Senasis ir naujasis Vilnius

Rugsėjo 18–20 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, vadovaujamas Jolantos Paškevičienės, pristatė artistinių iniciatyvų festivalį „Salve!“, skirtą Vilniui pasveikinti. Festivalio sumanymo aprašyme figūruoja apvalūs jubiliejiniai skaičiai – tai ir artėjantis sostinės 700 metų jubiliejus, ir birželį COVID-19 sutrikdyta Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės 140 metų gimimo sukaktis. Visa tai, žinoma, yra svaru, tačiau man šis muziejus ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė pirmiausia reikšmingi kaip moteriškasis Vilniaus naratyvas, ryškiai įsiterpiantis į labai maskulinišką pasakojimą, pradedant kunigaikščiu Gediminu, baigiant signatarų balkonu, į kurį nė vienos tėvynę kūrusios neįleido nei Nepriklausomybės aktą skelbiant, nei jo jubiliejų prieš kelerius metus minint. O visuomenininkių vaidmuo valstybę kuriant, puoselėjant ir vėliau gyvastį okupacijos metais palaikant itin reikšmingas, vis labiau viešinamas tik pastaruoju metu. Todėl festivalis „Salve!“ ir visa muziejaus veikla yra tarsi šios istorijos dalies gyvasis liudijimas, turintis ryškų visuomeninį skambesį.

Nors pasakojimo objektas yra tik vieno namo istorija, šis namas nepaprastas: „Tiek Marijos ir Jurgio Šlapelių 1906 m. įkurtas lietuvių knygynas, tiek jų namai Pilies gatvėje daugiau nei pusę amžiaus būrė Vilniaus lietuvių bendruomenę draugėn, neleido tautai palūžti visų okupacijų fone. Čia lankydavosi Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Jonas Jablonskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Kazys Šimonis, Julija Matjošaitienė-Biliūnienė bei daugelis kitų didžių lietuvių kultūros, meno ir mokslo asmenybių.“

Festivalio atidarymo ceremonija buvo pradėta patrankų salvėmis, sveikinimo žodžiais ir muzikuojant Vytautui Labučiui, Gediminui Laurinavičiui bei saksofonų kvartetui „Keturi vėjai“. Pagrindinę programą sudarė kameriniai spektakliai, kurie buvo skirti pasakoti šių namų istorijoms. Aktorės Jurga Kalvaitytė ir Neringa Bulotaitė spektaklyje „Šimtmečio moterys“ minėjo legendines Lietuvos asmenybes – rašytojas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Juliją Žymantienę-Žemaitę, seseris politikes Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, aktorę Oną Rymaitę. „Solo teatras“ pagal Jono Biliūno ir Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškus bei kūrybą pristatė spektaklį „Jis ir Ji“ (pjesės autorė ir režisierė Birutė Mar, dailininkė Indrė Pačėsaitė, aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Birutė Mar, smuikininkas Sigitas Rubis). Pagal Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos pasaką „Stalo teatro“ aktorė Saulė Degutytė su iš siūlų, ričių ir mezginių pagamintomis lėlėmis vaikams pasakojo „Auksaplaukio ir Auksažvaigždės“ istoriją. Ikimokyklinė auditorija pasirodė gal net geriau išprususi lyčių vaidmenų klausimais ir pasakotoją informavo įvairiais aspektais bei pranešė, kad būna žmonių, kurie ir nenori turėti vaikų. Teatras „Labas“ (autorės ir aktorės Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė, fleitininkė Žibutė Vilkaitytė) pasakojo apie „Lazdynų Pelėdą“: seseris rašytojas Sofiją Ivanauskaitę-Pšibiliauskienę ir Mariją Ivanauskaitę-Lastauskienę. Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės gyvą portretą pagal jos laiškus bei atsiminimus kūrė teatras „Arbatvakariai“ spektakliu „Lig Tave sulauksim...“.

Jaukiame muziejaus kiemelyje, kur it šulinyje matyti tik dangus, apgyvendintas Aušros Jasiukevičiūtės kūrinys „Pokalbiai su Aleksandra Kašuba. „Kai protas žvelgia į save“. Tai antropomorfiškų formų skulptūra, paremta konstrukcija ir aptraukta tampriu audiniu. Audinį architektūroje ir skulptūroje (jų hibriduose) yra naudojusi Aleksandra Kašuba – dar viena įspūdinga ir mažokai žinoma Lietuvos kūrėja. Muziejaus salėje rodomos Daivos Kairevičiūtės fotografijos („Susapnuoti“), kuriose personifikavęsi į istorines asmenybes aktoriai (drauge su fotografe ir grimo dailininke) mėgina atkartoti ir kiek naivią anų laikų pozavimo manierą. O Kęstutis Šiaulytis, ilgametis „Šluotos“ žurnalo karikatūrų autorius, piešė publikos portretus.

Nereikia ir sakyti, kad Šlapelių muziejaus festivalyje (režisierė Eglė Tulevičiūtė; direktorius Kristijonas Siparis) svarbiausia buvo Vilniaus istorijos pasakojimas, savęs atpažinimas joje, galimybė įsijausti. Labai džiugu, kad ši moteriška – stipriąja šio žodžio prasme – istorijos gija buvo pasakojama ir kad pagrindinį pasakotojų aktyvą sudarė būtent kūrėjos. Beliko pasvajoti, kad atsirastų ir renginio globėja, kuri padėtų kurti moterų reikšmės portretą.

