7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Profesionalūs debiutantai

Gediminas Jasinskas
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Dailė
Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotipija“, nuotr. autorės
Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotipija“, nuotr. autorės

Pirmą kartą fotografijos konkurso „Debiutas“ paroda buvo surengta 1976 metais ir nuo to laiko savo karjerą būtent šiuo žingsniu pradėjo ne vienas dabar jau Lietuvoje žinomas foto menininkas: Virgilijus Šonta, Romualdas Požerskis, Vytautas Balčytis, Raimondas Paknys, Violeta Bubelytė, Algirdas Šeškus, Gintautas Trimakas, Vytautas Stanionis, Aleksandras Ostašenkovas, Alfonsas Budvytis, Alvydas Lukys ir kiti. Galbūt dėl to parodos katologo teksto autorė Aistė Kisarauskaitė „Debiutą“ pavadino raketiniu poligonu, kuriame sėkmingai pakilti gali visuomenei iki tol mažiau žinomi autoriai. Šiemet konkursui buvo pateikti 3768 darbai, kuriuos 53 skirtingose šalyse sukūrė 342 autoriai, 11 iš kurių buvo pakviesti į finalinę parodą.  

Vaikštant po parodą, gilinantis į darbus, ilgainiui esi priverstas atsisakyti žodžių „debiutuojantys“, „pradedantieji“, nes paroda nudžiugino išplėtotais ir profesionaliais meniniais projektas. Žinoma, gali pasirodyti, kad vienintelis juos jungiantis dalykas yra pati fotografijos medija, tačiau palaipsniui vaizdai jungiasi į platesnes temas. Šios subjektyviai atrinktos, mano manymu, skirtingų autorių darbus apjungiančios temos ir bus raktas interpretuoti kūrinius, pasirinkti tinkamiausią jiems žvilgsnio tašką (nors toks suskirstymas nėra vienintelis teisingas).

Vidinis aš

Lietuvė Gabrielė Vingraitė pristato ciklą „Pasivaikščiojimas heterotipija“. Pati menininkė heterotipijos sąvoką savo darbe įvardina kaip „kitą erdvę“ ir tokių, heterotipiškų vietų ieško savo gyvenime. Kūrinio idėja autorei gimė gyvenant pietų Vokietijoje prie Badensee ežero, esančio tarp Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos sienų, tačiau jokiu žymėjimu nepadalintu į skirtingų valstybių teritorijas. Todėl šis ežeras – tarsi niekam nepriklausanti teritorija, kita erdvė, heterotipija. Menininkė tamsoje fotografuoja šalie ežero augančius medžius, ryškiai apšviesdama jų kamienus, šakas ir lapus, tačiau aplinkinę erdvę palikdama aklinoje tamsoje. Iš tamsios ir beformės erdvės išnirę medžių pavidalai atrodo lyg kažkokios dar nepažintos ir belaikės tiesos saugotojai, ir vis dėlto, žvelgiant į šiuos mįslingus vaizdus pradedi galvoti, ar nereikėtų atsigręžti į priešingą, nematomą pusę, ar toje neegzistuojančioje, heterotipinėje erdvėje neslypi pati kūrinio esmė – tai yra pačios autorės vidinis pasaulis?

Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotipija“, nuotr. autorės

Menininkės Inesos Marinho darbas „Kai praplaukia laivas“ – lyg intymus ir asmeniškas kelionės po Kristiansiundo miestelį Norvegijoje dienoraštis. Autorei fotografavimas yra būdas pažinti save, „įsirašyti“ ir atrasti savo vietą dar nepažįstamoje aplinkoje. Praplaukiantis laivas – tai lyg nuolatos tolyn nuo mūsų bėgantis, iš mūsų regėjimo lauko besitraukiantis, kažkur tolyn ir tolyn skubantis laikas. Kas vis dėlto lieka, kai praplaukia laivas? Sutikti žmonės, įsimintinos vietos, asmeniniai užrašai, nukeliauti maršrutai, žvilgsnis į beribį dangų ir žvilgsnis pro langą blausiai apšviestame kambaryje. Mažos, atrodytų, nereikšmingos pavienės detalės, kurias iš kiekvienos kelionės parsivežame kartu su savimi (kartais to gal net nepastebėdami), kurios keičia ir formuoja mus pačius.

