7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Prokato“ užrašai

Kino archeologijos bandymai

Živilė Pipinytė
Nr. 12 (1333), 2020-03-27
Kinas

Dar neseniai žodį „Prokatas“ žinojo visi, kurie buvo bent kiek susiję su kinu. Taip vadinta Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora – vienintelė Lietuvoje filmų platintoja. Kontora buvo įsteigta iškart po Antrojo pasaulinio karo ir turėjo padalinius bei filmų bazes visuose didžiuosiuose miestuose. Vilniuje buvo didžiausia bazė. Beje, joje buvo ir slaptas skyrelis, kuriame saugoti pasaulinio kino šedevrai, pasibaigus jų licencijos laikui, bei filmai, kuriuos Maskvos valdžia liepdavo išimti iš repertuaro, kai jų kūrėjai ar aktoriai „pabėgdavo“ į Vakarus. Vilniuje buvo planuojamas filmų išleidimas ir reklama, gaminami plakatai, leidžiamos vėliau žurnalu „Kinas“ tapusios „Ekrano naujienos“ ir savaitraštis „Savaitės ekranas“ (iš jo vėliau atsirado ir „7md“), lietuviškų filmų bukletai ir katalogai, čia filmai buvo restauruojami, subtitruojami. Funkcijų būta daug, darbuotojų – taip pat.

 

Filmus visai SSRS pirkdavo Maskva, paskui jie buvo garsinami rusiškai (Lietuvoje kino studija lietuviškai dažniausiai garsindavo tik filmus vaikams ir jaunimui), o kopijos gaminamos įvairiuose fabrikuose, bet atkeliavusios į Vilnių jos tapdavo kontoros nuosavybe. Atkūrus nepriklausomybę kontora buvo perorganizuota į „Lietuvos kiną“. Tačiau kino teatrų griūties metais „Lietuvos kinas“ neišvengiamai ėmė prarasti įtaką, juolab kad radosi vis daugiau privačių kino platintojų. Bet daug bazėje saugotų filmų išliko, nepaisant to, kad nespalvotos juostos dažnai būdavo „nuplaunamos“, t.y. išgaunamas sidabras, naudotas jų gamybai.  

 

Paskelbus, kad „Lietuvos kinas“ bus likviduojamas, kartu su kolege Neringa Kažukauskaite „Lietuvos kino“ direktoriaus Arūno Stoškaus buvome pasitelktos atrinkti vertingus filmus. Juos žiūrėjome ir aprašinėjome beveik metus, kiekviena po kelis šimtus kas mėnesį, tad nebuvo laiko „suvirškinti“ viską, kas pamatyta. Paradoksas, bet karantinas leidžia atsiversti storus užrašus ir pasvarstyti apie kino juostas, kurių likimas vis dar neaiškus: jų nenori nei Valstybės archyvas, nei Lietuvos kino centro valdininkai, užsiimantys Nacionalinės filmotekos steigimu.

 

Apsiėmusi vertinti „Prokato“ bazėje saugomus filmus neįsivaizdavau, kiek jų bus. Planuota, kad maždaug 6 tūkstančių pavadinimų vaidybinių filmų – buvo sprendžiama apskaičiavus dalių (1 dalis – 10 minučių kino juostos, saugomos metalinėje dėžutėje) skaičių, bet pradėjus filmus nuosekliai inventorizuoti paaiškėjo, kad saugoma antra tiek ir daugiau pavadinimų trumpo metražo (1–3 dalių) – dokumentinių, animacinių, mokslo populiarinimo, reklaminių – filmų.

 

Dauguma vaidybinių filmų buvo matyti, mat sovietmečiu „Prokate“ reguliariai rengtos peržiūros: dukart per savaitę į didžiąją salę pirmame aukšte pasižiūrėti ką tik gautų filmų rinkdavosi Vilniaus kino teatrų direktoriai, kino kritikai, „Kino“ ir „Savaitės ekrano“ bendradarbiai bei autoriai. Iškart buvo rodomi du pilno metražo filmai, kartais dar ir įdomesni dokumentiniai ar animaciniai.

 

Beje, šioje salėje vykdavo ir garsiosios „fondinės“ peržiūros, į kurias svajojo pakliūti kiekvienas. Apie šias peržiūras savo dienoraščiuose ne kartą užsimena ir Juozas Baltušis. Štai ką jis parašė 1977 m. lapkričio 28 dieną: „Šitie „fondiniai“ – užsieniniai. Jie neina ekranuose. Daugumoje – paskutinis šlamštas, padugnių bei sekso maišalienė. O žmonės veržiasi į juos, ieško visokiausių protekcijų. Anksčiau eidavau ir aš, dabar nebeinu. Gėda ne tik dėl šitų filmų, gėda ir dėl publikos, kuri žiūri tuos filmus, daugumoje – kino darbuotojai, taigi žemiausios kultūros žmonės.“ (Juozas Baltušis, Vietoj dienoraščio. 1976–1983; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, p. 350). Galiu tik paprieštarauti liaudies rašytojui, kad šiose peržiūrose pamačiau ne vieną filmą, kurie man nepaprastai svarbūs iki šiol, kad ir Piero Paolo Pasolini „Teoremą“.

