Atminties reanimacija

Labai viliuosi, kad dailės muziejai ir galerijos tuoj atvers duris ir pulsime atkurti būtinosios izoliacijos išderintą dvasinę pusiausvyrą, „perkraudami“ savąsias estetines jusles ir kultūrinius poreikius. Tikiu, viena tokio prasmingo pasivaikščiojimo stotelė bus galerija „Trivium“, įsikūrusi Vilniuje, kultūros komplekse „Sodų 2123“ (Vitebsko g. 23).

Šįmet galerijos parodų kuratorė Aistė Kisarauskaitė inicijavo ir pradėjo įgyvendinti, mano manymu, labai aktualų ilgalaikį projektą, susijusį su Lietuvos šiuolaikinio meno formavimosi pradžia XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Man tai ne tik savotiškas atminties atgaivinimas, bet ir galimybė pro dabarties laiko akinius pažvelgti į meno procesus ir jų kontekste atsiradusius konkrečius kūrinius, sukurtus per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį.

Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio paroda „Regeneracija“ – septintoji 2020 m. „Trivium“ surengta paroda. Šios galerijos ir projekto gerbėjai jau spėjo pamatyti gerokai primirštus arba puikiai žinomus, bet seniai nerodytus „virsmo“ epochos darbus. Tai daugiau nei prieš dvidešimt metų sukurti, o šiandien iš naujo surasti, restauruoti ir eksponuojami chrestomatiniai Lietuvos šiuolaikinio meno pavyzdžiai: Orūnės Morkūnaitės vieno kūrinio paroda „Siena“ (1996 m.), Juozo Laivio projektas „Akademinis periodas“ (1994–2001 m.), Gedimino Akstino „Lazdelės“ (1998 m.), Audriaus Novicko paroda „Išvietinimai“ (instaliacija „Nėriniai išorei ir vidui”, 1996 m.; kūrinys „Nomadiškas“, 1997 m.; 1998 m. instaliacijos „Ekvalaizeris“ videodokumentacija),  Dariaus Žiūros paroda „Aukso amžius“ (pristatyti XX a. paskutinio dešimtmečio kūriniai), Dainiaus Liškevičiaus piešinių paroda „Vogue“ (iki šiol eksponuoti tik atskiri šio ciklo fragmentai).

Manau, Kisarauskaitė įgyvendindama šį projektą kuria intriguojantį kadaise sukurtų meno kūrinių at(si)radimo ir reprezentavimo trilerį. Pirmiausia ji tiesiogiai įsitraukia į kūrinio paieškas, neretai reikalaujančias titaniškų pastangų ir šaltų nervų, nes dūlančių užmirštų objektų ar jų fragmentų tenka ieškoti menininkų dirbtuvėse, apleistuose garažuose ar aptikti ilgam „įstrigusius“ galerijų saugyklose. Visos tų kūrinių at(si)radimo istorijos, išties labai nenuspėjamos ir netikėtos, tikiuosi, kada nors taip pat išvys dienos šviesą, turint omeny, kad Aistė viską kruopščiai dokumentuoja. Surasti, atvežti, restauruoti, eksponuoti, išsaugoti – visa ši veikla perša mintį apie atskirą šių kūrinių kolekciją, kuri, mano įsitikinimu, gali būti ir yra aktuali ne tik siauram profesionalų ratui. Tai daugiakalbiai laiko ženklai, epochos liudijimai, galintys tapti integralia kurio nors esančio ar būsimo muziejaus rinkinio dalimi su ją papildančia interneto svetaine, net specialiu leidiniu. O šio „Trivium“ projekto parodų kontekste gimstančios įžvalgos galėtų tapti ne vien įvykius fiksuojančia dokumentacija, bet ir išsamesne to meto Lietuvos meno procesų studija.

