Atviras visiems

MO muziejus veikia jau beveik dvejus metus, akivaizdžiai pakeitė Lietuvos meno peizažą, buvo pastebėtas užsienyje, surengė kelias diskusijų sukėlusias parodas ir daro labai daug dalykų: sportuoja terasoje, rengia stovyklas vaikams, kalbina skulptūras, organizuoja diskusijas, įsileidžia partnerių renginius ir bendradarbiauja su kitais (pvz., LRT), bet svarbiausios turbūt lieka parodos, jų diktuojama tema ir kontekstas? MO toks truputį aštuonkojis. Ar jau ne per sunku? Kaip grupuojate savo veiklas?

Visada įsivaizdavome MO muziejų kaip gyvybės pilną kultūrinę erdvę. Panašu, kad tikslą pavyko pasiekti. Žiūrint schematiškai, vaizdą galima supaprastinti. Kertinė mūsų veiklos ašis yra parodos. Gan nauja peizaže pirmiausia buvo tai, kad, turėdami savo kolekciją, neturime nuolatinės ekspozicijos, o didžiąsias parodas keičiame du kartus per metus. Girdėjome abejones, ar toks retas parodų keitimas pasiteisins. Vis dėlto profesionali ir kokybiška paroda reikalauja daug darbo. Pirma, mes išleidžiame parodos knygą, kuri pristato parodos tyrimą ir susieja parodą su kitomis mokslo ir kultūros sritimis. Antra, parengiame edukacinius įrankius – dvikalbį virtualų gidą, kūrinių aprašus, knygelę vaikams, adaptuojame edukacines programas. Trečia, parengiame visą kultūrinių renginių tinklelį. Galiausiai žinios yra perduodamos savanoriams, gidams. Tad sukūrus daugiasluoksnį kūrinį atrodo svarbu suteikti galimybę pamatyti kuo didesnei auditorijai ir rodyti ilgiau.

 

Taigi aplink parodas sukasi visa edukacinė ir kultūrinių renginių veikla. Visa tai papildo, praturtina ir pratęsia parodoje analizuojamas temas ir klausimus. MO vasaros programa orientuojasi į nemokamas veiklas lauke – poezija, kalbančios skulptūros, augalai, piknikai, sportas. Manau, svarbu įprasminti ir viešąją erdvę aplink muziejų. Ji buvo kuriama galvojant apie lankytojus.

 

Šokate gana ekstremalų tango tarp populiarumo ir profesionalumo. Visi užgniaužę kvapą tai stebi ir labai skirtingose vietose šūkteli „Ole!“ Pavyzdžiui, man atrodė geniali Jūsų mintis pasikviesti taksistus pasakoti apie naują muziejų. Kokie jie išdidūs buvo! O štai vadinamieji selebričiai man nelabai įdomūs, jų ir taip visur per daug pasisakančių klausimais, kurių neišmano. Kas sunkiausia šiame šokyje, jūsų akimis? Kokia Jūsų auditorija?

Sunkiausia šokyje yra gerai susišokti. Kurdami parodas, renginius, edukacijas dirbame su labai daug skirtingų žmonių, savo sričių profesionalų. Todėl kurdami turime susikalbėti, ieškoti bendro vardiklio. Kadangi darome daug dalykų naujai, pirmą kartą, nėra pavyzdžių ir gerųjų praktikų. Tai nuolatinis procesas, ieškojimas ir augimas.

 

Kalbant apie auditorijas, išgirdusi klausime užsimenant apie selebričius pirmiausia ėmiau galvoti, kuriuos žmones, prisidėjusius prie MO programų turinio, priskirti šiai kategorijai. Diskusijose ir susitikimuose daug dėmesio skiriame kolekcijos autoriams, kitų sričių kūrėjams, pavyzdžiui, aktoriams ar operos solistams; taip pat kitų sričių profesionalams – esame tarp pašnekovų turėję ekonomistų, neuromokslininkę, psichologų. Taip, jie nėra meno profesionalai, bet turi ką svarbaus, naujo ir aktualaus pasakyti – taip kuriasi jungtys ir bendras prasmių laukas.

