Optinis manevras

Per savo jau netrumpą istoriją fotografija ne kartą įrodinėjo, kad ji nėra tiesiog tikrovės kopija, kad gamta „nenusipiešė savęs pati“. Vis tekdavo priminti, kad „čia ne pypkė“, ir pirmasis argumentas visada bus: tikrovė juk trimatė (net keturmatė), o čia – tik plokštuma. Tačiau kokia plokštuma! Gyčio Skudžinsko sumanytos parodos „3D vs 2D“ proga prisiminiau amerikiečio fotografo Stepheno Shore’o lygiai prieš du dešimtmečius išleistoje knygoje „Fotografijų prigimtis“ (The Nature of Photographs, John Hopkins University Press, 1998) rastą materialistinį nuotraukos apibūdinimą: „Fotografinis atspaudas dažniausiai yra popieriaus, plastiko ar metalo pagrindas, padengtas šviesai jautrių metalo druskų, sumaišytų su augaliniais ar metalo dažais, emulsija. Kai kuriuose atspauduose dažai, pigmentai ar anglis dengiami ar spausdinami tiesiai ant pagrindo. Fotografija yra plokščia, ji turi kraštus ir ji statiška; ji nejuda. Nors ji plokščia, ji nėra tikroji plokštuma. Atspaudas turi fizinę dimensiją.“ Nors dabar medžiagos kiek kitokios, vis tiek atspaudas yra trimatis, liečiamas – ne tik žiūrimas.

Parodoje „3D vs 2D“ tas trimatiškumas hipertrofuotas. Čia beveik nerasi standartinių vaizdų. Pavyzdžiui, kiek matavimų turi emulsija, užklijuota ant Arūno Kulikausko fotoobjektų? Ji taip prisiglaudusi prie glotnios Jono Meko kameros, prie grublėtesnio akmens ar šiurkštėlesnio medinio balkio paviršiaus, kad storio nebelieka. Fotografija perima faktūras, yra „kameriška“ ar „akmeniška“ – tarsi jau tik vaizdinys kažkieno sąmonėje, nebe atvaizdas, kurį dedi į albumą. Taigi praradusi savo daiktiškumą fotografija tampa kitu daiktu, kuriame nusėdo susiraukšlėjęs prisiminimas. Paties Gyčio Skudžinsko ant sienos iš skirtingo ilgio kino juostos ričių sudėliotame „Daugtaškyje“ panašiai sudaiktėja į save susisukę pasakojimai. Geriau įsižiūrėjus matosi kadriukai, kurie ekrane susilietų į judančią tikrovės iliuziją. Čia jie – į momentus išanalizuoti įprasminto laiko tarpsniai. Nors man ne mažiau įdomūs tarp ritinėlių likę sienos plotai – tarsi neužfiksuoto laiko tarpai, iš kurių atmintyje nieko neliko.

Kiti trys darbai išviešina trimatį plokščių atspaudų gamybos procesą, reikalaujantį daug daiktų ir linksmai ironišką. Iš fotografinės iliuzijos kūrimo gyvenantis Vytautas Kumža kartu su Eduardo Leònu sustato savo įrangą, kad parodytų, kaip viskas netikra, ir dar juokiasi iš būsimo žiūrovo patiklumo: „Neįsimylėk to rekvizito“. Tai – pirma Maria Barnas eilėraščio „Nebent“ („Unless“) eilutė. Jis kybo šalia, atspausdintas ant rusvų lapelių. Eilutė po eilutės Barnas, turbūt žiūrėdama į dirbantį Kumžą, žodžiais konstruoja tai, ką jis – vaizdais: tobulą miestą, kuriame praeinančios moters plaukai būtų apšviesti tiksliai, kaip reikia. Bet jai skubant pro šalį idealioji tikrovė pakimba „tarp momentų“ tarsi išpildydama Fausto norą. Eilėraštį galima nusiplėšti kaip kalendoriaus lapelį ir jau su juo kišenėje eiti gatvėmis žinant, kad „miesto fonas pasislenka rankos šešėliu virš jos akių“.

Virš mano akių parodoje praslenka dar 2002 m. Gintauto Trimako sukurta instaliacija „Pervertas“ (nes ryškinamus negatyvus jis „perveria“ šviesos pleištu). Tai – jo būdas „išaiškinti“ kosmoso foninę radiaciją, galbūt pasiekusią mus iš visatos egzistencijos pradžios ir per dešimtmečius savaime sukauptą senų juostų emulsijoje. Per ilgą laiką susikaupia visokiausių dalykų. Štai Aistė Kisarauskaitė, pasirodo, patylomis rinko sidabrą kaupusias vinis: „Šie vinukai skirti fotografijoms kabinti ir yra padengti Gintauto Trimako, Evelinos Kerpaitės, Mindaugo Česlikausko, Gedimino Pranckūno ir kitų „Titaniko“ laboratorijoje dirbusių paliktu fotografijos sidabru.“ Tikriausiai – ir jos pačios sidabru. Tačiau Trimako minėtoje laboratorijoje nebėra, greičiausiai nebebus ir šių „kitų“ (bus kiti „kiti"). O panaudoti vinukai prikala jau praeitin smengančias ten švaistyto sidabro istorijas prie daug senesnio mito.