XX a. 10-ojo dešimtmečio menui skirtą „Trivium“ projekto parodų ciklą vadinčiau savotiška atminties reanimacija, nes daugelis tuomet vykusių netikėtų ir / ar alternatyvių įvykių, buvusių tuomečio meninio vyksmo avangarde arba paraštėse, šiandien sulaukia vis daugiau dėmesio. Keisčiausia, kad mes visi, tiesiogiai dalyvavę ar iš šalies stebėję meno virsmų momentus, šiandien daug ką prisimename labai miglotai. Tad Aistės projektas yra išties puiki galimybė nupūsti atminties dulkes ir fiksuoti, ką dar pamename, kas išlikę. Mano manymu, tai savotiška istoriografinė ekspedicija į praeitį, kai iš naujo peržiūrime išsaugotus to laiko parodų kvietimus (interneto nebuvo – viskas raštu ir paštu; mobiliųjų taip pat – tik laidinis telefonas ir „bazinės“ vietos, kurias, ieškodamas bičiulių, gali apeiti, esant didelei tikimybei, kad prasilenksite), parodų katalogus, taip pat jau pasirodžiusius leidinius. 

Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio paroda „Regeneracija“ man tapo savotiška laiko mašina atgal į praeitį, tad tučtuojau išsitraukiau dvitomio „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ (sudarė Kęstutis Šapoka ir Vytautas Michelkevičius, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, 2011) pirmąją dalį „Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011“ ir perskaičiau Šapokos interviu su Katinu ir Liandzbergiu. Taip atradau vienas kitą papildančias sąsajas, tekstų ir vaizdų integralumą – Aistės kuruojamas projektas man tapo savotišku LTMKS parengtų leidinių dabarties įvaizdinimu ir įprasminimu. (Toks dubliuotas parodos „Regeneracija“ ir atnaujintų „Klasių“ sugretinimas pasirodė gan paveikus, juolab kad iš anų laikų prisimenu tik susitikimus su draugais ir lakstymą po parodų atidarymus, na, dar turiu trofėjinį „Klasių“ keraminį drambliuką, kurį kadaise padovanojo Džiugas.)

XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžia naujų meno formų požiūriu pasižymėjo ypatingu intensyvumu, kurį lėmė tiek informacijos sklaidos betarpiškumas (daug pokalbių, gyvo bendravimo), tiek pasaulio atvirumas ir užsienio domėjimasis Rytų Europos menu. Katino ir Liandzbergio kūrybinio bendradarbiavimo pradžia sietina su jaunųjų menininkų grupės „Žalias lapas“ veikla ir tolesniais jųdviejų projektais performanso srityje (dalį videodokumentacijos matome parodoje „Regeneracija“). 1994 m. jų kūrinys „Klasės“ pirmą kartą eksponuotas buvusiuose Geležinkelininkų kultūros rūmuose (dabar – klubas „Kablys“) įsikūrusioje galerijoje „Jutempus“ (plačiau apie šią ir kitas institucijas MO muziejaus svetainėje rašo Erika Grigoravičienė: „Visai rimtai: naujojo meno institucijos ir jų projektai“). Vėliau tas darbas, šiek tiek pakeitęs formą (pakilęs ant keraminių drambliukų), rodytas galerijoje „Vartai“ (1995), festivalyje „ArtGenda“ Nikolajkirche Kopenhagoje (1996).

Praėjus dvidešimt šešeriems metams nuo pirmojo pristatymo, įdomu pasižvalgyti parodoje „Regeneracija“ ir šiek tiek patyrinėti „Klases“ idėjos, medžiagų ir technologijų, eksponavimo erdvės aspektais – kas, kaip ir kodėl šiandien vis dar aktualu?

„Klasių“ sumanymas traktuotinas kaip numanoma metaforiška nuoroda į kelionę po pasaulį. Anuomet ištrūkti už geležinės uždangos buvo daugumos svajonė, o šiandien pandemijos sąlygomis – tai vaizduotės žaidimas. Akivaizdu, intensyvių spalvų kvadratai, kuriuos vainikuoja „rojaus“ puslankis, simbolizuoja ir keturias pasaulio kryptis, ir keturis metų laikus, ir keturias stichijas, ir septynis žemynus: juoda – Afrika, balta – Antarktida, raudona – Šiaurės Amerika, oranžinė – Pietų Amerika, mėlyna – Australija, žalia – Europa, geltona – Azija. Menamas spalvų kodas – lyg olimpinių žaidynių žiedai, taigi judėjimas ir varžytinės yra tie reikšminiai žodžiai, keliantys man meno (anti)sporto ir žemynų konkuravimo asociacijas.

