Pradžia su balsais ir trimitu

Festivalis „Gaida“ šiemet susitelkia į aktualius individualumo ir kolektyviškumo aspektus: lyderis ir komanda, kūrėjas ir atlikėjai, solistas ir orkestras arba, muzikiniais terminais kalbant, „solo – tutti“ ir pan. Atidarymo koncertui buvo parengta įspūdinga Estijos nacionalinio vyrų choro (meno vadovas ir dirigentas Mikkas Uleoja) bei trimitininko Markuso Stockhauseno programa. Atlikėjai puikiai žinomi tarptautiniu mastu. Estijos nacionalinis vyrų choras pelnęs prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, o trimitininkas yra nuolatinis įvairių festivalių dalyvis, šiuolaikinių kūrinių pirmasis atlikėjas, apie 25 metus bendradarbiavęs su vienu iškiliausių šiuolaikinės muzikos kompozitorių, savo tėvu Karlheinzu Stockhausenu. Koncerto programoje skambėjo kompozitorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Italijos ir Škotijos kūriniai.

Vakarą pradėjo žinomiausio Estijos kompozitoriaus Arvo Pärto kompozicija „De Profundis“ (1980), dedikuota austrų kompozitoriui Gottfriedui von Einemui, paremta lotyniškuoju 130-osios psalmės tekstu. Pärtas šį opusą sukūrė praėjus metams po to, kai apsigyveno Austrijoje. Kūrinyje girdimas išskirtinis kompozitoriaus stilius tintinnabuli. Vyrauja minimalios išraiškos priemonės, kurios išauga į didžiulę kulminaciją ir kūrinio pabaigoje nugrimzta į tylą. Estijos nacionalinis vyrų choras itin jautriai atliko šį didingą opusą. Jautėsi precizika ir įsigilinimas į muzikinį tekstą bei garso prigimtį.

Žinomos lietuvių kompozitorės, Italijoje gyvenančios Justės Janulytės kūrinį „Now I’m Nowhere“ („Dabar aš esu niekur“, 2019) įkvėpė Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis: „Dabar aš esu niekur, bet norėčiau / Gyventi šiaurėje, kur dienos / Ir naktys, kur garsai ir spalvos, / Sniegas ir lietus yra viena ir visa; / Kur gamta yra ne mūsų, / Bet mes gamtos; kur viskas, net mirtis, / Tik vienas nenutrūkstamas gimimas.“ Muzikologė Asta Pakarklytė apie Janulytės kūrybą rašo, kad klausantis jos muzikos „galima atsidurti dar ir dykumoje, vandenyne, Černobylyje, žvaigždėje, kosminiame ūke“. Taip šį kartą ir nutiko skambant „Now I’m Nowhere“ – jausmas toks, lyg klajotum po ūkanomis nuklotą rugių lauką, klampus muzikinis audinys įtraukė ir apgaubė išskirtine atmosfera. Ratu publiką apsupę vyrų balsai panardino į gilią meditaciją. Kūrinys pelnytai yra apdovanotas vokalinių ir chorinių kūrinių kategorijoje.

Pirmą koncerto dalį užbaigė nedidukas, bet rimtų vokalinių iššūkių keliantis škotų kompozitoriaus Jameso MacMillano motetas „...here in hiding...“ (1993), atliekamas kamerinės choro grupės. Kompozicijoje buvo žaidžiama skirtingomis vokalinėmis faktūromis: solo epizodus keitė duetai, trio, kvartetai. Mainėsi anglų ir lotynų kalbos. Šį virtuoziškumo kupiną muzikinį opusą choras atliko labai įtaigiai, nors jautėsi nedidelė įtampa.

Antrą vakaro dalį pradėjo Latvijos kompozitorės Santos Ratniecės kompozicija „Sadness... stillness“ (2014), sukurta pagal du japonų poeto Matsuo Bacho haiku. Pasak kūrėjos, šie haiku patys savaime skamba kaip muzika. Muzikinėje medžiagoje buvo galima girdėti daug subtilių gamtos garsus atkartojančių sąskambių, tai sukūrė pastoralinę nuotaiką.

Italo Giovanni Bonato darbas „Sügav rahu“ (2018), pasak autoriaus, yra ilgo bendradarbiavimo su Estijos nacionaliniu vyrų choru rezultatas. Kūrinys sukurtas pagal keltų maldų tekstus. Kolektyvas opusą atliko publiką apsupęs ratu ir šis erdvinis sprendimas tikrai pasiteisino. Muzikinis tekstas leido panirti į erdvinį garsų pasaulį.

Koncerto kulminacijai buvo palikta tikra intriga. Tai Tomo Kutavičiaus naujo kūrinio „Švenčiausiasis medis“ vyrų chorui ir trimitui pasaulinė premjera (2021). Pats autorius apie kūrinį nedaugžodžiauja, tik užsimena, kad mintį parašyti trimitininkui M. Stockhausenui brandino ilgai. Kuriant autorių lydėjo asmeniniai išgyvenimai, susiję su buvimu prie sunkiai sirgusio ir anapilin iškeliavusio tėvo – Broniaus Kutavičiaus. Tomas savo opuso muzikoje stengiasi išlaikyti savitą archajišką skambesį, atpažįstamą iš tėvo kūrybos. Iš tiesų, choro partija skambėjo rituališkai, prie muzikinio teksto labai derėjo pasirinktas prūsiškas latvių giesmės vertimas, kuris pridėjo dar daugiau archajiškumo. Trimito partija, kurią M. Stockhausenas atliko iš bažnyčios balkono, skambėjo itin laisvai, tarsi laisvės ir vilties šauklys. Muzikinė kūrinio forma paremta proposta–risposta principu, kai, chorui atlikus savo liniją, trimito partija skambėdavo lyg atsakymas, minčių aidas. Sveikinu kompozitorių su gilia, brandžia premjera!

Apibendrinant šią neeilinę muzikinę patirtį verta pabrėžti, kad koncerto programa buvo labai vientisa ir konceptualiai apgalvota. Tokios kompozicijos mūsų klasikinėje choro scenoje skamba retai, todėl verta padėkoti festivaliui už galimybę pasigėrėti kitokiais chorinės muzikos vyksmais.