7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dešimtojo dešimtmečio kontekstai

Ievos Mediodios paroda „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Vilniaus rotušėje

 

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 27 (1306), 2019-09-06
Tarp disciplinų Dailė
Ieva Mediodia, Perskirstymas/ Recomposition. 2017 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Perskirstymas/ Recomposition. 2017 m. Autorės nuotr.

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 m. iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

„Skirta Miegamajam / For The Bedroom“
Tarkim, parodoje eksponuojamas „Skirta Miegamajam / For The Bedroom“ (1995, gipso binto atspaudai, dirbtinės gėlės, iškamša, audeklas, aliejus ant drobės) dalyvavo vienoje iš pirmųjų stambių atgautos nepriklausomybės parodų – Sandros Skurvidaitės ir Raimundo Malašausko kuruotoje trečiojoje Soroso meno fondo parodoje „Dėl grožio“. Parodoje dalyvavo Akademinio pasiruošimo grupė, Aidas Bareikis, Darius Girčys, Karla Gruodis, Leila Kasputienė, Žilvinas Kempinas, Svajūnas Kižys, Dainius Liškevičius, Julius Ludavičius, Ieva Martinaitytė, Jonas Mackonis-Mackevičius, Vytautas Mikšionis, Audrius Novickas, Valdas Ozarinskas, Artūras Raila, Šarūnas Sauka, Augustinas Savickas, Vincas Smakauskas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Mindaugas Šimkus, Gintaras Znamierowskis, Darius Žiūra.

„Pagrindinė parodos „Dėl grožio“ idėja – analizuoti šios pamatinės estetinės kategorijos prigimtį ir raiškos būdus. Pasak kuratorių, atrinkdami kūrinius jie vadovavosi savo subjektyvia nuomone, parodą konstravo polilogo ir kontrasto principu, nesiekė pateikti atsakymų į klausimus, kas yra grožis ar menas, o provokavo žiūrovus mąstyti ir norėjo sukelti jų abejones.“ (in: Julija Fomina, Šiuolaikybės išradimas, Artnews.lt, 2016 m. gruodžio 10 d.) Į grožį buvo siūloma žvelgti kritiškai, kaip į vieną pagrindinių idėjų, kuria buvo įprasta aiškinti meno prigimtį, ir drauge – kaip į produktyvią tyrimo kategoriją, galinčią atskleisti grožio transformacijas ir šios idėjos (ne)relevantiškumą šiuolaikinio meno praktikose.“ (Ten pat.)

Net ir buvusieji toje parodoje turbūt blankiai pamena daugelį rodytų kūrinių – mūsų selektyvioji atmintis pasilieka tik kelis tuomet aktualiausius fragmentus, o jaunesnei kartai kodas „Dėl grožio“ apskritai mažai ką sako. Taigi, priminti šią vieną iš parodų-pionierių, šiuolaikinės kuratorystės pradžią Lietuvoje verta, nes aktualūs ne tik joje kelti klausimai. Tiesą sakant, toji „Dėl grožio“ vis dar atrodo gerokai konceptualesnė nei dabartinė paroda Rotušėje. Negali dėl to kaltinti autorės, tačiau gaila, kad kuratorius, pats aktyvus Lietuvos meno perversmų dalyvis, praleido progą prisidėti prie parodos savo prisiminimais ir žiniomis (nepyk, Virgi, nepyk).

Tokia parodų rengimo praktika, žiūrovų liūdesiui, egzistuoja ir yra dažna viešnia mūsų meno padangėje. Neseniai Rotušėje veikusi Gintauto Trimako paroda „Tavo bažnyčios“ taip pat liko vaizdų rinkiniu (o Trimakas visuomet skelbė kovą atvaizdui ar bent jo atpažįstamumui). Kaip teigia menininkas: „Vaikščiodamas po „Savąjį“ miestą stengiuosi žiūrėti kiek įmanomai toliau, dangaus link. Pasilabinu su Vilniaus bažnyčiomis. Kai surandu savuosius atramos „taškus“, imu su savimi medinuką ir vaikščioju drauge su savo vilniečiais „mokytojais“ – Juozapu Čechavičiumi, Stanislovu Filibertu Fleri, Janu Bulhaku.“ (Iš parodos anotacijos.) Autorius kviečia pasivaikščioti drauge, bet nutyli informaciją apie atskirų fotografijų sukūrimo metus (ciklas kurtas nuo 1989 m.), o būtų svarbu suvokti ir tai, kaip kito Vilnius, būtų buvę prasminga ir įvardinti bažnyčias, o autoriaus anotacijoje minimos sąsajos su senaisiais Vilniaus fotografais – „mokytojais“ lieka neaiškios, mums pateikiant tik paties Trimako sukurtus vaizdus. Kartais menininkai tiki, kad kontekstualizuoti privalo ne jie, o kuratoriai. Jų nesant, kalti lieka laiku neapsireiškusieji ir nepanorusieji kuruoti.

