Muzika
Kalbiname Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Lietuvos nacionalinės filharmonijos dirigentą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorių Robertą Šerveniką.
Gal pirmiausia apžvelkime, ką pavyko nuveikti pastaraisiais metais iki pandemijos? Regis, daugiau darbų turėjote užsienyje?
Iki kovo mėnesio spėjau padiriguoti Vokietijoje, Švedijoje ir Meksikoje. Karantinas nutraukė pradėtas baleto „Korsaras“ repeticijas Varšuvos Didžiajame teatre. Spalio mėnesį Ciuricho operos teatre pavyko parodyti tik du naujo „Miegančiosios gražuolės“ pastatymo spektaklius. Kol karantinas buvo švelnesnis, orkestras grojo iš atokiau įsikūrusios repeticijų bazės, dirigavau baleto artistus stebėdamas monitoriuje, lyg nebyliame kino filme, – tai buvo ypatinga patirtis (apie spektaklio idėjas ir statytojus galima paskaityti Dornröschen – Ballett – Opernhaus Zürich – R. N.).
Esate minėjęs, kad turite spektaklių Bavarijos sostinės operos teatre.
Su Miuncheno operos teatru bendradarbiauju nuo 2008 metų. Diriguoju baleto spektaklius. Pirmas pastatymas, man dalyvaujant, sukurtas pagal Sofijos Gubaidulinos Koncertą altui ir orkestrui, vėliau buvo spektakliai „Audra“ (pagal Shakespeare’o dramą – R. N.), „Romeo ir Džuljeta“, „Choreartium‘‘, „Spragtukas“, „Žizel“, „Ana Karenina“. Dažnai savo idėjoms įgyvendinti choreografai renkasi simfoninę muziką, taigi Miunchene teko diriguoti Antono Brucknerio Ketvirtąją, Johanneso Brahmso Ketvirtąją, Jeano Sibelijaus Septintąją simfonijas, Piotro Čaikovskio uvertiūrą fantaziją „Audra“, Šeštąją simfoniją, Sergejaus Rachmaninovo, Witoldo Lutosławskio, Henry Purcello kūrinius (plačiau galima sužinoti Šervenikas Robertas / Bayerische Staatsoper – R. N.). Gegužę laukė choreografinis triptikas, kurio vienoje dalyje planuotas šiuolaikinio Kanados kompozitoriaus Koncertas smuikui su orkestru. Koncertinis sezonas buvo tirštas įdomių kūrinių, tačiau nenoriu kalbėti apie tai, kas neįvyko.
Vasarą meninį pulsą atgaivino XVII tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos ir XVII tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivaliai. Kokiomis vizijomis remiatės kurdamas šių festivalių programas? Kelerių metų įdirbį esate sukaupęs?
Tytuvėnų festivalio meno vadovu tapau 2006-aisiais, trečiais festivalio metais. Projektuoti Frenkelio vilos festivalio renginių mane pakvietė 2009-aisiais. Tai visiškai nepanašūs festivaliai. Tytuvėnų festivalio geografija nesiriboja tik vienuolyno ansambliu, muzikuojame Baisogaloje, Kelmėje, Šiluvoje ir kitur, o turėdami didesnes erdves kviečiamės net simfoninius orkestrus. Šiaulių Chaimo Frenkelio vilos festivalis organizuojamas „Aušros“ muziejaus patalpose, bet vis daugiau koncertų pritaikome atvirai kiemo erdvei, kur tarp tūkstančių rožių įrengta stacionari, gerai įgarsinta scena. Muziejaus direktoriui Raimundui Balzai skatinant, festivalis vis dar išlaiko augimo pagreitį. Džiugu, kad atsivėręs šis vasaros langas leido įgyvendinti 80 procentų sumanymų. Ir labai miela, kad Šiaulių miestas prieš trejus metus kultūrai dėmesį parodė ne tik pagirdamas, bet ir skirdamas lėšų. Man rodos, apie tai reikia kalbėti. Abu festivaliai sulaukia publikos ir iš kitų Lietuvos regionų, o atlikėjai, tarp jų ne vienas užsienietis, atranda naujas koncertines erdves. Smagu.
Matant Jūsų įprastus darbų barus norisi paklausti, kas Jūsų paties, vidiniame, muzikiniame pasaulyje yra nuoseklu? Ar būtų ką apibrėžti kaip nuolatinius, puoselėjamus muzikinius potraukius?
