Fotografijos kosmoso poligonas „Debiutas“

Prisimenant ankstesnius „Debiuto“ konkursus dažnai tenka apgailestauti, kad nemaža dalis ten dalyvavusių gabių ir net laimėjusių pagrindinius prizus autorių vėliau dingo kitose gyvenimo veiklose, užmesdami fotografinius ieškojimus. Tačiau greta galima išvardyti ir fotografų, kadaise savo karjerą pradėjusių nuo „Debiuto“, kurie dabar gerai žinomi menininkai: Virgilijus Šonta, Romualdas Požerskis, Vytautas Balčytis, Raimondas Paknys, Violeta Bubelytė, Algirdas Šeškus, Gintautas Trimakas, Vytautas Stanionis, Aleksandras Ostašenkovas, Alfonsas Budvytis, Vilma Samulionytė ir kiti. Septynios jaunųjų fotografų parodos buvo organizuotos 1975–1988 m., 2010 idėja buvo atnaujinta, o nuo praeitų metų konkursas tapo tarptautinis ir todėl žada daugiau šansų, kad sunkiai prasibrovusiems į finalą autoriams „Debiutas“ taps starto aikštele, o ne finaliniu punktu.

Šį konkursą taip ir norisi pavadinti raketiniu poligonu, kur išbandomos naujos strategijos, tobulinamos jau atrastos, suteikiant joms naujas, naujoviškesnes formas begaliniam meno kosmosui užkariauti. Pastarąjį dešimtmetį, sparčiai tobulėjant technologijoms, gaminančioms mus užplūstančius begalinius kiekius vaizdų, fotografija susidūrė su tuo esminiu išlikimo, reikalingumo klausimu, kaip prieš kurį laiką tai nutiko tapybai, nors priežastys diametraliai priešingos. Ką dar galima nuveikti šiame racionaliai nebeaprėpiamame selfių, įvairiarūšiais filtrais apdorotų kelionių fotografijų ar glamūrinių blogerių pagamintų vaizdų gausoje? Šis „Debiutas“ ir atspindi pagrindines visa tai bandančios įveikti fotografijos kryptis – fiktyvų kosminės kelionės tyrimą; efektingą prabangios praeities griuvėsių architektūros ir dar gyvų jos liudininkų pasakojimų dokumentavimą; šaltos šiaurės ir vienatvės dvelksmą; fotografavimą tamsoje; pedantišką meninį tyrimą apie kokią smulkmeną, tarkim, plunksnas; įvaizdintas feministines ir ekologines deklaracijas; privačios ir kolektyvinės atminties tyrimus per archyvines fotografijas; grįžimą prie analoginės fotografijos priešistorės ir, žinoma, amžinai jauną ir maištingą koliažą. Tačiau ar panašiai neatrodė garsusis XIX a. Paryžiaus Salonas ar to meto Londono Karališkosios akademijos parodos? Išvertus į dabarties kalbą greičiausiai tai būtų prestižinės kasmetinės žymiausios šalies institucijos organizuotos parodos.

Ten taip pat vyravo žanrų įvairovė – natiurmortai ir biblinės temos, dramatiškų mūšių ar Pompėjos žlugimo vaizdai, ramūs pastoraliniai peizažai ar gražių moterų portretai. Matyt, kiekviena epocha turi savo žanrus ar meno porūšius, ir joje turi pasirodyti, tarkim, Josephas Mallordas Williamas Turneris, kad paprastą jūros peizažą paverstų tuo, ką viena iš debiuto autorių Gabrielė Vingraitė savo magistro teoriniame darbe įvardino heterotopija. Heterotopija galima vadinti ir tą savitą, autorinio matymo sukurtą erdvę, nepaklūstančią mūsų kasdieniams dėsniams, turinčią savus, nesvarbu, ar tai paveikslo plokštuma, ar tolimame vaizduotės kosmose skriejančios nuolaužos, o gal privatus, vienetinis peizažas pro tavo langą.

„Debiutas“ pamažu tapo tuo, kuo tampa prestižinis konkursas – galimybe pasidalyti savo erdvėmis, įžengti į svetimas, neapibrėžtas vienos šalies rėmais, neapibrėžtas konkrečia technika, jungiamas tik fotografijos medijos visatos.

Ir toji visata nebūtinai turi būti paremta realiais objektais ar faktais, visiškai pakanka noro ją kurti. Vien nuo žodžių „kosmoso šiukšlės“ ar „kosmoso nuolaužos“ įsijungia vaizduotės jungiklis. Turint omenyje sąmokslo teorijas, neseniai išviešintus faktus ir spekuliacijas, susijusias su žmogaus kelionėmis į Mėnulį, vaizduotė dar smagiau įsisiautėja, mikliai gamindama savas kosmoso užkariavimo versijas. Tobiaso Assero „tyrimas“ SDIT-1 (Space Debris Investigation Trip – 1) nenuvilia, nors, atrodo, skenerio klaidos ir tyčia nekokybiškos, grubiai pikseliuotos fotografijos jau tapo kliše, Tobiasas Asseras ir žaidžia tomis klišėmis, vėl iš naujo kurdamas įtikinamą realybę, pasakojančią ne apie buvusius įvykius, pergalingą kosmoso užkariavimą, o apie mūsų vaizduotės darbą.

