30-oji „Gaida“ dar nesibaigė. Laukite tęsinio (II)

Lapkričio 3 d. Šiuolaikinio meno centre buvo surengtas lietuviškų „hitų“ koncertas. Tai viena iš dviejų retrospektyvinių programų, parengtų „Gaidos“ trisdešimtmečio proga. Smalsu išgirsti kūrinius, kurie dar ne taip seniai irgi buvo naujienos. Kaip jie nuskambės „po 20 metų“ (pasinaudojant A. Dumas romano metafora)? Algirdo Martinaičio variacijos dviem fortepijonams ir sintezatoriui „Gyvojo vandens klavyras“ sukurtos dar anksčiau, 1983 m., bet ilgainiui tapo „Gaidoje“ kūrinį atlikusių Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto repertuaro dalimi. Pianistų duetas atliko ir Gintaro Sodeikos „Garso ontologiją Nr. 2“ (1998), kurios „akademinio techno“ stilistika yra tiesiog neatsiejama nuo R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto interpretacijos. Be abejo, šie atlikėjai irgi yra ne tik to laiko muzikinės kultūros liudininkai, bet ir kūrėjai. Tačiau kitus koncerto opusus interpretavo jau kitos kartos atlikėjai, net jei ansamblių pavadinimai liko tie patys. Antai Remigijaus Merkelio „MiKonst“ (2000) atliko pianistas Daumantas Kirilauskas bei, kaip ir premjeros metais, Vilniaus kvartetas. Tik pastarasis dabar jau gerokai pasikeitusios sudėties (Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Kristina Anusevičiūtė, Deividas Dumčius), tad kūrinio interpretacija buvo nauja. „Gaidos“ meno vadovo R. Merkelio kūriniai itin retai skamba festivalyje, suprantama, vadyba ir muzikos kūryba sunkiai suderinami. Tačiau prieš du dešimtmečius pirmąją premiją M.K. Čiurlionio kompozitorių konkurse pelnęs „MiKonst“ nuskambėjo itin gaiviai ir koncertiškai, žinoma, ir dėl puikių atlikėjų.

Felikso Bajoro „Missa in Musica“ (1993) taip pat sulaukė naujo atlikimo. Tris kūrinio dalis parengė Nora Petročenko (balsas), Paulius Balčytis (trombonas), Donatas Butkevičius (kontrabosas) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas). Prieš trisdešimt metų kūrinį atliko ansamblis „Ex Tempore“. Naujoji interpretacija pasižymėjo ypatingu tikslumu, raiškumu. Manyčiau, reiklusis kompozitorius turėjo būti patenkintas. Tiesa, klausantis kūrinio man kilo retorinis klausimas: kam vis dėlto autorius pasirinko lotynišką mišių tekstą, jei jį taip stipriai transformavo – tarsi jam tie žodžiai trukdytų, erzintų jų struktūra, semantika... (pvz., „Gloria“ dalies).

Paskutinis koncerto opusas, Onutės Narbutaitės „Melodija Alyvų sode“ (2000), jau be žodžių meditavo Naujojo Testamento ir Rainerio Marios Rilke’s eilėraščio „Alyvų sodas“ prasmes. Kūrinį atliko du kvartetai – Vilniaus ir Čiurlionio (Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas, Glebas Pyšniakas) bei trimitininkas Aurimas Jankevičius, dirigavo Karolis Variakojis. Atliko jautriai, jaudinančiai, tačiau ši muzika, man regis, kad ir kaip interpretuojama, neprarastų savo savasties, narbutaitiškos melancholijos žymės. Į tylą nueinanti trimito melodija, kuria pasibaigė ne tik kūrinys, bet ir visas koncertas, nuskambėjo itin simboliškai artėjančio karantino fone. O ryte sužinojome, kad naktį mirė kompozitorius Faustas Latėnas...

Kitas „Gaidos“ koncertas skambėjo lapkričio 4-ąją Šiuolaikinio meno centre. Ansamblis „Synaesthesis“, jau keletą metų nuolatinis „Gaidos“ dalyvis, pristatė intriguojantį projektą – kompozitoriaus Dominyko Digimo ir kino menininko Kristijono Dirsės muzikinį filmą „Why Does This Appear?“. Gyvam muzikos atlikimui dirigavo K. Variakojis.