 

Pernykštėse peržiūrose daugiausia staigmenų pateikė trumpo metražo juostos, mat didelės jų dalies anksčiau nebuvau mačiusi, ypač vadinamųjų užsakominių – kurtų kurios nors organizacijos užsakymu. Pats „aktualiausias“ šiomis dienomis būtų Ivaro Krauličio 1964-aisiais Rygos kino studijoje sukurtas mokomasis civilinės gynybos filmas „Tai turi mokėti kiekvienas“ („Tas japrot katram“). Tiesiog neįtikėtinas filmas: jame detaliai aiškinama, kaip pačiam pasisiūti kaukę nuo radioaktyviųjų dulkių, įvykus atominės bombos sprogimui. Įtaigus moteriškas balsas pasakoja neva savo draugei, atėjusiai į svečius, kokių medžiagų prireiks kaukei, kiek centimetrų ir kokios rūšies gumos bei juostelių reikia įsigyti. Stambiu planu rodoma, kaip pasigaminti iškarpą, kiek milimetrų palikti siuvant ir užlenkiant kraštus (atitinkamai 2 ir 8 mm), kaip iškirpti angas akims (visą laiką nurodant milimetrus, tarsi sėdintys salėje užsirašinėtų), ir taip beveik visas dešimt filmo minučių rodomas kaukės siuvimo procesas. Pačioje filmo pabaigoje nuskamba ir paguodos žodis: „Jei nespėjote pasiūti kaukės, o sprogimas įvyko ir reikia skubėti į slėptuvę, tada galite pasidaryti kaukę iš marlės ir vatos – tarp dviejų marlės atkarpų reikia įdėti vatos ir uždengti burną bei nosį.“ Geresnės sovietų civilinės gynybos absurdo būti negali. Beje, kai žiūrėjau šį filmą, visi aplink kalbėjo apie serialą „Černobylis“. Šiomis dienomis jis įgyja jau kitą atspalvį ir dar kartą įrodo, kad amžinos tiesos nesensta.

 

Dešimtys filmų pasakoja, kaip saugiai plaukti ir nepaskęsti arba kaip gelbėti skęstantįjį, kaip gaminti maistą, saugiai vairuoti automobilį, suteikti pirmąją pagalbą, išvengti apsinuodijimų dirbant laukuose su cheminėmis medžiagomis, statyti grūdų elevatorius, gaminti namų blokus... Trumpai tariant, tai pamokymai visais gyvenimo atvejais, matyt, turėję rodyti, kaip valdžia rūpinasi žmonėmis. Kita vertus, galima pagalvoti ir apie tai, kaip žmonės tikėjo kino galia. Tokie filmai vadinamosios meninės vertės dažniausiai neturi, nes ir kūrėjai į juos nežiūrėjo rimtai. Tai buvo „chaltūra“, kaip ir autorių net nepasirašytas 1985 m. Lietuvos kino studijos dokumentinis filmas „Autotrasoje – komjaunimo operatyvinis būrys“ (saugoma rusiška kopija vadinasi „Na avtotrase – komsomolskij operativnyj“), pasakojantis apie jaunus kauniečius komjaunuolius – darbininkus ir studentus, kurie laisvalaikiu padeda milicijai gaudyti eismo taisyklių pažeidėjus ir pasakoja filmo kūrėjams apie savo ryžtą. Tačiau tokie filmai tiksliai atspindi laiką. Juose užfiksuoti interjerai, automobiliai, to laiko mados, nes šių filmų tikrovė – ir savotiškas siekiamybės modelis, idealus pavyzdys, paaiškinantis homo sovieticus erdvių atmosferą. Toks ir SSRS lengvosios pramonės ministerijos (pasirodo, ji turėjo savo kino studiją) filmas „1985 metų mada ir aosrtimentas“ („Moda i assortiment 1985 goda“), kuriame pristatomi jaunimui rekomenduojamų drabužių pavyzdžiai. Juos demonstruoja abiejų lyčių modeliai, o už kadro girdėti specialisto komentaras – jo profesinis žargonas skamba taip, lyg būtų pasiskolintas iš Leonido Gaidajaus komedijos „Briliantinė ranka“. Prisimenu, ką vilkėjo sovietiniai žmonės tais 1985-aisiais, – nieko panašaus parduotuvėse nebuvo, nebent neskoningų dirbtinės odos diržų.

 

Tęsinys kitame numeryje.