 

Mus džiugina, kad į muziejų pritraukiame ateiti įvairią auditoriją. Pagal atliktą auditorijos reprezentatyvų tyrimą bent po pirmųjų veiklos metų matome, kad auditorijos prasme einame nusibrėžta kryptimi. Net 80 procentų MO lankytojų muziejų atrado kaip turiningo laisvalaikio alternatyvą, nors neturėjo specialaus intereso menui. Ir šioje vietoje norisi pabrėžti – absoliučiai didžioji dalis žmonių į muziejus eina laisvu nuo savo darbo laiku, todėl žodį „laisvalaikis“ pirmiausia vartoju tiesiogine prasme, o ne suponuoju kokį nors konkretų jo turinį. Taigi šiame kontekste džiugina, kad labai nemažai žmonių savo laisvą laiką nusprendė praleisti MO muziejuje, nors nėra meno žinovai ir iki tol menas nebuvo jų interesų lauke.

 

Kita nemaža grupė lankytojų yra tie, kurie domisi menu, kuriems menas yra profesija arba hobis, kurie siekia žinių apie meną. Tyrimas rodo, kad šie lankytojai yra lojalūs ir muziejų vertina pozityviai. Kurdami parodų tinklelį, taip pat galvojame apie skirtingas auditorijas.

 

Galiausiai šeimos – nors modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus, palyginti su mokslo ar gamtos muziejais, nėra pirma į galvą šaunanti vieta vaikams, mes nuo pat pradžių nuosekliai dirbame, kad muziejus būtų ta erdvė, kur galima turiningai praleisti laiką su šeima ir prasmingai bendrauti.

 

Taigi auditorijos yra labai įvairios ir tai atliepia MO devizą – būti atviru muziejumi visiems.

 

Įžvelgiu, kad kiti muziejai mėgina Jus tarsi kopijuoti, nors jų absoliučiai kitos stiprybės ir net kitos auditorijos. Įdomu, jei muziejus nebėra ta pagarbios tylos, kilnaus pasivaikščiojimo erdvė su specifinėmis taisyklėmis, kur paprastai susitinka visų šalių šnipai, agentai ir vadeivos, kur galima pailsėti nuo gatvės turgaus, tai kas jis, kokia ta erdvė?

Kuo visi geriau dirbsime, tuo bus geriau. Muziejus man pirmiausia yra erdvė bendrauti. Pačia plačiausia prasme. Net ir nepažįstamiems lankytojams kartu būnant parodos erdvėje atsiranda tam tikri bendri išgyvenimai, jungiantis prasmių laukas. Taigi muziejus yra vieta, kurioje kuriasi dialogas – su savimi, su savo šeima ar draugais; čia gali įvykti susitikimai su skirtingų sričių kūrėjais ar susidūrimas su klausimais, idėjomis, svarbiomis temomis. Drauge muziejaus erdvė visiems šiems klausimams suteikia ypatingą, tam tikra prasme atribojantį nuo tiesioginių kasdienybės problemų kontekstą. Čia galima ištrūkti iš kasdienybės rutinos. Pažvelgti iš distancijos, skirtingais rakursais.

 

Mes po truputį buriame ir bendruomenę. Yra šimtai MO savanorių, pusė jų su mumis nuo pat atidarymo. Ir iš jų lūpų sklindantys entuziastingi atsiliepimai apie šviesius Lietuvos žmones, kuriuos sutinka muziejuje, be galo įkvepia. Pristatėme metinę narystės kortelę – MOdernistus. Tai irgi gilesnį santykį su muziejumi turintys lankytojai, kurie palaiko šio muziejaus idėją.

 

Kokia MO darbo struktūra? Kaip suprantu, siekiama komandinio darbo ir daugiaplanio rezultato? Girdėjau, Jus giria už tai, kad komandos telkiamos iš įvairių sričių specialistų (istorikai, teatrologai ir pan.), bet buvo pasigesta menininkų ir menotyrininkų (susijusių su kontekstu, „90-ųjų DNR“ parodoje). Kaip priimami sprendimai?

Mums svarbu tarpsritiškumas. Šiam tikslui pasiekti reikia įvairialypės komandos. Be to, ir parodos kokybę siejame su tam tikrais pačiai parodai pažinti skirtais įrankiais, kurie drauge užtikrina ilgalaikę išliekamąją kultūrinę vertę: tai parodos knyga, videoformatu pristatomi kuratorių pasakojimai ar virtualūs gidai. Šiems tikslams pasiekti reikia dirbti komandiškai.

 

Kadangi visos naujovės kelia iššūkių, dar esam tik pakeliui link savo vizijos, kaip turėtų būti tarpusavyje bendradarbiaujama. Kiekviena paroda skirtinga. Ir su kiekviena išmėginome įvairius darbo modelius.