Dariaus Žiūros paroda „Aukso amžius“ galerijoje „Trivium“ SODE 2123

Prieš kurį laiką kultūros bendruomenėje nuvilnijo garsas apie lengvatinėmis sąlygomis suteikiamas patalpas nuomai Vilniaus miesto Vitebsko gatvėje (21 ir 23 nr.). Čia įsikūrė Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjunga, pavieniai autoriai įsirengė studijas, rado erdvės įvairios dizaino, architektūros, fotografijos menu besidominčios organizacijos. Kūrėsi bendruomenė ir it koralinis rifas vystėsi aplinka su kavine (sako, ten skanu), daržu, baldų dizainu ir dar didele erdve tolimesnėms idėjoms. Čia įsikūrė net trys galerijos – „Atletika“, „Swallow“ ir iš namų išsikrausčiusi „Trivium“. Tiesą pasakius, ekspozicijos per renginius pasipildo, netrūksta nei gaivalo, nei virsmo, kurį dar sudėtinga sudėlioti į stalčius. Visas darinys rugsėjo 9–12 d. prisistatė publikai kaip didžiausias Lietuvoje kultūros kompleksas – SODAS 2123. Jis neturi aiškių darbo valandų. Norint ką nors pamatyti, reikia pažinčių arba tenka laukti renginių.

Man pavyko apžiūrėti be jokių durų žiūrovų laukiančią, „Swallow“ ir „Trivium“ (iki rugsėjo 24 d.) veikiančią Dariaus Žiūros parodą. „Swallow“ atvirumas it bažnyčios padarė įspūdį. Tai atrodytų neįmanoma kartai, kuri gyveno per blokadą ir automobilius kas vakarą statė mokamose stovėjimo aikštelėse, nes viskas buvo plėšiama, dėl kvailos kasetės daužomi langai. Justi, kad tai nauja karta. Negaliu pasakyti, kad rodomi kūriniai man buvo aiškūs, ypač oriai įrėminti piešiniai (architektūrinės formos), fotelis ir saulėgrąžos nuotrauka. Atrodo, daiktų ir bet kokios kūrybinės pastangos sureikšminimas iki pasirodymo galerijoje irgi ateina jau su kita auklėjimo karta, kai šlovinamas pats kūrybiškumas, kai nebėra gerų ir blogų darbų, svarbiau bendra estetinė pajauta. Vis dėlto „Swallow“ erdvė atrodo patraukliai, vitrina graži, bet išėjau nešina tik abstrakčiu įspūdžiu ir apimta nerimo, kad nebesuprantu šiuolaikinio meno. Vis dėlto tai pirma paroda ir tokiais atvejais svarbiausia yra pasveikinti su veiklos pradžia.

Lengviau atsikvėpiau žiūrėdama į Žiūros kūrinius ir klausydama (šiuo atveju galerininkės) Aistės Kisarauskaitės pasakojimo apie tai, kaip menininkas savo diplominį darbą iš parafino, surinkto kapinėse ir sulydyto į Botticelli Veneros kriaukles, supakavo ir dešimtmečiams paliko kambaryje su langais į pietinę pusę. Manė, kad kažkam šovė į galvą vogti darbus, bet vėliau suprato, kad tai saulės ir laiko darbas. Buvusios kriauklės dabar atrodo kaip didžiuliai kiniški pyragėliai, kuriuos pralaužusi rasi pranašystę, arba kaip naujoko pagaminti kibinai. Formos veikia jusliškai, atrodo, kad parafino masė toliau kinta, tai verčia galvoti apie laiką apskritai, o konkrečiai – apie 10-ojo dešimtmečio kūrinių ir kartos aukso fondo apleistumą.

Ant dviejų priešingų sienų kabo kvadratai. Dešinėje raudoni (serijos „Miręs vanduo“), iš kapinių žvakių parafino, su stiklu it rėmintas paveikslas, ir byloja apie anuomet aktualią tapybos mirtį. Bet parafiną vis dėlto teko dažyti dažais, jis įgavo paveikslo formą ir už stiklo net susiformavo apžiūros vertas vaizdas – parafino šerkšnas. Kitaip tariant, tapyba deklaravo savo nemirtingumą. Ant kairės sienos – tuo pačiu principu, tik jau šiomis dienomis sukurti darbai, jie pagaminti iš tikro medumi kvepiančio (menininko bičių) geltono vaško ir byloja jau visai kitą, dabar aktualų ekologijos, tvarumo, bičių svarbos naratyvą. Iš vos kelių kūrinių susikuria gyvenimo ciklo vaizdas. Matyti tokia pat vaizdo švara bei estetika, tik neabstrakti. Gaila, kad COVID-19 tvarkaraščių pakeitimai sustūmė parodos laiką iki vos poros savaičių, bet juk dabar viskas bus išfotografuota ir išfilmuota, deja, tik be kvapo.

Akivaizdu, kad SODAS 2123 jau kuria naujo Vilniaus istoriją, kurią galbūt po kokio šimto metų inscenizuos kiti Vilniaus mylėtojai. Bet turbūt greičiau bus kaip visada – kai menininkai pakels rajono prestižą, vystytojai pastatus nugriaus, šį bei tą iškirs ir pastatys naujų butų ar biurų su daug stiklo.