Talkininkai

Lietuvos baletui atšventus 95-ąjį gimtadienį, prisiminkime ir tuos, kurie padėjo, kai mums tikrai reikėjo paramos. Prisiminkime Sankt Peterburgo, Maskvos, Baku, Minsko, Kijevo, Rygos, kitų miestų choreografijos mokyklų auklėtinius, šokusius mūsų scenoje. Nieko nuostabaus, kad tie talkininkai atstovavo rusiškojo baleto mokyklai, nes Londonas, Roma ar Paryžius buvo nepasiekiami ne tiek ir ne tik dėl geografinių atstumų – tiesiog buvome jiems neįdomūs. Tuo labiau kad prie Lietuvos baleto ištakų prisidėjo Sankt Peterburgo Marijos teatro baletmeisteris Pavelas Petrovas, pagrindinį Kopelijos vaidmenį Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ pirmame spektaklyje 1925 m. gruodžio 4 d. šoko Sankt Peterburgo choreografijos mokyklos auklėtinė Olga Malėjinaitė, po Petrovo mūsų baletui vadovavo rusų baletmeisteriai – Fiodoras Vasiljevas, Nikolajus Zverevas, Aleksandra Fiodorova. Mūsų laikinąją sostinę aplankydavo tik pavieniai Rusijos atlikėjai, daugeliui jų Kaunas tebuvo tarpinė stotelė pakeliui į Vakarus.

Padėtis nesikeitė ir per okupacijas, kad ir kokia buvo jų spalva. Baigiantis karui Lietuvos Valstybės teatras (o kartu ir baletas) buvo ganėtinai nustekentas – vos ne trečdalis artistų pasitraukė į Vakarus, tad kelerius metus baleto trupė vos vegetavo. Belieka tik stebėtis, kad 1948 m. rusų baletmeisteris Fiodoras Lopuchovas sugebėjo pastatyti Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, nes Bronius Kelbauskas, pradėjęs statyti šį baletą, teatro vadovybės buvo nušalintas (manau, dėl to, kad išdrįso keisti choreografijos tekstą). 1951 m. kviestinis baletmeisteris Michailas Satunovskis pastatė Aleksandro Kreino baletą „Laurensija“. Tais pačiais 1951 metais Lietuvos baletui pradėjo vadovauti Michailas Moisejevas, Lietuvos baletą praturtindamas Aleksandro Glazunovo baletu „Raimonda“. Reikia pripažinti, kad didesnės naudos mūsų šokėjams davė ne darbas su šiuo baletmeisteriu, o pažintis su jo žmona pedagoge, Maskvos choreografijos mokyklos auklėtine Klavdija Salnikova.

Tie metai Lietuvos baletui išties buvo išskirtiniai – Dmitrijaus Klebanovo baletu „Svetlana“ debiutavo pirmas mūsų baletmeisteris Vytautas Grivickas, įgijęs aukštąjį išsilavinimą (GITIS’o – Teatro meno instituto – baletmeisterių fakultete) ir pradėjęs, atrodo, neįmanomą Sizifo darbą – padėti pagrindus tikrai profesionaliam Lietuvos baletui. Gal sutapimas, tačiau šio spektaklio programėlėje bene pirmą kartą pasirodo ir kviestinių atlikėjų pavardės – Maskvos Didžiojo teatro solisto Sergejaus Gončarovo, turėjusio tapti primabalerinos Genovaitės Sabaliauskaitės partneriu, Saratovo choreografijos mokyklos absolventės Natalijos Makarovos, laikui bėgant tapusios ne tik soliste, bet ir choreografijos skyriaus dėstytoja, bei profesionalumu nepasižymėjusių brolių Jurijaus ir Viktoro Latyševų. 1955 m. baletmeisterių Grivicko ir Moisejevo pastatyto Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ premjeroje matome ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Agripinos Vaganovos choreografijos mokyklos auklėtines Tamarą Tiulkovą ir Nataliją Topčevskają. Kažkodėl į atmintį labiausiai įsirėžė ne tik Topčevskajos trapi, nors ir akademiška Raudonkepuraitės atlikimo maniera, bet ir Tiulkovos lengvai ir tiksliai atliktas kartu su vilniečiu Valerijumi Šulmanu Panovu Pelenės ir Princo duetas. (Gaila, kad šios puikios choreografinės miniatiūros nebematome vėlesniuose šio klasikos šedevro pastatymuose.)