 

Kalbant apie „90-ųjų DNR“ parodą – ji buvo pirmasis bandymas, kai dirbo tokia didelė ir įvairialypė komanda. Parodai buvo pasirinktas kitas, ne menotyriniu tyrimu grįstas prieigos taškas. Bet vis tiek kuratorių grupėje dirbo menotyrininkė Miglė Survilaitė, tyrinėjusi būtent šį laikotarpį. Su to laikotarpio kontekstu tiesiogiai susiję menotyrininkai pasitelkti knygos tekstams rašyti – ir Aistė Kisarauskaitė, ir Virginijus Kinčinaitis, ir Ernestas Parulskis, tuo metu aktyviai Lietuvoje veikęs Andersas Kreugeris. Taip pat Aistė Paulina Virbickaitė pateikė savo požiūrį apie to meto meno skandalus.

 

Kuo norėtųsi pasidžiaugti, kas galbūt nėra akivaizdžiai matoma?

Džiaugiamės, kad muziejus, atsiradęs iš privačios iniciatyvos, labai prisideda prie privačios mecenatystės kultūros vystymo. Ne mažiau svarbu, mano manymu, yra pabrėžti ir plėtoti asmeninės atsakomybės idėją. Reikia leisti sau veikti ir daryti pokyčius. Mecenatai patikėjo mūsų vizija kurti kitokį muziejų ir sutiko šią viziją remti. Be abejo, biudžetas vis dar deficitinis. Tačiau tai, ką esame pasiekę šioje srityje, yra nauja ir tai bus naudingas istorinis įrašas Lietuvos muziejų bei kultūros mecenavimo istorijoje. Tą istoriją kuriame dabar kartu su savo mecenatais, mus remiančiomis valstybės institucijomis bei mus palaikančia bendruomene – savanoriais, metinės narystės kortelės turėtojais MOdernistais. Tai jaudina, džiugina ir suteikia daug motyvacijos kasdienėje veikloje.

 

Tikriausiai kartais neišvengėme ir nesusikalbėjimo, kurį stengiamės ištaisyti. Pradžioje teigdami, kad sieksime būti „save išlaikančiu muziejumi“, turėjome mintyje, jog sieksime subalansuoto nenuostolingo biudžeto, kaip daro bet kuri ne pelno siekianti viešoji įstaiga. Tai neturi būti suprasta, kad tokio mastelio muziejus išsilaikys visiškai privačiai, be valstybės paramos. Anaiptol, kai yra įprasta muziejams iš bilietų užsidirbti iki 20 proc. pajamų, o mes pasiekėme net rekordinį rezultatą – 40–50 proc., tai reiškia, jog vienintelis būdas išlikti – sulaukti dar bent 50 proc. paramos mūsų biudžetui iš privačių mecenatų ir valstybės. Todėl džiaugiamės, kad gauname ir viešojo finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos, ir Vilniaus miesto savivaldybės. Šis finansavimas yra kritiškai svarbus veiklos subalansavimui ir stabilumui užtikrinti. Tikimės, kad ateityje nuo esamų 16 proc. valstybės paramos MO biudžete pasieksime bent 30 proc., mažinant pavojų tokia didele pajamų proporcija priklausyti nuo bilietų pardavimo. Ir tada, jeigu MO muziejus valstybei kainuos tik 30 proc., manau, turėsime itin sėkmingą ir gerą pavyzdį tiek lokaliu, tiek regioniniu bei tarptautiniu mastu.

 

Kas dar nėra akivaizdžiai matoma, bet ne mažiau svarbu – tai integralus požiūris į nevyriausybinį sektorių bendrame kultūros lauke. Mūsų kolekcija išsamiai reprezentuoja svarbų Lietuvos dailės istorijos laikotarpį. Taigi mes dirbame dėl bendrų tikslų su valstybiniais muziejais, saugome, puoselėjame, darome prieinamą ir skatiname žinojimą, o drauge pasididžiavimą mūsų visų bendru paveldu.

 

Ar meno olimpiada yra sumanyta seniai, ar tai karantino produktas? Kiek laiko ir žmonių prireikė jai parengti?

Labai abstrakti mintis apie tai, koks galėtų būti nacionalinis meno „diktantas“, buvo nuskambėjusi kažkada prieš metus. Bet tą pačią akimirką buvo „nužudyta“ pagalvojus, kiek daug darbo reikėtų įdėti į turinį, įrankius, kad žmonės galėtų pasirengti. Tuo metu nusprendėme mintį atidėti.

