Festivalis „Gaida“ šiemet susitelkia į aktualius individualumo ir kolektyviškumo aspektus: lyderis ir komanda, kūrėjas ir atlikėjai, solistas ir orkestras arba, muzikiniais terminais kalbant, „solo – tutti“ ir pan. Atidarymo koncertui buvo parengta įspūdinga Estijos nacionalinio vyrų choro (meno vadovas ir dirigentas Mikkas Uleoja) bei trimitininko Markuso Stockhauseno programa. Atlikėjai puikiai žinomi tarptautiniu mastu. Estijos nacionalinis vyrų choras pelnęs prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, o trimitininkas yra nuolatinis įvairių festivalių dalyvis, šiuolaikinių kūrinių pirmasis atlikėjas, apie 25 metus bendradarbiavęs su vienu iškiliausių šiuolaikinės muzikos kompozitorių, savo tėvu Karlheinzu Stockhausenu. Koncerto programoje skambėjo kompozitorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Italijos ir Škotijos kūriniai.

Lietuvos baletui atšventus 95-ąjį gimtadienį, prisiminkime ir tuos, kurie padėjo, kai mums tikrai reikėjo paramos. Prisiminkime Sankt Peterburgo, Maskvos, Baku, Minsko, Kijevo, Rygos, kitų miestų choreografijos mokyklų auklėtinius, šokusius mūsų scenoje.

Rudenį kino teatruose prasidėjusi programa „Trumpas kinas. Lietuviški filmukai vaikams“ kviečia mažuosius kino žiūrovus pasinerti į nuotykių kupiną pasaulį per namų kino platformų ekranus. Trys lietuviški animaciniai filmai rodomi „ŽMONĖS Cinema“ ir „Skalvijos“ virtualioje salėje.

„Gausiais dantų kalenimais, garsiais cypimais ir audringais padraskymais į naujas svetainės kėdes“ Lietuva atsisveikino su nelemtaisiais 2020-aisiais – epidemijos, karantino ir Metalinės Žiurkės metais. Citata pasiskolinta iš dar praeitų metų gruodžio 10 d. įvykusios virtualios Vilniaus teatro „Lėlė“ premjeros „O Viešpatie, Lietuva!“, spektaklio dramaturgas ir režisierius Ainis Storpirštis.

Kalbiname Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Lietuvos nacionalinės filharmonijos dirigentą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorių Robertą Šerveniką.

Lapkričio 3 d. Šiuolaikinio meno centre buvo surengtas lietuviškų „hitų“ koncertas. Tai viena iš dviejų retrospektyvinių programų, parengtų „Gaidos“ trisdešimtmečio proga. Smalsu išgirsti kūrinius, kurie dar ne taip seniai irgi buvo naujienos. Kaip jie nuskambės „po 20 metų“ (pasinaudojant A. Dumas romano metafora)? Algirdo Martinaičio variacijos dviem fortepijonams ir sintezatoriui „Gyvojo vandens klavyras“ sukurtos dar anksčiau, 1983 m., bet ilgainiui tapo „Gaidoje“ kūrinį atlikusių Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto repertuaro dalimi. Pianistų duetas atliko ir Gintaro Sodeikos „Garso ontologiją Nr. 2“ (1998), kurios „akademinio techno“ stilistika yra tiesiog neatsiejama nuo R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto interpretacijos.

30-asis jubiliejinis Tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ įsimins ilgam. Jis tapo išskirtinis pirmiausia dėl situacijos, kurioje atsidūrėme. Prasidėjęs kaip įprasta spalio pabaigoje – 22 dieną – koncertų salėje (Nacionalinėje filharmonijoje), paskutinius savo koncertus surengė lapkričio 8 ir 10 dienomis virtualiai: galėjome stebėti tik renginių transliacijas (koncertai vyko gyvai, bet be publikos salėje). O dar du koncertai nukelti į 2021-uosius, kai, tikimasi, grįšime į normalybę ir renginiai vėl galės vykti viešai su publika. Tad šou dar turi tęstis (kaip dainavo Freddie Mercury, „Gaidos“ starto metais, 1991-aisiais, palikęs šį pasaulį; atsiprašau už šį su festivaliu gal ne visai susijusį ekskursą).

Šiemet festivalis „Gaida“ nepabūgo gąsdinančios ir dažnai planus jaukiančios pandemijos ir pristato programą, kurioje, anot organizatorių, skirtingi „žvilgsniai į...“ – kūrėjas moteris, vyrus, praeitį, ateitį, meistrus, atmintį ir save. Net trys festivalio „žvilgsniai“ šiais metais skirti mušamiesiems instrumentams ir kūriniams perkusijai. Festivalio autoriais in focus pasirinkti airių menininkė Jennifer Walshe, korėjietė Unsuk Chin bei Austrijoje ir Šveicarijoje gyvenantis Beatas Furreris.

„Šiaip jau mus į teatrą įleidžia po vieną, lydint milicininkui, bet mes su Roma, kaip buvę vienos grimerinės bendrakamerininkai, užėjome kartu. Pirmos nuotraukos iš atsisveikinimo serijos autorius – jis. Antrosios – aš pats, be abejo. Mes atleisti. Aktoriai – šiandien trisdešimt šeši iš penkiasdešimt septynių, dar keli pareiškimai vėluoja, ir bus mūsų apie keturiasdešimt. Dvidešimt žmonių iš tarnybų.

Dar neseniai žodį „Prokatas“ žinojo visi, kurie buvo bent kiek susiję su kinu. Taip vadinta Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora – vienintelė Lietuvoje filmų platintoja. Kontora buvo įsteigta iškart po Antrojo pasaulinio karo ir turėjo padalinius bei filmų bazes visuose didžiuosiuose miestuose. Vilniuje buvo didžiausia bazė. Beje, joje buvo ir slaptas skyrelis, kuriame saugoti pasaulinio kino šedevrai, pasibaigus jų licencijos laikui, bei filmai, kuriuos Maskvos valdžia liepdavo išimti iš repertuaro, kai jų kūrėjai ar aktoriai „pabėgdavo“ į Vakarus. Vilniuje buvo planuojamas filmų išleidimas ir reklama, gaminami plakatai, leidžiamos vėliau žurnalu „Kinas“ tapusios „Ekrano naujienos“ ir savaitraštis „Savaitės ekranas“ (iš jo vėliau atsirado ir „7md“), lietuviškų filmų bukletai ir katalogai, čia filmai buvo restauruojami, subtitruojami. Funkcijų būta daug, darbuotojų – taip pat.