Tai nebylus, nespalvotas filmas, kurio scenarijaus pagrindu tapo interpretuojamos asmeninės istorijos. Anot autorių, filmas skendi tarp siurrealistinio siluetų pasaulio ir dokumentikos, o į jo herojus įsikūnijo „Synaesthesis“ atlikėjai. Filmas atrodė nostalgiškas, gal kiek naivokas, bet atspindintis jo kūrėjų ir atlikėjų jauseną, pasaulio matymą ir dėl to vertingas. Įdomu, kad juostoje veikia daug vaikų, nuolat iškyla tėvų ir vaikų santykis; matyt, daugiausia remtasi herojų vaikystės prisiminimais. Atmosferą kūrė ir muzika, gana iliustratyvi, labiau veikianti emocijas nei protą, bet gerai deranti su tuo, kas vyko ekrane. Grojo Vytenis Gurstis (fleita), Artūras Kažimėkas (klarnetas), Diemantė Merkevičiūtė (smuikas), Monika Kiknadzė (altas), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Donatas Butkevičius (kontrabosas), Pranas Kentra (elektrinė gitara), Andrius Rekašius (perkusija), Marta Finkelštein (fortepijonas, ansamblio vadovė).

Paskutinis gyvas „Gaidos“ renginys įvyko lapkričio 6 d. Paskutinis vakaras prieš karantiną teko elektroninės muzikos koncertui su kviestinėmis žvaigždėmis iš Berlyno – duetu „Dopplereffekt“, o įžanginį pasirodymą surengė Monikazė – kylanti lietuviškos IDM scenos žvaigždė. Nesiimu vertinti vokiečių dueto, palieku tai labiau nusimanantiems klubinės muzikos žinovams. Tik pasakysiu, kad galbūt ir neįprastoje atmosferoje – klausytojams sėdint saugiu atstumu vienam nuo kito, užuot laisvai judėjus ir šokus salėje, – vykęs Monikazės pasirodymas paliko labai gerą įspūdį. Šio koncerto recenzentui Lrytas.lt portale pritrūko garsumo įprastam šiai muzikai fiziniam poveikiui pasiekti, tačiau įvertinti jaunosios kūrėjos meistriškumo ir talento tai nesutrukdė. Ne tik išradingai kuriamos, miksuojamos ir atliekamos muzikinės kompozicijos, bet ir įdomi vizualizacija liudijo apie gerą pasirengimą festivaliui ir apskritai apie lakią Monikazės kūrybinę fantaziją.

Du nukelti festivalio renginiai įvyko virtualiai. Spalio 27-ąją turėjęs skambėti Lietuvos kamerinio orkestro koncertas su „Rinktine lietuvių muzikos kolekcija 1“ buvo transliuojamas lrt.lt portale iš Nacionalinės filharmonijos salės lapkričio 8-ąją. Aišku, virtualus koncertas, net ir esant puikiausiam techniniam aptarnavimui, neprilygsta gyvai patirčiai, bet interpretacijų meistriškumą galima buvo išgirsti. K. Variakojo diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras atliko Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškas variacijas“ (1974), Justės Janulytės „Naktų ilgėjimą“ (2009), Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginiams (1981, solistai – obojininkas Ugnius Dičiūnas ir klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė), Mindaugo Urbaičio „Lietuvių liaudies muziką“ (1990), Ramintos Šerkšnytės „De profundis“ (1998) ir Žibuoklės Martinaitytės „Šviesotamsos trilogiją“ (2017). Pastarosios fortepijono partiją atliko Petras Geniušas.

Lapkričio 10 d. Gaida.lt portale iš ŠMC buvo transliuojamas „Synaesthesis“ koncertas su U. Chin ir kito festivalio kviestinio kompozitoriaus Beato Furrerio (Austrija, Šveicarija) kūriniais. Virtualus susitikimas su šiuo kompozitoriumi buvo surengtas dar lapkričio 6 dieną. Tačiau jo paties atvykimas į „Gaidą“ ne tik kaip kompozitoriaus, bet ir kaip dirigento nukeltas į 2021 m. kovo 7 d., kai Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras turėtų atlikti du B. Furrerio kūrinius, o jo Koncertą smuikui turėtų griežti žymus smuikininkas Ernstas Kovačičius. Toje pat programoje numatyta Mariaus Baranausko kūrinio premjera bei Luko Geniušo skambinamo Witoldo Lutosławskio Koncerto fortepijonui (1988) premjera Lietuvoje. Dar vienas itin lauktas pianisto Niko Bärtscho koncertas nukeltas į 2021 m. kovo 5 dieną. Belieka tikėtis ir laukti.