Artūras Jendovickis („Privatus miesto peizažas“) įamžina melancholišką kasdienybės akimirką – nebylų, sustingusį žvilgsnį pro langą. Statiškos langų rėmų vertikalės tarsi suteikia kasdienybės nepajudinto saugumo, pastovumo įspūdį, visgi iš sustingusių kadre daiktų ir šešėlių justi ir lengvas žvelgiančiojo liūdesys. Netrunki susitapatinti su kūrinio pasauliu ir atrodo, kad žvelgi ne į nuotrauką, bet iš jos. Tuščios kambario erdvės ir sustingę daiktai, nebyliai už lango atsiverianti panorama – tai ne tik aplinka, kurioje gyvena žmogus, tai ir paties žmogaus vidinio pasaulio dalis.

Atmintis

Menininkė Claudia Corrent savo seriją „Kad dažniau ją prisimintum“ sugalvojo atradusi būtent tokius žodžius ant vienos fotografijos. Pasakodama dviejų šeimos draugių (kurių realiai niekada nebuvo sutikusi) istoriją, menininkė tarsi pati konstruoja ir keičia savo atmintį, senas, dokumentines nuotraukas jungia su kito konteksto vaizdais ir taip sukuria įvairialypį koliažą. Šiais laikais turbūt dauguma mūsų yra perleidę atminties funkcijas fotografiniams ar kitiems skaitmeniniams atvaizdams, tačiau menininkės darbuose atmintis tampa daugiasluoksnė ir neapibrėžta, ne visuomet tokia patikima, kartais dengiama rūko ar kitų vizualių trukdžių, galinti pateikti visą šūsnį persipynusių vaizdų. Fotografija gal ir gali sukurti objektyvumo įspūdį, bet atmintis, neišvengiamai, yra ir interpretacijos klausimas.

Emilija Petrauskienė projekte „Sidabrinis sodas“ naudodama šlapio kolodijaus techniką fotografuoja augalus bei gėles ir iš sidabro atspaudų kuria savo vaikystės sodo prisiminimą. Fotografijos ne tik atgaivina prisiminimus, bet ir juos pratęsia, sukuria naujas reikšmes kiekviena tobulai netaisyklinga chemikalų reakcija į šviesą.

Luanos Rigolli cikle „Vandenyje sveikata“ pasakojama apie Salsamaggiore miestelį Italijos šiaurėje, kuris XX a. klestėjo dėl savo terminių vandenų gydyklų, tačiau vėliau išgyveno nuosmukį ir didingos architektūrinės sanatorijų patalpos liko visiškai apleistos.  Tuščiose, bet, atrodo, savo sėkmingų dienų išdidumą išlaikiusiose patalpose menininkė ieško nostalgiškai krentančių šviesos pluoštų, kurie tarsi iš praeities atsineša geresnių dienų prisiminimą.

Civilizacijos keliami iššūkiai

Matydamas civilizacijos keliamus iššūkius žemės ekosistemai ir gyvybei žemėje apskritai, Tobias Asser projekte „SDIT-1“ pasitelkia savo fantaziją ir bando sukurti alternatyvų, geresnį pasaulį. Kur galėtų būti šis tobulesnis pasaulis? Kosmose, beribėse erdvėse už žemės atmosferos? Grubiai pikseliuoti, triukšmingos šviesos pripildyti kadrai išduoda, kad žemiška netvarka gali egzistuoti ir tolimuose fantazijų pasauliuose.

Matylda Awdziejczyk, „Akivaizdi efemerija“, nuotr. autorės

Matylda Awdziejczyk („Akivaizdi efemerija“) renka ant žemės besimėtančių maišelių foto kolekciją, lyg dailininkas, atliekantis spalvinius bandymus galutiniam paveikslui. Maišeliai iš pirmo žvilgsnio netgi primena atsitiktinius meno kūrinius, žaismingas abstrakcijas, sukurtas anoniminio menininko. Tačiau pati autorė nesiekia sukelti vizualinio malonumo žiūrovui, ji primena, kad tokios efemeriškos sandaros daiktų esmėje glūdi paradoksalus ilgaamžiškumas (ir nemaloniai gausus paplitimas). Prie asfalto ar žvyrkelio prilipę maišeliai pradeda atrodyti kaip skausmingos žemės žaizdos, kurioms pilnai užgyti reikės dar labai daug laiko.