Nemaža grupė šio „Debiuto“ fotografų koncentruojasi į praeities nuolaužas, kas nenuostabu – istorizmas vis dar madingas. Kolektyvinės atminties tyrimai, senos fotografijos ar senosios fotografijos technologijos, tokios kaip šlapias kolodijus, kurį demonstruoja Emilija Petrauskienė serijoje „Silver Garden“, atrodo ne kartą matyta, bet tenka pripažinti, kad tiesiog labai gražu. Tas praeities nuolaužų grožis ir fotografinio atlikimo profesionalusmas „užsuka“ ir Luanos Rigolli dokumentinį tyrimą „In Aqua Salus“. Su archyvinėmis fotografijomis ir ryšiais tarp praeities bei dabarties susijęs antropologinis Claudios Corrent projektas „For you, to remember her often“. Žiūrint į menininkės apdovanojimų sąrašą pradedi tikėti ne tik projektu, bet ir tuo, kad ši fotografinė strategija dabar yra madinga, tačiau turint omenyje XX a. kataklizmus ir totalitarines patirtis ieškoti žmogiškųjų jungčių su praeitimi yra būtina, ir Claudia Corrent tai daro įtaigiai.

Jei fotografija pretenduoja atspindėti mūsų laiką, neišvengiamai dėmesio centre atsiduria ir ekologinis aspektas. Šį kartą Matylda Awdziejczyk atranda ne kosmoso šiukšles, o paprastuosius, kasdienius plastiko maišelius. Viskas gerai – šiukšlių rinkimas ir rūšiavimas taip pat svarbus darbas; jei net „Nike“ korporacija gamina sportbačius iš perdirbto plastiko, vargu ar šios mados gali išvengti fotografija. Kaip ir feministinių diskursų, kuriuos įvaizdina Albinos Galeevos fotografijose, skirtose mamai („Photos for Mom“) ar, tiksliau, skirtose kvestionuoti patriarchalinius vyresnės kartos įsitikinimus.
 
Ieškant naujumo, žvilgsnį kreipčiau į Artūro Jendovickio seriją „Privatus miesto peizažas“, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo taip pat madinga, tačiau kažkas joje yra privataus ir įtaigaus. Didesnės apimties Gabrielės Vingraitės projektą buvo galima pamatyti pernai per magistrinių darbų gynimus, tačiau ir ši, dalinė, versija atrodo verta heterotopijos vardo, kita vertus, medžių tamsoje fotografijos žiūrovą veikia net ir be puikaus termino, jos įskiepyto į daugiašakį lietuviškos meno terminijos medį. Kaip sako autorė, „Kiekvienas nufotografuotas medis – tam tikras vienatvės, archajiškumo, belaikiškumo simbolis, už kurių atsiveria tamsi, beribė tuštuma.“

Su šia vienatvės, svetimumo būsena susiduria ir ją dokumentuoja Ines Marinho serijoje „When a ship goes by“. Švarus, tvarkingai atliktas ir estetiškai pateiktas akademiniu tapęs meninis tyrimas, kaip ir Sheng-Wen'o Lo projektas „Down“. Šiek tiek apie pūkines striukes ir jų vidines plunksnas.

Ir pabaigai – turbūt įspūdingiausią parodų bei apdovanojimų sąrašą demonstruojanti Ewa Doroszenko su keistų (kas jau savaime yra nuostabu, keistumas darosi vis retesnis tame neaprėpiamame fotografijos sraute) ir vizualių koliažų serija „Body Editor“. Čia susipina dada koliažo tradicija, nuorodos į Amerikos popmeno korifėjus, tokius kaip Jamesas Rosenquistas, šiuolaikinių apps'ų klaidos ir visas tas vaizdinio šlamšto srautas, kasdien tykantis mūsų iš ekranų ar reklaminių plotų mieste. Galima sakyti, kad fotografija ramiai dokumentuoja savo pačios išlikimo problemą, pateikdama ją taip estetiškai, kad vėl grąžina malonumą žiūrovui. Šis sakinys tinka ne tik aukščiau minėtai autorei, bet ir visam „Debiuto“ konkursui – vizualinio malonumo, išviešintų socialinių problemų, vaizduotės žaismo ir emocingų pasakojimų čia tikrai netrūksta. Tikiu, kad šis įvairių strategijų poligonas taps pakilimo aikštele ne vienam autoriui, o anksčiau išbandytiems projektams – vieta pasitikrinti, ar jie vis dar atlaiko atradimo kriterijų. Tad belieka linkėti sėkmingų fotografijos kosmoso tyrimų ateityje.