Anastasijos Sosunovos „Potvynių slėniai“ galerijoje „Swallow“
Komplekse „Sodas 21/23“ jau kurį laiką (nuo balandžio 16 d.) einant į „Atletiką“ tenka kirsti projektų erdvę „Swallow“ ir Anastasijos Sosunovos parodą „Potvynių slėniai“ (parodos kuratorė – Vaida Stepanovaitė). O tie slėniai (paroda) kaskart pasitinka su duona ir druska (du viename). Tešlos pynės kaip kasos, kaip ekskrementai. Panas, drakonas, chtoninės dievybės gali palikti dailią rudą krūvelę, virstančią gyvatėmis, laikančiomis baldakimą. Celofaną.
Įcementuoti metalo lapai ir spiralės transliuoja ne tik barokinį ornamento puošnumą, kadaise apraizgiusį rūmus ar altorius, ikonos metalinio apkausto auksakalystės meistriškumą, bet ir specialiomis žirklėmis kerpamo metalo jausmą, aštrias briaunas, įpjaunančias odą neatsargiai prisilietus. Apkaustuose drakonai ir fleitininkai, o parodoje – rūmų portjeros ir baldakimai. Iš pigaus reklamoms naudojamo tento. Taip pat iškarpyti aštriomis žirklėmis.
Sosunovos pasaulis primena Jeano-Marie Straubo ir Danièle Huillet filmus („Mozė ir Aronas“, „Moses und Aron“, 1975), jų herojai vilki tyčia nublukusius butaforinius teatro kostiumus ryškioje vasaros saulės šviesoje („History Lessons“, 1972). Paroda atsuka mus į Piero Paolo Pasolini „Medėją“ (1969). Filmo kentauras Cheironas augina našlaitį vaiką Jasoną, jie kartu leidžia dienas nuostabioje gamtoje. Nors kalba su juo taip, lyg numatytų jau suaugusį Jasoną – egoistą, racionalų ir apskaičiuojantį, kuris galvoja, kaip daiktus panaudoti savo interesams. Sulaukęs 20 metų Jasonas grįžta į Jolkos miestą norėdamas susigrąžinti Pelėjo iš tėvo atimtą sostą. Užgrobėjas pažada jį grąžinti, bet tikėdamasis, kad Jasonas negrįš, pareikalauja iš Kolchidės pargabenti aukso vilnos.
Parodoje stovi lyg išlieta iš cemento gal vairuotojo kėdė, o gal pripučiamas sostas. Pakulos kabo ant „Swallow“ galerijos lango grotų, kreivų, tarsi nežinoma būtybė jas būtų jėga išlenkusi ir pabėgusi. Pakulos lyg aukso vilna, lyg lietuviškos laumės verpti linai. Medėja irgi yra burtininkė, galėtų būti laumė. Vilna (kailis) rodomas ir menininkės kūrinyje „Tainstvo“ (2018), gali tik spėti, kokiam žvėriui priklauso nufilmuotas kailis, besikilnojantis nuo kvėpavimo. Videoprojekte „Demikhov Dog“ (2017) menininkė animuoja dvigalvį šunį, realiai transplantacijos būdu 6-ajame dešimtmetyje „sukurtą“ mokslininko Vladimiro Demikhovo. Dvigalvis šuo panašus į kentaurą.
Pasolini „Medėjos“ kentauras sako: „Viskas yra šventa, viskas yra šventa, viskas yra šventa. Gamtoje nėra nieko natūralaus, mano berniuk, turėk tai omenyje. Kai gamta tau atrodys natūrali, tai bus pabaiga – ir kažkas kita prasidės. Viso gero, dangau, viso gero, jūra! Koks gražus dangus! Arčiau, laimingasis! Pasakyk man: ar tu manai, kad nors vienas mažas gabalėlis yra natūralus, nepriklausantis dievams? (...) Visur, kur žiūri tavo akys, slepiasi dievas! Ir jei jo nėra, jis paliko užuominas apie savo šventą buvimą, tylą, žolės kvapą ar gėlo vandens šaltį... Taip, viskas šventa, bet šventumas taip pat yra prakeiksmas. Nors dievai myli, jie taip pat nekenčia.“ (7 scena, p. 544–545, citata iš Pau Gilabert Barberà, „Pasolini’s Medea: using μῦθος καὶ σῆμα to denounce the catastrophe of contemporary life“, Faventia 37, 2015, p. 96).
Dabar mes teigiame, kad nebėra „gamtos“, nepaliestos žmogaus veiklos, net mėlynas dangus nėra natūralus. Tačiau menininkei rūpi ne nueinantis nuo sosto dievas-žmogus – ir jo dalyvavimas Žemės pokyčiuose, o anas, senasis. Sosunovos kūryboje jaučiamas religijos, dažnai archajinės, sluoksnis, jis egzistuoja ir Pasolini filmuose, kaip atspirties taškas, išryškinantis dabarties žmogaus mąstymo struktūras, pokyčius, priešpriešas ir utopijas.
Menininkė videointerviu (Lietuvos kultūros institutas, „Lithuanian Visual Arts: Anastasia Sosunova“) teigia besidominti, kaip funkcionuoja religinės bendruomenės, tarkim, rusų ortodoksų bendruomenė, ir kalba paremtos bendruomenės (rusakalbiai) Lietuvoje, mažos kaimynų bendruomenės, fantazavimas apie fikcines bendruomenes, dvigubos tapatybės, kodai ir taisyklės, pagal kuriuos žmonės gyvena ir bendrauja. Tiek jaunos menininkės, tiek žymiųjų kino klasikų filmuose pasirodantys stabai ar kolosai atrodo absoliučiai netikri. Prastai nulipdytos skulptūros, butaforiniai išblukę Romos imperijos gyventojų drabužiai, primityviai animuotas dvigalvis šuo, metalo drožlių, cemento ir epoksidinės dervos, duonos ir reklaminio tento hibridai, B kategorijos siaubo filmų estetika. Ji – butaforinė, tačiau chtoninės būtybės nesigėdina savo netikrumo, net ekskrementų, tik įtikina, lyg turėtų magiškų galių. Ir nekelia noro verbalizuoti parodos įtaigą.
„Pasolini sprendimas priimti visuotinę kino kalbą buvo rezultatas jo vis didesnio nepasitikėjimo „kalba“ (lógos), tai yra žodiniu veiksmingumu ir tinkamumu, jį vis labiau viliojo gestai, ritualai ir fantazijos.“ (Barberà, ten pat, 92 p.) Menininkė šia paroda, atrodo, žvelgia iš panašios perspektyvos – būti kitakalbe ir tai reflektuoti, be abejo, reiškia ir tam tikrą nepasitikėjimą kalba. Bet net tai yra tik papildomi žodžiai, kurių paroda nereikalauja, gal net vengia, todėl teko pasinaudoti Pasolini su Jeano-Marie Straubo ir Danièle Huillet kompanija. Kažkas gi turėjo kalbėti... Nes aš mieliau tiesiog dar kartą aplankyčiau parodą.
Paroda veikia iki gegužės 22 d.