Sheng-Wen Lo, nutaręs pasigaminti rankų darbo pūkinę striukę, dokumentuoja patį procesą ir po jo sekusią kelionę į Arktyje esantį Špicbergeno salyną (projektas „Pūkai“). Nesibaigiančių ledynų, sniego dengiamų plotų fone menininkas keliauja tik su savo paties pasigaminta striuke ir skatina kitus prisidėti prie sąmoningo ir atsakingo vartojimo.

Tapatybės paieškos

Albina Galeeva „Nuotraukos mamai“ kuria surežisuotų nuotraukų seriją, kurioje įamžina visuomenės sukurtą „normalios“ moters „normaliame“ šeimyniniame gyvenime stereotipus. Romantiški pasimatymai, santuoka, vaikai, bendra namų buitis ir bendra laiminga senatvė. Viskas taip gražu, taip normalu, kad atrodo kaip banalių filmų scenos.

Ewa Doroszenko darbe „Kūno redaktorius“ svarsto, kiek skiriasi žmogaus veidas nuo žmogaus veido nuotraukos – nuo viena, dviem, trimis, daugybe kompiuterinių programų redaguotos žmogaus veido nuotraukos? Autorė kuria spalvingą koliažą, kur žmogaus veidas tampa spalvų, formų, linijų ir pop simbolių kratiniu. Nuotraukos blizga, šviečia, kaip telefono ar kompiuterio ekranas, kuriame mes taip norime matyti savo veidus lygius, padidintomis ir blizgančiomis it animacinio personažo akimis, kartais ir su kačiuku nosytėmis bei ausytėmis – kodėl gi ne?

 

Ar debiutuojantieji menininkai pristatė ką nors šokiruojančiai naujo, ar nustebino šiuolaikinio fotografinių vaizdų srauto kontekste? Ar palietė naujas, iki šiol netyrinėtas temas? Ko gero, ne, tačiau to tikriausiai ir nereikėtų norėti iš šios parodos. Manau, kad parodoje eksponuojami kūriniai įtikina ir paveikia žiūrovą, priverčia jį atidžiau įsiklausyti į menininko perduodamą žinutę. O tai ir yra svarbiausias debiutuojančiųjų menininkų laimėjimas.

Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotipija“, nuotr. autorės
Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotipija“, nuotr. autorės
Ines Marinho, „Kai praplaukia laivas“, nuotr. autorės
Ines Marinho, „Kai praplaukia laivas“, nuotr. autorės
Artūras Jendovickis, „Privatus miesto peizažas“, nuotr. autoriaus
Artūras Jendovickis, „Privatus miesto peizažas“, nuotr. autoriaus
Claudia Corrent, „Kad dažniau ją prisimintum“, nuotr. autorės
Claudia Corrent, „Kad dažniau ją prisimintum“, nuotr. autorės
Emilija Petrauskienė, „Sidabrinis sodas“, nuotr. autorės
Emilija Petrauskienė, „Sidabrinis sodas“, nuotr. autorės
Luana Rigolli, „Vandenyje sveikata“, nuotr. autorės
Luana Rigolli, „Vandenyje sveikata“, nuotr. autorės
Tobias Asser, „SDIT-1“, nuotr. autoriaus
Tobias Asser, „SDIT-1“, nuotr. autoriaus
Matylda Awdziejczyk, „Akivaizdi efemerija“, nuotr. autorės
Matylda Awdziejczyk, „Akivaizdi efemerija“, nuotr. autorės
Sheng-Wen Lo, „Pūkai“, nuotr. autoriaus
Sheng-Wen Lo, „Pūkai“, nuotr. autoriaus
Albina Galeeva, „Nuotraukos mamai“, nuotr. autorės
Albina Galeeva, „Nuotraukos mamai“, nuotr. autorės
Ewa Doroszenko, „Kūno redaktorius“, nuotr. autorės
Ewa Doroszenko, „Kūno redaktorius“, nuotr. autorės