 

Šiemet, tą pačią dieną, kai buvo uždaryti muziejai, mes išsiuntėme naujienlaiškį #menasnaMO ir pradėjome darbuotis su edukaciniu turiniu.

 

Tada ir sugrįžo meno žaidynių idėja. Vien pačias meno žaidynes rengėme beveik du mėnesius, bet jos neatsirado plynėje, o išaugo iš jau padaryto įdirbio: #menasnaMO naujienlaiškių ir edukacinio turinio juose, specialaus televizijos projekto su LRT, pristatančio 20 MO kolekcijos autorių.

 

Ir svarbu pasakyti, kad pirminis MOlimpiados tikslas buvo pakviesti žaidybine forma pažinti, sužinoti. Nes vis dėlto net ir šiandien pirmoji daugelio reakcija išgirdus apie šias žaidynes buvo baimė dalyvauti, argumentuojant tuo, kad nėra jokių žinių, kurias būtų galima tikrinti. Todėl be galo didžiuojamės, kad sumotyvavome pusantro tūkstančio žmonių žaisti. Beveik pusė jų – ne iš Vilniaus. Ir didžioji dalis atsakė į daugiau nei pusę klausimų teisingai. Tai tik dar labiau skatina ir motyvuoja veikti bei siūlyti naujas meno pažinimo formas.

 

Karantinas sutrukdė didelį įvykį – Peterio Greenaway’aus ir multimedijų menininkės (jo žmonos) Saskios Boddeke parodą-instaliaciją „Kodėl taip sunku mylėti?“ Kas jau parengta ir kada planuojate pristatyti žiūrovams?

Parodą visuomenei atidarysime birželio 20 dieną. Pirmoji kaip visada ją pamatys MO bendruomenė. Šiuo metu parodoje dirba šviesų ir garso techninės komandos, koliažą kuria jų duktė Pip, ant sienų tapo pats Peteris Greenaway’us. Tai paroda, kuri reikalavo sudėtingų inžinerinių sprendimų, be to, norint sukurti totalinę instaliaciją, reikėjo sinchronizuoti garsą, vaizdą, šviesas ir... netgi lietų.

 

Parodoje įtraukti Lietuvos menininkų kūriniai. Kaip menininkai juos rinkosi? Kas stebino?

Labai įdomi istorija. Joje kaip visada svarbus atsitiktinumas, kuris leido susitikti su Greenaway’umi. Su kolege, MO muziejaus kuratore, Ugne Paberžyte vykome į Amsterdamą, kur buvome pristatytos Peteriui Greenaway’ui ir turėjome tikslą pakviesti jį kurti parodą MO. Atrodo, kad tarptautiniame kontekste mūsų mažas biudžetas, noras, kad būtų dirbama ir su Lietuvos meno kūriniais, stipriai mažino šansus įkalbėti, bet vis dėlto kūrėjus sudomino naujas architekto Danielio Libeskindo sukurtas pastatas. 2015 m. jo projektuotame Žydų muziejuje Berlyne buvo rodyta įspūdinga Saskios Bodekke ir Peterio Greenaway’aus paroda „Paklusnumas”. Apie ją įspūdžių buvo parvežusi kita kolegė, kuratorė Miglė Survilaitė.

 

Pirmą kartą atvykusiems į Vilnių menininkams muziejaus erdvės paliko gerą įspūdį. Jie buvo linkę apsiimti sukurti originalią videoinstaliaciją be mūsų kolekcijos. Derybos vyko toliau. Antrą kartą jiems atvykus, praleidome pusantros dienos užsidarę kartu saugykloje. Buvo peržiūrėta be galo daug kolekcijos kūrinių. Čia įvyko esminis lūžis – jie buvo smarkiai paveikti. Po to jau kalbėjome, kaip sukurti visą MO erdvę apimančią totalinę instaliaciją, kurioje į vieną pasakojimą susijungtų ir jų videoinstaliacija, ir lietuvių dailininkų kūriniai. Parodos idėja grindžiama lėle Susa Bubble, kuri buvo sukurta augant menininkų dukrai Pip Greenaway. Per šią lėlę yra klausiama, kodėl taip sunku mylėti, kiek skirtingų tapatybių yra viename žmoguje, kaip mums priimti sprendimus šiame beprotiškame informacijos kontekste.