Žemynų kontūrus atkartojančios fotokeramikos detalės su pavaizduotais ir užkoduotais daugiaprasmiais simboliais yra lyg žaidžiant klases metamas plokščias akmenėlis, tik šįkart visi langeliai užimti, taigi žaidimas baigtas, nes niekur negali nušokti. Kita vertus, Džiugo sukurti trafaretiniai keraminiai drambliukai (beje, forma „nuimta“ nuo sovietmečiu populiaraus einančių dramblių suvenyro), degti balta ir juoda glazūromis, tarsi įkūnija amžiną gėrio ir blogio priešybių simboliką, primena senovės šaltiniuose minimus Žemę laikančius dramblius.

Visas medžiagas menininkai įsigijo savo lėšomis – medicininį parafiną supirko keliose vaistinėse. Man tai iškart primena „gydomuosius“ Katino ir Liandzbergio performansus, kai menininkai vilki chirurgo aprangą ir dėvi medicinines kaukes, – argi ne pranašiška? Apskritai dabar šias medicinines refleksijas vertinčiau kaip tam tikrą apsinuoginimo ir traumos koncepcijų atgarsį, išryškėjantį ir kituose šių menininkų darbuose. Paradoksalu, kad per dvidešimt šešerius metus parafinas, kuriuo aplieti putplasčio kvadratai, išliko nedaug pakitęs, o kompozicijos dalys, išvaduotos iš Džiugo tėvo Lino Katino kiauro garažo, tik įgavo įspūdingų tapybiškų faktūrų. „Rojaus“ dalis, atlieta iš ūkinio muilo, taip pat neblogai išsilaikė. Taigi tuometis eksperimentavimas, atrodytų, laikinomis medžiagomis, atlaikė laiko ir gamtos išbandymus, nors parafinas buvo „spalvinamas“ aliejiniais dažais namudinėmis sąlygomis (kaitinta puode ir lieta Lino dirbtuvėje, ypač sunkiai su parafinu, kaip prisimena autoriai, „kibo“ ultramarino dažai).

„Klasių“ kompozicija dabartinėje „Trivium“ erdvėje taip pat kupina netikėtų atradimų. Vitebsko gatvės buvusiame daugiabutyje įsikūrusios galerijos patalpa proporcijų atžvilgiu atliepia beveik vieno kvadratinio metro dydžio kvadratus, todėl sukuriama natūraliai vientisa eksponuojamo kūrinio ir metrinės architektūros dermė. Akivaizdu, kad šalia esanti „Dizaino fondo“ galerija suponuoja mintį apie „Klasių“ sąsajas su Bauhauzo istorija. Kita vertus, ankstyvuosiuose „Klasių“ variantuose dominavo aplink esančios ekspozicijų erdvės užvaldymas, o „Trivium“ rodomo kūrinio įspūdis yra kameriškesnis, net kabinetinis. Labai svarbus kintantis dabartinės „Klasių“ ekspozicijos apšvietimas – dieną, kai krinta natūrali šviesa, svarbus žiūrėjimo kampas, pabrėžiantis išraiškingus kūrinio paviršių subtilumus, vakare, kai įjungiamas dirbtinis apšvietimas, labiau matyti spalvų ir faktūrų intensyvumas.

Prieš du tris dešimtmečius eksponuojant Katino ir Liandzbergio „Klases“, mano manymu, buvo svarbi naujojo meno formų sklaida, eksperimentavimas netradicinėmis medžiagomis, iš dalies suvokiant tai kaip tam tikrą iššūkį tradicinėms meno vertybėms. Šiandien „Regeneracija“ suvokiama labai natūraliai, apmąstant meno tvarumo ir išlikimo klausimus, kai kalbame ne apie nuotykį ar avantiūrą, o aptariame vadovėlinius meno pavyzdžius.