Muzikinė kultūra ir muzikinis gyvenimas sociologijoje vertinama kaip dvi atskiros sritys. Klausimas: kaip muzikinis gyvenimas atliepia muzikinės kultūros lūkesčius, ar sprendžia strateginius uždavinius? 2022-ųjų muzikinis gyvenimas vertintinas kaip labai intensyvus. Naujų formų mezgant ryšius su klausytojais vis randa Nacionalinė filharmonija, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Klaipėdos muzikinis teatras, Nidos kultūrininkai. Vis dar tik fragmentiškai girdime apie Kauno, kitų miestų profesionalių kolektyvų veiklą.

Šv. Cecilija Katalikų bažnyčios laikoma bažnytinės muzikos globėja. Vienos iš pirmųjų krikščionių, mergelės kankinės vardu pavadintas festivalis, kurį rengia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, kasmet sukviečia senosios muzikos mėgėjus. Šv. Cecilija minima lapkričio 22-ąją, todėl apie šią datą ir sukosi šiųmetiniai festivalio renginiai. Festivalis edukacinis, taigi jo rengėjų tikslas – supažindinti su senąja muzika, daug dėmesio skiriant edukaciniams užsiėmimams, muzikos dirbtuvėms. Į programą įtraukiami ir mažiausi dalyviai – ketverių–šešerių metų vaikučiai.

Pasibaigus festivaliui, apie jo koncepciją, iššūkius ir meilę senajai muzikai kalbamės su festivalio vadove Beatriče Baltrušaityte.

Po keturiasdešimties metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) grąžino skolą kompozitoriui Feliksui Bajorui – lapkričio 17, 18 ir 19 d. įvyko jo operos-baleto „Dievo avinėlis“, parašyto 1982-aisiais, premjeriniai spektakliai. Meno kultūros žurnale „Krantai“ (1989, gegužė) išspausdinta paties kompozitoriaus parengta publikacija su šio kūrinio užsakymą bei svarstymą nušviečiančiais dokumentais ir tuometės Meno tarybos rezoliucija: „Į 1984 metų repertuarą operos „Dievo avinėlis“ neįtraukti. Jei autorius pataisys libretą ir muziką, ateityje... žiūrėsim.“

Šį rudenį klausytojai turėjo ne vieną progą išgirsti žymaus ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrovo muziką. Spalio 22 d. festivalyje „Gaida“ įvyko jo Devintosios simfonijos, kurią atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), premjera, o spalio 30 d. nuskambėjo 2003 m. sukurta Septintoji simfonija (LNSO dirigavo Vilmantas Kaliūnas). Spalio 23 d. su Vilniuje viešėjusiu kompozitoriumi kalbėjomės apie muzikinės kalbos ypatybes, ankstyvąsias avangardo įtakas bei pastarųjų dešimtmečių kūrybines metamorfozes.

Kartais pasigirsta nuogąstavimų, ar „Gaidos“ festivalyje ne per mažai dėmesio skiriama lietuvių muzikai. Vis pagalvoju – ar tai tiesa? Kiek siekia mano atmintis, bent po kelis mūsų autorių kūrinius suskambėdavo kiekvienoje „Gaidoje“. Vienais metais daugiau, kitais mažiau, bet jų būdavo visada. Gal dažniau kamerinių opusų, ne simfonijų, ne operų, tačiau pristatyti daugiau stambių formų lietuvių autorių kūrinių, spėju, nebuvo galimybių. Sakant tiesiai, reikėtų kur kas didesnio biudžeto, žinoma, ir visų kūrybinių institucijų nuoširdesnio bendravimo.

Į tokią gražią polifoniją šį rudenį susipynė kompozitorių sukaktys, jubiliejai. Toji polifonija net ir vienkartiniame XXXII „Gaidos“ festivalio koncerte (spalio 22 d. Nacionalinėje filharmonijoje) išniro kaip atgarsis kažko svarbaus iš praeities. Minime Broniaus Kutavičiaus 90-metį, įvairiais lygiais – nuo moksleivių koncertų mokyklose iki profesionalų pasirodymų svarbiausiose koncertinėse institucijose, operos teatruose. Minime ir Vytauto Landsbergio 90-metį, Osvaldo Balakausko 85-metį. Įkvepianti karta!

Visi menininkų metai verti pagarbos. Jų darbai išryškina įvairias tendencijas: inovatyvumą, gyvenamąjį laiką atspindinčias kūrybines paieškas, edukacines pastangas. Tenkinantys snobų kultūrą, menininkų saviraišką įvairiuose žanruose, kūrybos terpėse. Deja, mes ne viską pamatome. Gailiuosi, kad iš arčiau neturiu galimybės matyti žymaus sujudimo Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Gaidos“ maratonas, kurį sudarė 17 renginių, išsidėstė kaip trijų dalių muzikinė forma: prasidėjo solisto ir choro (orkestro) akistata (spalio 20 d. bei 23 d. koncertai), po to nusitęsė įvairių ansamblių virtinė (nuo „Twenty fingers duo“, „Synaesthesis“ iki „Nadar“), o pabaigoje grįžo tarsi dviguba repriza ‒ Lietuvos nacionalinis ir Valstybinis simfoniniai orkestrai bei du solistai pianistai ‒ Lukas Geniušas ir Andrius Žlabys.

Pastarųjų metų „Gaidos“ programų turinys nuolat sulaukdavo muzikos kritikų dėmesio, neretai replikų bei komentarų dėl minimalistinės muzikos dominavimo, per mažai lietuvių kompozitorių kūrinių ar epiteto aktuali nerealizavimo. Šiais metais „Gaidos“ organizatoriai galbūt atsižvelgė į pastabas ir parengė gana stiprų repertuarą: festivalis pristatė 33 premjeras Lietuvoje (tarp jų 12 pasaulinių), pakvietė tris užsienio kompozitorius (Stefaną Prinsą, Michaelą Beilį, Hansą Abrahamseną, prestižinio „Grawmeyer“ laureatą), o koncertai sulaukė itin daug publikos, kurios neišgąsdino net pandeminis laikotarpis.

Spalio 23 d. pilnutėlėje Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko ilgai lauktas tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertas, kurio programoje puikavosi net dvi muzikos įžymybės – vienas įdomiausių šių dienų šiuolaikinės muzikos kūrėjų iš Danijos Hansas Abrahamsenas bei lietuvių klausytojams puikiai pažįstamas pianistas ir kompozitorius, garsiojo „GTČ trio“ vienas įkūrėjų Viačeslavas Ganelinas. Greta Nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo jaunosios kartos dirigento ir vieno geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Lietuvoje Karolio Variakojo, pasirodė lietuvių sopranas, įvairiose pasaulio koncertų salėse dainuojanti Lauryna Bendžiūnaitė.