Ievos Mediodios paroda taip pat vilioja istorijos fragmentais, nors atveria portalus ir į futuristinę ateitį, siūlo keliauti neuronų impulsais, per venas ir arterijas, per vieno žmogaus kūrybinę biografiją ir per Žemės raidos tūkstantmečius, žvelgti į ląstelių vidų, širdies darbą, organų, kūno funkcionavimą ar į kosminių ledynų pasaulius. Atidžiau pažvelgus matyti, kad autorės pasaulis ryškiai padalintas į du – anuomet Lietuvoje ir dabar JAV. Du pasauliai, dvi jausenos, nors iš tiesų glaudžiai sujungtos tomis pačiomis venomis, neuronais.

Taigi, tai, kas „Skirta Miegamajam / For The Bedroom“, dabar kabo prabangioje Rotušės salėje, vis rodydamas į moters (liudiju – autentišką, dar tais laikais autorės pasakotą) istoriją apie mylimą vaikystės triušiuką, kurį vieną dieną senelis papjovė ir pagamino iš jo maistą. Pasakojimą apie ausyse skambantį gyvuliuko cypimą, kviečiant pamąstyti apie malonybinius vardus, kuriuos taip dažnai taria vyrai – „zuikuti“. Dirbtinės gėlės (gebenės) vejasi iš moters lūpų, žodžius versdamos mirtimi, manifestuodamos mirtį, kaip ją praneša visos gyvūnų iškamšos. Ir nenuostabu, kad šis kūrinys siejasi su psichoanalize, feministine savimone, su erotinėmis, kaip ir archajinėmis, zuikio, medžioklės, skerstuvių reikšmėmis. Miegamojo istorijos.

„Mūsų skausmai / Our pains“
Kitas kūrinys turėtų būti pirmasis, nes yra dar iš 1992 metų, kai Dailės akademijoje pusmetį dėstė iš Niujorko atvykęs Kęstutis Zapkus. To atvykimo reikšmė dar ir dabar nėra pakankamai pabrėžta, nes būtent jis buvo vienas iš tų pagrindinių variklių, įsukusių šiuolaikinio meno karuselę Lietuvoje, suteikęs studentams didžiulius masyvus informacijos, kuri tuomet, nesant interneto, buvo prieinama sunkiai. Zapkus buvo variklis
inspiravęs, palaikęs ir pritaikęs šiuolaikinius dėstymo metodus.

Kaip rašo Laima Kreivytė, 2014-aisiais rengusi jubiliejinę „Gerų blogybių“ parodą „Inversija. Blogos gėrybės“, Zapkaus studentai „aktyviai dalyvavo vieni kitų darbų aptarimuose, netgi kūrė bendrą diplominį darbą – devynias drobes, sukomponuotas iš devynių stačiakampių, iš kurių tik vienas buvo originalas, o kiti – bendrakursių darbų kopijos. (Tiesa, jo neleista gintis.) Tai išryškino nehierarchinį kūrybos ir bendradarbiavimo supratimą.“ (Iš parodos anotacijos.)

Viena iš Zapkaus dėstymo metodo dalių – reikalavimas rašyti dienoraštį-savianalizę. Šio savęs tyrimo rezultatas – Ievos Martinaitytės (dabar Mediodios) kūrinys „Mūsų skausmai / Our pains“ (1992, papjė mašė, aliejus ant drobės). Šis darbas įdomus tiek pačios autorės kūrybos perspektyvoje, nes aiškiai rodo perėjimą nuo duslios pilko kolorito neoekspresionistinės tapybos, taip pirštos kitų naujai atėjusių dėstyti menininkų, prie labiau analitinio metodo, rodo posūkį į feministinį diskursą, išlaikant visiems lietuviškos parodos dalies darbams būdingą konstantą – moters kūno, skausmo, mirties, raganiškų, šamaniškų ar katalikiškų ritualų mišinį, Peterio Greenaway’aus filmų įtaką. Menininkė pasakoja, kad dėstant Zapkui tokių darbų buvo sukurta 8.

