Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės.

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

Nuo gegužės 23 d. veikiančioje parodoje dalyvauja:

Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda (Pakui Hardware) Eglė Kulbokaitė ir Dorota Gaweda (Young Girls Reading Group), Laura Kaminskaitė, Dalia Dūdėnaitė, Ona Juciūtė, Anastasija Sosunova, Beatričė Mockevičiūtė, Viktorija Damerel, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Monika Kalinauskaitė, Rūtenė Merkliopaitė, Gabrielė Adomaitytė, Ieva Rojūtė, Žygimantas Kudirka, Nerijus Rimkus, Indrė Šerpetytė, Neringa Vasiliauskaitė, Austėja Vilkaitytė, Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas ( Girl is on Fire), Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė), Patricija Jurkšaitytė, Jurga Barilaitė, Eglė Karpavičiūtė, Raimundas Malašauskas, Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila, Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius, Kastutė Bogdanė, Gintautas Trimakas, Robertas Narkus, Antanas Gerlikas, Juozas Laivys, Gediminas G. Akstinas, Kazimieras Sližys, Jokūbas Čižikas, Donatas Jankauskas (Duonis) , Žilvinas Landzbergas, Vytautas Viržbickas, Augustas Serapinas, Andrej Polukord, Vytenis Burokas, Ignas Krunglevičius, Paulius Petraitis, Vitalijus Strigunkovas, Kristijonas Naglis Zakaras, Rokas Valiauga, Rytis Urbanskas, Kalendra, Rokas Pralgauskas, Ugnė Straigytė, Gabrielė Gervickaitė, Egidijus Praspaliauskas, Remigijus Praspaliauskas, Mikko Kuorinki, Alex Bailey ir Krõõt Juurak, Kaspars Groševs, Nicholas Matranga ir kiti.

Parodą kuruoja: Laura Kaminskaitė ir Robertas Narkus,
dizaineris: Nerijus Rimkus

Parodą „Chronometrai“, veikusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kuravo Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius, taigi – lietuviškosios fotografijos teoretikė ir praktikas. Todėl nenuostabu, kad fotografijos medija sudaro didelę parodos ekspozicijos dalį, iš fotografinės medžiagos gausybės pasirinkus kartais chrestomatinius, kartais itin aštriai perteikiančius laiko dimensiją kūrinius. O pirmą įspūdį formuoja „įvadinis“ kūrinys „Ko nesakė Zaratustra“ (Cooltūristės ir Adomas Žudys, 2017 m.) KKKC pirmojo aukšto fojė, kur viskas santūru, preciziška, griežta ir asketiškai iškilminga. Paroda regėjosi tarsi sarkofagas laikui, po kuriuo slypi buvę-vykstantys-būsimi įvykiai. Arba kaip tąsiam, efemeriškam fenomenui suteikta konkreti fizinė forma. Taip yra ne tik dėl įtaigios parodos architektūros (tikriausiai tai didelis G. Zinkevičiaus nuopelnas), bet ir dėl pačių darbų pobūdžio: atskiri kūriniai ir jų sekos, tįstančios ritmiškomis horizontalėmis, jas perkertantys vertikalūs ritmai, bereikšmiai ar sunkiai verbalizuojami vaizdiniai.

Elegantiško minimalizmo dvasia parodoje persmelkia net ir tuos kūrinius, kurie „užkabina“ kokį nors konkretų ir itin kontrastingą erdvėlaikį. Sakysime, 10-ąjį dešimtmetį – tą be galo keistą, skurdų, atgrasų, kartu džiaugsmingą, perversmų ir pakilimų bei ore tvyrančio pavojaus metą atkuriantys Liudo Parulskio prekybos kioskelių „maketai“ – rafinuoti, švarūs, išgryninti objektai, išsaugantys ne tiek praeities įvykių turinį, kiek jų formą, anuomet klestėjusio gatvės prekybos fenomeno erdvinę-architektūrinę išraišką. Visa tai priminė geriausių Šiuolaikinio meno centro parodų, skirtų Lietuvos meno problemoms, estetiką ir prasmines įžvalgas – „Chronometruose“ kaip lygiaverčiai eksponuojami ir naujesni, ir laike gerokai nutolę kūriniai (kai kurie jų matyti, atpažįstami), konceptualų žvilgsnį į problemą paįvairinant retrospektyvinėmis įžvalgomis.