 

Nors buvo ir daugiau kolekcijos dailininkų ar kūrinių, kuriais menininkai žavėjosi (ir Kazimiera Zimblytė, ir Laisvydė Šalčiūtė, ir skirtingų laikotarpių Patricijos Jurkšaitytės kūriniai), bet parodos naratyvui ir minčiai atskleisti kūrėjams buvo svarbūs figūratyviniai, žmones įvairiomis nuotaikomis, skirtinguose būviuose fiksuojantys darbai; taip pat buvo svarbus ir daugialypiškumo, pasikartojimo motyvas. Ypač daug dėmesio jie skyrė kūrėjoms: Violetai Bubelytei, Eglei Kuckaitei, Kristinai Ališauskaitei, Eglei Vertelkaitei, Patricijai Jurkšaitytei. Savo ruožtu atkreipėme dėmesį į tuos menininkus, kurie nagrinėjo parodai artimas temas, pavyzdžiui, Ugniaus Gelgudos fotografijų ciklą „Gyvenimas kartu“, Monikos Furmanos kūrybą, Lauros Guokės paveikslus.

 

Gegužę prakalbinote dar dvi skulptūras ir Literatų gatvės sieną. Ar yra kokia nors apskaita, kiek skulptūros skambina žmonėms? Gal žinoma, kuri populiaresnė? Dažniau kalba lietuviškai ar angliškai? Ar tęsite?

Taip, turime galimybę matyti statistiką. Šiuo metu yra daugiau nei 100 000 perklausų. Matyti, kad populiariausios arčiausiai pagrindinių kelių esančios skulptūros – kunigaikščio Gedimino, Žibintininko. Klausomasi dažniau lietuviškai.

 

Kaip ir Literatų gatvės projektas, taip ir šis pradėjo gyvuoti mūsų „muziejaus be sienų“ veiklos etape ir dabar jie tęsiasi gan organiškai. Vis atsiranda naujų iniciatyvų ir siūlymų. O šiemet apsisprendėm prakalbinti skulptūras, kurios atrodė reikšmingos Vilniaus portretui: Krantinės arką, Literatų gatvės sieną bei Ksenijos Jaroševaitės skulptūrą „Sėdinti“ MO skulptūrų sode – naujai atgimusioje Vilniaus viešoje erdvėje.

 

Kaip aktyviai lankomas muziejus turbūt patyrėte reikšmingų nuostolių, kai teko sustabdyti darbą. Kokių pozityvių reakcijų, veiksmų sulaukėte, ar ką galima būtų paminėti kaip situaciją gerinančius veiksnius?

Beveik pusę veiklai išlaikyti reikalingo biudžeto surenkame iš bilietų. Tad veiklos sustabdymas dviem su puse mėnesio bei negalėjimas atidaryti didžiosios parodos iki pat birželio pabaigos – didelis smūgis. Džiaugiamės Lietuvos kultūros tarybos iniciatyva, kai buvo leista perskirstyti šių metų projektinio finansavimo lėšas. Vilniaus miesto savivaldybė taip pat aktyviai informuoja apie galimybes teikti paraiškas nuostoliams bent kiek susimažinti ir skelbia konkursus projektiniam finansavimui.

 

Jautėm palaikymą ir iš MO bendruomenės – per jų įsitraukimą, per nenutrūkusią mecenatų paramą. Paskelbę paramos akciją „Bilietas į ateitį“, sulaukėme 1000 bilietų pirkėjų, surinkome 10 000 eurų.

 

Vis dėlto metus baigsime su didele biudžeto skyle, kuri gali siekti pusę milijono Eur. Tikimės dalį to nuostolio sumažinti per Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės paramos programas, skirtas COVID-19 pasekmėms mažinti. Neramu ir dėl būsimų metų. Iš savo pusės darome viską, kas įmanoma, ir tikimės, kad nebūsim palikti.

 

Kokie artimiausi planai, ko jau galėtume laukti?

Dabar laukia didžiosios parodos atidarymas ir smagi vasara MO lauke. Vaikų stovyklos, poezija, sportas. Rugsėjo pirmomis dienomis atidarysime naują mažąją parodą „Kita operos pusė“, skirtą bohemiečių dešimtmečiui. Ji bus taip pat įtraukianti ir patyriminė. Puiki proga pažinti ir pačius žymiuosius kūrėjus, ir jų vaidmenis, išklausyti operos kūrinius, pamatyti pačios operos kitą pusę per scenografinius elementus. Tikimės, kad pavyks surengti ir renginių ciklą bei gyvus susitikimus.

 

Labai ačiū už skirtą laiką.