Po kelerių metų Lietuvos baleto artistų gretas papildė „leningradiečiai“. Taip buvo vadinami lietuviai merginos ir vaikinai, 1959 m. baigę Vaganovos choreografijos mokyklą. Pirmą kartą į reprezentacinę šalies baleto trupę įsiliejo tokia gausi, profesionaliai parengta atlikėjų grupė – Leokadija Aškelovičiūtė, Regina Baranauskaitė, Genovaitė Samaitytė, Ramutė Šimėnaitė, Gražina Žvikaitė, Antanas Beliukevičius, Eugenijus Judinas, Raimondas Minderis, Pranas Peluritis, Vytautas Sinkevičius ir, tarsi norint sušvelninti šios laidos tautinę „monopoliją“, pridėtas „broliškos“ respublikos atstovas Viačeslavas Nikulajevas, į Leningradą atvykęs iš Baku. Po poros metų šį „desantą“ papildė dar du „leningradiečių“ bendramoksliai – Pranė Sargūnaitė ir Elegijus Bukaitis. Atrodo, tokio pagausėjimo turėjo užtekti ilgam, tuo labiau kad vis efektyviau funkcionavo ir choreografijos skyrius prie Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos, per du savo veiklos dešimtmečius Operos ir baleto teatrui bei Kauno muzikiniam teatrui parengęs daugiau nei dvidešimt atlikėjų, ne tik kordebaleto artistų, bet ir solistų, įrodžiusių, kad gali atlikti pagrindinius vaidmenis ne blogiau už „talkininkus“. Be to, Operos ir baleto teatro baleto trupę 1965 m. papildė Maskvos choreografijos mokyklos absolventai Leontina Andrijauskaitė, Sigita Vabalevičiūtė, Algimantas Filipavičius ir Vytautas Kudžma. Tad talkininkai – kviesti ir šiaip iniciatyvūs – vis dažniau „nusėsdavo“ Vilniaus ar Kauno scenose. Kiek vėliau, 1966 m., prie jų prisijungė tos pačios mokyklos auklėtinis Vytautas Brazdylis, vienas ryškiausių mūsų baletmeisterių, savo kūryboje sujungęs dvi rusų baleto mokyklas – Sankt Peterburgo ir Maskvos. O 1967 m. tuometė Vilniaus baleto vadovė Genovaitė Sabaliauskaitė iš Minsko choreografijos mokyklos pakvietė Svetlaną Masaniovą, Borisą Martinkevičių ir Michailą Proškiną. Vėliau prisijungė ir jų bendraklasė Svetlana Gaida.

Dabar pažiūrėkime, kiek kviestinių talkininkų buvo kad ir 1973 m., remiantis Čaikovskio baleto „Spragtukas“ premjerų programėle. Baletmeisterio Bukaičio dispozicijoje buvo 14 kviestinių ir 36 „autochtonai“. 1976 m. Eduardo Balsio baleto „Eglė Žalčių karalienė“ premjeros programėlėje paminėti 26 kviestiniai ir 36 vietiniai. Biologų terminais kalbant, invaziniai individai ne visada sveikintini. Be abejo, dauguma jų nuoširdžiu darbu ir ištikimybe mūsų scenai tikrai prisidėjo prie Lietuvos baleto suklestėjimo. Bet apie tai vėliau. O dabar pacituosiu Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę, vieną ne tik mūsų baleto, bet ir choreografijos mokyklos kūrėjų: „Mes lengvai atleidžiame kitoms choreografijos mokykloms už broką, kurio ir dabar galima matyti mūsų teatro scenoje, o mūsų choreografijos skyriui, kurio ir amžius, palyginus su kitais, labai trumpas (tik 25-eri), jokių nuolaidų nedarome. (...) Mokykla moko tik šokio abėcėlės, išmoko ją skaityti, o ką ir kaip šokėjas skaitys, priklauso nuo jo paties ir nuo sąlygų, kuriomis jis dirbs.“

Ką gi, mums jau ne 25-eri, o beveik 70. Nuolaidų nebedarykime, bet ir nenuvertinkime. Juk „čiurlioniukų“ vertė tikrai kyla.