Paprastai tik žiūri, kad spėtum įvykdyti sezono pažadus... Bet dabar, nuo pavasario, kai tenka daug laiko praleisti vienam, o ne repeticijose ir koncertuose, įprastas gyvenimas stipriai pakito. Reikėjo prisitaikyti prie naujų taisyklių, tačiau svajonės, naujų koncertinių programų planai niekur nedingo. Man, ko gero, artimesnė XIX a. antroji pusė, taip pat neoromantizmas ir apskritai šiuolaikinė muzika. Daugiau kaip dvidešimt metų gyvenu su ja. „Gaidos“ festivaliuose dalyvauju kone kasmet, išskyrus pastaruosius dvejus metus, kai buvau išvykęs. Nuolatinė kultūrinė veikla kelia tonusą, skatina būti muzikos pasaulyje „čia ir dabar“ – man smagu.
Be to, lietuvišką muziką per pastaruosius trejus metus specialia proga, Laisvės gynėjų dienai, atlikome Operos ir baleto teatre su mūsų teatro ir Nacionalinės filharmonijos kolektyvais. Parodėme Algirdo Martinaičio „Pietą“, Onutės Narbutaitės „Tres Dei Matris Symphoniae“ ir šįmet Vidmanto Bartulio „Nelaimėlį Jobą“. Bartulis buvo susirgęs, neatvažiavo nė į vieną repeticiją, kalbėjomės telefonu. Neatvyko ir į koncertą, bet mano nusiųstą vaizdo įrašą suspėjo pažiūrėti. Paskambino susijaudinęs, atlikimas jam padarė įspūdį.
Būna koncertų, kai jauti gerą iškrovą, nuovargį. Atlikėjui, ko gero, tai pati didžiausia dovana. Bet būna ir taip, kad po koncerto jautiesi blogai ir tas trunka ilgai. Atliekant „Nelaimėlį Jobą“ jutau – visi susikaupę, itin įsitraukę ir muzika skamba ypatingai. Labai džiaugiuosi, kad Vidmantas dar išgirdo. Pora pastarųjų metų man kupini skausmingų netekčių, nes artimai pažinojau daugelį šiandien jau amžinybėn iškeliavusių kompozitorių. Pažinojau Vytautą Barkauską, Vytautą Laurušą, Faustą Latėną, kurio 60-mečiui skirtą autorinį koncertą dirigavau Vilniaus festivalyje. Artimai draugavome su Anatolijumi Šenderovu. Supranti, kad laikas eina ir kad amžinai nebus taip, kaip yra dabar. Bet vis tiek sunku apie tai galvoti. Menininkų kalnelis kaip partitūra pradeda užsipildyti natomis, atsiranda sąskambių, akordų, klasterių – matai tarsi iš aukščiau žiūrėdamas. O kiek daug autorinių koncertų dar turėjo suskambėti – ne vienas dar ir skambės, deja, jau išėjusiems kūrėjams.
Dėl sukrečiamo emocinio pakilimo nepamirštamas tapo prieš ketvertą metų nuskambėjęs Onutės Narbutaitės autorinis koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. Kompozitorės ir Jūsų bičiulystė yra tapusi savotišku muzikiniu reiškiniu.
Pirmą kartą iš arti su Narbutaitės kūryba susipažinau 1997 m., į rankas gavęs oratoriją „Centones meae urbi“. Esu dirigavęs visus jos vokalinius-simfoninius ir simfoninius kūrinius, labai tuo džiaugiuosi. Autoriniame vakare 2016 m. gruodžio pradžioje filharmonijoje grojome „La barca“, „krantas upė simfonija“ ir Antrąją simfoniją. Labai gerai atsimenu savo būseną per koncertą... Kartais kompozitoriai tikriausiai nė neįtaria, ką junta prie jų muzikos prisilietę atlikėjai.
Kas, atliekant minėtų autorių muziką, yra svarbu?
Svarbu suprasti, ką autorius kurdamas norėjo girdėti. Man atrodo, kad tų autorių, apie kuriuos kalbame, kūriniuose susipynusios ir emocijos, ir gyvenimo filosofija, ir meistrystė. Kai tą imi justi ir suvokti, atsiveria ir mūsų, atlikėjų, kažkokie slapti kanalai, mes netikėtai atrandame naujas patirtis – augame ir keičiamės kartu su muzika, bent trumpam tampame kūrinių bendraautoriais. Tai labai reikšmingos valandos. Svarbiausia išdrįsti ieškoti, nuoširdžiai geisti suprasti ir priimti autoriaus intenciją. Žinoma, suprasti ir įgyvendinti – skirtingi dalykai. Atlikėjo kelias yra nematomų derybų, tiksliau, dermės kelias – autoriaus ir dirigento, dirigento ir muzikantų. Mes visi kartu turime „įjungti“ savo meistriškumą, nuovoką, intuiciją ir ieškoti dermės su visa savo kultūrine patirtimi. Man visada svarbu emocinis pradas, turbūt tai ir yra kūrinių esmė.