Suprantu, kad prieštarausite, bet šį kartą rašysiu sausai ir nuobodžiai, bent jau pradžioje. Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“ tapo patogia proga pasitikrinti klausimą, kiek brutalizmo terminas taikytinas šiam menininkui ir apskritai kiek jis tinka Lietuvos fotografijai.

Per savo jau netrumpą istoriją fotografija ne kartą įrodinėjo, kad ji nėra tiesiog tikrovės kopija, kad gamta „nenusipiešė savęs pati“. Vis tekdavo priminti, kad „čia ne pypkė“, ir pirmasis argumentas visada bus: tikrovė juk trimatė (net keturmatė), o čia – tik plokštuma. Tačiau kokia plokštuma! Gyčio Skudžinsko sumanytos parodos „3D vs 2D“ proga prisiminiau amerikiečio fotografo Stepheno Shore’o lygiai prieš du dešimtmečius išleistoje knygoje „Fotografijų prigimtis“ (The Nature of Photographs, John Hopkins University Press, 1998) rastą materialistinį nuotraukos apibūdinimą: „Fotografinis atspaudas dažniausiai yra popieriaus, plastiko ar metalo pagrindas, padengtas šviesai jautrių metalo druskų, sumaišytų su augaliniais ar metalo dažais, emulsija. Kai kuriuose atspauduose dažai, pigmentai ar anglis dengiami ar spausdinami tiesiai ant pagrindo. Fotografija yra plokščia, ji turi kraštus ir ji statiška; ji nejuda. Nors ji plokščia, ji nėra tikroji plokštuma. Atspaudas turi fizinę dimensiją.“ Nors dabar medžiagos kiek kitokios, vis tiek atspaudas yra trimatis, liečiamas – ne tik žiūrimas.

Pirmą kartą fotografijos konkurso „Debiutas“ paroda buvo surengta 1976 metais ir nuo to laiko savo karjerą būtent šiuo žingsniu pradėjo ne vienas dabar jau Lietuvoje žinomas foto menininkas. Parodos katologo teksto autorė Aistė Kisarauskaitė „Debiutą“ pavadino raketiniu poligonu, kuriame sėkmingai pakilti gali visuomenei iki tol mažiau žinomi autoriai. Šiemet konkursui buvo pateikti 3768 darbai, kuriuos 53 skirtingose šalyse sukūrė 342 autoriai, 11 iš kurių buvo pakviesti į finalinę parodą.  

Tel Avivo „Indie“ fotografijos galerijoje birželio 28 d. atidaryta Lietuvos fotografijos paroda „Kolekcijos“. Parodos kuratoriai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė atrinko parodai aštuonių Lietuvos menininkų kūrinius ir sumanė parodyti Lietuvos fotografijos spektrą, kitaip tariant, kuo didesnę šiuolaikinės fotografijos įvairovę. Pramoniniame rajone įsikūrusioje galerijoje rodomas Izraelio ir kitų šalių fotografijos menas, Lietuvos fotografija joje buvo pristatyta pirmą kartą. Visi aštuoni parodos autoriai – Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Aurelija Maknytė, Valdemaras Manomaitis, Vilma Samulionytė, Vytautas Stanionis ir Gintautas Trimakas – yra ryškūs savo kūrybinėmis biografijomis, nors dauguma jų nedirba vien fotografijos srityje, K. Grigaliūnas, D. Liškevičius ir A. Maknytė yra šiuolaikinio meno atstovai, o V. Manomaitis kuria daugiau muzikinius projektus.

Prisimenant ankstesnius „Debiuto“ konkursus dažnai tenka apgailestauti, kad nemaža dalis ten dalyvavusių gabių ir net laimėjusių pagrindinius prizus autorių vėliau dingo kitose gyvenimo veiklose, užmesdami fotografinius ieškojimus. Tačiau greta galima išvardyti ir fotografų, kadaise savo karjerą pradėjusių nuo „Debiuto“, kurie dabar gerai žinomi menininkai: Virgilijus Šonta, Romualdas Požerskis, Vytautas Balčytis, Raimondas Paknys, Violeta Bubelytė, Algirdas Šeškus, Gintautas Trimakas, Vytautas Stanionis, Aleksandras Ostašenkovas, Alfonsas Budvytis, Vilma Samulionytė ir kiti. Septynios jaunųjų fotografų parodos buvo organizuotos 1975–1988 m., 2010 m. idėja buvo atnaujinta, o nuo praeitų metų konkursas tapo tarptautinis ir todėl žada daugiau šansų, kad sunkiai prasibrovusiems į finalą autoriams „Debiutas“ taps starto aikštele, o ne finaliniu punktu.