„Nature Morte“
Dar vienas aptarimo vertas kūrinys yra „Nature Morte“ (1996, gipso binto atspaudai, vaškas, aliejus ant lino), nes jis mena dar vieną reikšmingą pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio parodą „Banginio pilve“ (1995). Tiksliau, jis yra nuoroda į du kitus savo „brolius“, kurie buvo sukurti 1995-aisiais, bet kaip tie dinozaurai dėl savo dydžio neišgyveno. Buvo sunaikinti, nes nebuvo kur tokių laikyti. Yra išlikęs tik vieno kūrinio fragmentas – menininkės autoportretas. Apie šią parodą taip pat rašyta mažai, informacijos išlikę nedaug, į knygą „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, sudarytą Vytauto Michelkevičiaus ir Kęstučio Šapokos, paroda nepateko, nors, kaip mini Dovilė Tumpytė straipsnyje „Kas rašo šiuolaikinės dailės istoriją?“, svarbų posūkį neinstitucinio meno link žymi būtent projektas „Banginio pilve“. „Tai buvo pirmas didesnis meno, išsiveržusio iš „baltojo kubo“ sienų, reiškinys (neskaitant Mindaugo Navako skulptūrinių intervencijų, „Post Ars“ ir „Žalio lapo“ akcijų, performansų mieste, žemės meno; jų veikla įsibėgėjo dar Sąjūdžio metais ar netrukus po nepriklausomybės atgavimo). (...) Grupė menininkų, pasivadinusių „Geromis blogybėmis“, parodą surengė tuometiniame Šiaurės miestelyje, apleistame buvusių kultūros namų pastate.“ (7 meno dienos, 2004-07-23, Nr. 624)

„Infantili Laisvės Idėja / Infantile Idea of Liberation“
Paskutinis kūrinys, kuriam dar norėtųsi suteikti istorinę perspektyvą, taip pat ir aktualizuoti šiandienos kontekste, yra „Infantili Laisvės Idėja / Infantile Idea of Liberation“ (1996, koliažas-gipso binto atspaudas, audeklas, viela, plunksnos, aliejus ant lino), sukurtas jau prieš autorei išvykstant į Niujorką. Jis kvestionuoja tuomet taip neseniai įgytą laisvę. Kodėl? Verta prisiminti gariūnmetį, kai kultūrininkai buvo atsidūrę gyvenimo ir pragyvenimo užribyje, banditizmo siautėjimą, kaip sako menininkė – baisu būdavo vakarais eiti gatve. Ir vėlgi, sakyčiau, kad šis darbas vis dar tikrina mūsų laisvės supratimą, tapdamas dabar ypač aktualus. Kai vieno miesto meras gali savavališkai spręsti tautos atminties klausimus, o paminklų nuėmimas numatytas partijos programoje, nė nesistengiant kreipti dėmesio į kultūrininkų skundus, kai Vilniaus pilių valstybinė kultūrinio rezervato direkcija sprendžia centrinio Vilniaus gamtinio (ne tik kultūrinio) rezervato – Kalnų parko – likimą, projektuodama ten statybas, kurios rezervate apskritai negalimos pagal įstatymą, o Gedimino kalnas, Misionierių ansamblis ir Trakų Vokės parkas suniokoti politikų valia (ar dėl valios stokos), belieka paklausti: ar mūsų laisvė tikrai nėra toji pati infantili gariūnmečio gaujų siautėjimo laisvė? Bent jau nuotaika, kurią priminė Ieva Mediodia, – kai nesinori išeiti į gatvę, – ta pati, nesvarbu, kad dabar siautėja ne Vilniaus brigada, o medkirčiai.

Paroda veikia iki rugsėjo 7 d.

Ieva Mediodia, Perskirstymas/ Recomposition. 2017 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Perskirstymas/ Recomposition. 2017 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Technologinis Aš/Technoself. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Technologinis Aš/Technoself. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Skirta Miegamąjam/ For The Bedroom. 2005 m. Iš trečiosios Soroso metinės parodos "Dėl Grožio". Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Skirta Miegamąjam/ For The Bedroom. 2005 m. Iš trečiosios Soroso metinės parodos "Dėl Grožio". Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Infantili Laisvės Idėja/ Infantile Idea of Liberation. 1996 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Infantili Laisvės Idėja/ Infantile Idea of Liberation. 1996 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Juodas Pienas/ Black Milk. 1992 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Juodas Pienas/ Black Milk. 1992 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Nedingstanti Informacija/Lossless Compression. 2012 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Nedingstanti Informacija/Lossless Compression. 2012 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Mėnulio baseinas/ Lunar Basin, 2012 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Mėnulio baseinas/ Lunar Basin, 2012 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Raudonas Kambarys/ Red Room. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Raudonas Kambarys/ Red Room. 2016 m. Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Nuodinga Mėlyna. 1995 m. (Dalyvavo parodoje "Banginio pilvas"). Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Nuodinga Mėlyna. 1995 m. (Dalyvavo parodoje "Banginio pilvas"). Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Mėlyni vandenys. 1995 m. (Dalyvavo parodoje "Banginio pilvas"). Autorės nuotr.
Ieva Mediodia, Mėlyni vandenys. 1995 m. (Dalyvavo parodoje "Banginio pilvas"). Autorės nuotr.