Laisvės gynėjų dienos koncertuose skambėję kūriniai turi ir literatūrinę giją. Ten su šių laikų muzikine kalba sintezuojami kanoniniai tekstai. Nuostabu, jei pajunti, kur yra tos vietos, kurios publikai ir atlikėjams palieka gilų atspaudą, nes visi kūriniai kupini tragizmo, tekstuose daug filosofijos. Muzika tarsi prikelia žodžių reikšmes, publikai daro juos suprantamus net ir nežinant lietuviško atitikmens. Ypač tą juntu diriguodamas Bartulio, Narbutaitės, Martinaičio kūrinius, nes jų vokalinė ekspresija labai aiškiai, jautriai ir įtikinamai interpretuoja tekstą. Muzikoje viskas svarbu – pauzės, tyla. Labai svarbus kiekvieno atlikėjo įsijautimas ir meistriškumas. Tikrai, yra puikių virtuozų, prie kurių grojimo neprikibsi, bet ar visada jie griebia už širdies, žadina protą ir kur nors veda? Čia labai įdomus procesas, ir mes jį per koncertą arba sukuriame, arba ne.
Dabar, kai koncertai retai skamba gyvai, aš jaučiu, kaip jų trūksta. Trūksta net repeticijų – tos emocinės, protinės energijos apykaitos su kitais žmonėmis, juk taip svarbu, kad energija cirkuliuotų. Žinoma, galime bandyti tai kuo nors pakeisti, tikriausiai daugelis tą ir darome. Bet šie bandymai niekada neatstos įvykio, kai viename taške susitinka autorius, atlikėjai ir klausytojai, viename taške susiduria stiprūs išgyvenimai, stresai ir euforijos, vidinės pergalės ir, kartais, tylus kartėlis... Tai kolektyvinė patirtis, bendrumo jausmas, communitas, ko, deja, nepajėgios sukurti ir perteikti jokios technologijos. Svarbu žinoti, ką darai, ir tuo tikėti. Ir nebijoti, nes patirtis irgi sufleruoja. Patirtis turi būti lyg nuolat liepsnojantis žaizdras, kuris neleidžia sustingti, primena ir pasako: žinai, kaip reikia daryti, bet turi skverbtis toliau. Mano minėtų autorių muzika visada skatino, įpareigojo ir leido dirbti būtent taip.
Ar jaučiate, kaip bėgant laikui keičiasi tų pačių kūrinių interpretacija?
Kai buvau vėl pradėjęs mokytis Martinaičio „Atminties knygą“, varčiau partitūrą ir galvojau – negi čia aš dirigavau?.. Viskas gimsta iš naujo. Iš tikrųjų atlikėjams tai milžiniškas darbas. Paėmiau įrašą pasiklausyti – emociškai labai stiprus kūrinys. Man visada svarbu emociškai jaustis patogiai, kad žinočiau, kokiu keliu turiu vesti atlikėjus. Labiausiai man rūpi prasmė to, ką mes dabar grojame, dainuojame, kas dabar mums reikšminga. Pavasarį sustingęs muzikinis gyvenimas mane taip pribloškė, kad porą mėnesių jokios muzikos nei klausiausi, nei mokiausi. Skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, vaikščiojau po miškus. Kai po tokios pauzės atsiverti partitūrą ir žinai, kad prieš penkiolika metų tą kūrinį grojai, tu negali į jį žvelgti taip pat. Žiūri turėdamas patirties ir visai kitomis akimis.
Noriu pasidalyti prisiminimu apie koncertą, kai su Nacionaliniu simfoniniu orkestru grojote Sergejaus Rachmaninovo Antrąją, e-moll, simfoniją: išgirdome teatro dirigento išplėtotą muzikos jausmų galybę, knibždančią daugybės prasminių sluoksnių.
Jeigu klausiate, ar dirigavimas teatre papildo dirigento patirties bagažą, duoda naujų impulsų ir galimybių atsiskleisti, – aišku, kad taip. Tikrai taip, nes jei diriguoji tik vieno žanro muziką, pavyzdžiui, vien operą ar baletą, arba atlieki vien simfoninę muziką, tai greičiausiai esi geras tos srities specialistas. Man trūksta operos. Tie dešimt intensyvaus darbo teatre metų buvo labai įdomūs. O dabar pamažu viskas nusileido kaip akcijų biržoje po krizės. Kūrybinė kardiograma – netiršta ir nešokinėjanti.
Daugelis aplinkybių lemia, kur link teks pasukti. Man įdomu ir prasminga diriguoti įvairių žanrų muziką, kai išgyveni kūrybinę įtampą, ją valdai, pasitelkdamas visų atliktų kūrinių įvairialypę patirtį. Šis procesas džiugina – ir tai svarbiausia.
Dėkoju už pokalbį.