Kaip Trimakas radiaciją, Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys šifruoja erdve skriejančią, bet nematomą informaciją ir ją materializuoja – galerijos erdvėje sklando trimačiai šviesos antikūnai. Fotografiją galima laikyti technologija, kuria šviesos informacija sugaunama ir transkribuojama į dvimatį vaizdą. Gaudant ją šiaip, be lęšių, piešiasi abstrakcijos. Žmonėms visada įdomiau į fotografijas transkribuoti savo kūnus, dingtelėjo žiūrint į 2001 m. Arūno Gudaičio sukurtą „Ribų išklotinę (1,94 kv. m)“. Kūnas čia kruopščiai išfotografuotas vienodo dydžio kvadratėliais, iš kurių pagamintas kubas – jo dydis įrašytas pavadinime. Iš tolo jis atrodo nekaltai rausvas, bet priartėjus ant jo pūpsantys speneliai, akys, gaktos plaukai ir kitos detalės pažadina froidišką nejauką su visais jos pranešimais apie mirtį. O pojūčius nugesinantis protas primena, kad šis intymias vietas išviešinantis kubas dalį kūno vis tiek slepia, nes stovi ant grindų. Racionalumo ir fiziologijos jungties rezultatas – išanalizuotas ir į tobulą figūrą sugrūstas kūnas – šaiposi iš grožio industrijos, o kartu primena perversiškai dekonstruotas siurrealisto Hanso Bellmerio lėles. Smagu, kad fotografijai svyruojant tarp 2D ir 3D pasitaikė proga vėl pamatyti šį Gudaičio kūrinį.

Šalia stovintis rutulys yra Tomo Martišauskio „Malonioji g. 6, Vilnius 08122.54.692880, 25.257226“ (2014, o tie skaičiai – tai tos vietos geografinės koordinatės). Jis, sukonstruotas iš penkiakampių ir trikampių, „kalbasi“ su Gudaičio kubu – ne tik todėl, kad jie abu yra abstraktūs geometriniai tūriai. Tik kubas čiuopia kūno ribas žvelgiant „iš vidaus“, o Martišauskio kampuotas rutulys jį apvynioja „išore“. Menininkams tai – labai svarbi išorė, Žvėryne buvusi Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerija, prieš trejus metus persikėlusi į Sodų g. 4. Atrodo, koks skirtumas – dabartinė vieta geografiškai netgi patogiau įsikūrusi. Bet anos galerijos pavadinimas ir jaukus seno Žvėryno namo interjeras kūrė ypatingą nuotaiką, kai žiūrovai, dažniausiai draugai (nes nepažįstamiems galerija buvo per toli), užeidavo tarsi į svečius. Martišauskis tą Maloniosios g. 6 interjerą įamžino ir supakavo į mažesnį tūrį, kurį galima pasiimti kaip kokį suvenyrą.

Patyrinėjus tą rutulį išryškėja dar viena erdvės anomalija, nulemta dvimatės fotografijos ir trimačio objekto neatitikimo. Kai kurias rutulio sienelių plokštumas išlenkia nufotografuoti interjero kampai, tad jis atrodo kampuotesnis nei iš tikrųjų ir dargi kampuotas netvarkingai. O langas tame tūryje pramuša kiaurymę. Rutulio tyrinėjimas man paaiškina, kodėl šioje parodoje atsirado ir Dano Aleksos „Iracionalus veiksmas / 84 litrai Neries vandens“ (2013). Būtent tiek litrų išstūmė menininko kūnas plaukiojant Neryje prie Nacionalinės dailės galerijos. Neris, aišku, to net nepajuto, bet galerijoje stovintis stiklo akvariumas vėlgi kreipia mintis į kūno tūrio keistenybes. Kaip ir Gudaičio ant kubo „užtempta“ oda, taip ir Aleksos į stačiakampį gretasienį sutalpintas vandeninis kūno atitikmuo rodo, koks iliuzinis yra kūno dydis: abu šie geometriniai konteineriai atrodo mažesni, nei turėtų būti.

Bet kuo čia dėta fotografija? Supratau kuo, pradėjusi abu juos fotografuoti (kaipgi dabar be to apsieisi?). Kubas niekaip nenorėjo tuo pat metu parodyti bent tris savo puses, neiškraipyti vertikalių ir gražiai įsikomponuoti į kadrą. Stiklinis akvariumas kiekviename žingsnyje atskleidė vis įdomesnes veidrodines perspektyvas, laužė savo vidinę struktūrą ir išorės erdvę, taigi švaistėsi fotoefektais. Tad vanduo ir stiklas – skaidrios terpės – yra optinis prietaisas, kuriuo galima stebėti ir kartu perkurti tikrovę kaip ir fotoaparatu.

Štai čia grįžau į išeities tašką – parodos logika suformuoja ratą. Jo ašis – fotografijos materija, kurios prireikia norint sukurti vaizdą kaip tikrovę. Rezultatas – truputį kitoks, nei tikėjausi perskaičiusi pavadinimą „3D vs 2D“.

Paroda veikia iki rugsėjo 15 d.

Prospekto fotografijos galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.