Netvarumo būsena

Atrodo, kad pasaulis prasideda iš naujo. Prasideda kita realybė. Nebūtinai geresnė, tikėtina, kad priešingai. Tačiau apsimesti, kad niekas nepakito ar žūtbūt bandyti susigrąžinti, išlaikyti buvusią būseną tiesiog neadekvatu. Taip, kaip buvo, jau nebus. Šis rugsėjis kaip niekad atrodo pereinamasis periodas, kai ateitis skendi rudeniniuose rūkuose. Viskas persmelkta pokyčių ir galima pamanyti, kad štai, tereikia sekti šią emociją, jos vedinai rašyti, ir tekstas taip pat bus kitoks, naujas. Tačiau įprastos raiškos formos (ar tai būtų žodžiai, ar vizualiojo meno kūriniai) taip greit nepaklūsta impulsams, tenka plūktis ieškant atitinkamų formų, galbūt ir medžiagų. Parodos, gausiai atsidarančios rugsėjį, yra to perėjimo liudytojos: numatytos ir, greičiausiai, sugalvotos dar anuo, ramaus gyvenimo laikotarpiu, vėliau patyrusios transformacijas dėl įvairiausių iškilusių karantino sunkumų ar potyrių, iš paskutiniųjų bandančios atliepti šiandieną. Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje (AV17), man rodosi, kaip tik antrina šiai netvarumo būsenai.

Tačiau prieš apžvelgdama parodą pažymėsiu pradinę nuostatą – šiuo metu neatrodo tikslinga rašyti aštrią kritiką, nurodyti kūrinio (parodos) silpnybes ar stiprybes, nes ir kriterijai taip pat skendi formavimosi rūkuose. Kai kurie gali būti aiškiai pasenę, kai kurie galbūt liks styroti kaip pamatai būsimybei, tačiau net COVID-19 pandemija yra per arti nosies, kad būtų galima suvokti jos proporcijas. Gal ji – tik antropoceno nešamos pabaigos dalis, o gal atskiras ruožas, paliksiantis pėdsaką kaip Rugsėjo 11-oji.

„Niekada daugiau neatidarinėsiu parodų rugsėjį!“ – sako Liškevičius, pasakodamas, su kokiais sunkumais susidūrė ruošdamas parodą per vasaros atostogas.

Vasaros Liškevičiaus parodoje mažai, nors, atrodo, jis šį kartą dėmesį sukoncentravo į vietą, sodybą, kurioje ir leidžiamos vasaros atostogos. Tiesa, tai nėra visai naujas radikalus kūrybinis posūkis, susisaistymas su žeme (ar Žeme) jau buvo tirtas jo projekte „Ramybė“ (2014). Liškevičius ganėtinai nuoseklus, bet kartu jautriai reaguoja į aplinkos pokyčius. Ir gerai, nes vis dar kalbėti apie sovietmetį ar dešimtą kartą ardyti namų spintą atrodytų lyg užsistovėjęs vanduo.

Taigi, vasaros čia mažai, galima spėlioti, ar tai rudens vidurys, o gal ankstyvas pavasaris, nors gali būti ir lietinga vasara, kai vakarais reikia užkurti židinį, o prakuroms naudojami seni „Šiaurės Atėnų“ numeriai. Tokį performansą atlieka Liškevičius per atidarymą, užkurdamas židinį galerijoje ir taip įvesdamas mums jau pažįstamą herojų – save, o netrukus – ir menininkus: aptikęs laikraščiuose jų pavardes, kviečia juos palikti žiūrovų gretas, primindamas, kad visi mes esame dalyviai. Einant į parodą buvo galima pagalvoti, kad matysime menininko sodybos interpretaciją, tačiau iš tiesų konkrečios sodybos parodoje nėra. Dvi didelės fotografijos (kaip ir videoprojekcija) tik pabrėžia vietos abstraktumą. Sustingusiuose kadruose – šakų krūva, dūmai, medžiai, žolė, šviesa. Taip pat Liškevičiaus parodoje iš tiesų nėra jokio konkretaus metų laiko, apskritai jokio laiko, jis greičiau mitologinis, kur pasakojimo pradžią „seniai seniai“ pakeičia „dabar“. Visos vietos ir laiko žymės ištrintos kaip Bélos Tarro filme „Turino arklys“ (2011). Liškevičius nuo savo ankstesnių projektų nusisuka radikaliai, remiasi ne istorijos tyrimu, o nusikelia į mito ar tiesiog bevardį pasaulį.

Tačiau čia yra pelėda (į kurią galima žvelgti ir kaip į mitologinę būtybę). Turbūt aukštai prie sienos pritvirtinta bažnytinė konsolė skirta jai, o gal taip niekad ir nepasirodančiam Dievui. Menininkas kūrena senus laikraščius, o tapyti paliko kitiems šios bendros Žemės sistemos tinklo dalyviams, nematomoms ir matomoms rūšims. Šiuo atveju – pelėdai, kuri pliurptelėjo išmatas tiesiai ant tam paruoštos švarios paveikslo drobės. Greta stovi įspūdingos žalvario žvakidės, tiesdamos savo aštrius smaigus į dangų. Lyg kosminių laivų flotilė, pasiruošusi palikti Žemę ir transformuotis į ateities miestus, duoda suprasti menininkas. Lyg transliuotų pagalbos šauksmą, pridėčiau savąją interpretaciją.

Už nugaros autoriui, plušančiam prie židinio, guli nulaužta obelis. Tikra, dar kvepianti, beveik užimanti vieną iš galerijos ekspozicinių erdvių. Nulaužta prieš parodą, ji, kaip teigia Liškevičius, tapo įvykiu, leidusiu parodai atsirasti. Gulintis miręs medis liudija įvykį, pabaigą, tik ne Bélos Tarro, net ne „Saulės ir jūros“ pasaulio pabaigą, kuri nepastebimai persmelkia įprastą gyvenimą. Liškevičiaus pasaulis trupa atskirais fragmentais, nesijungiančiais tarpusavyje, panašiai kaip pasaulis trupėjo viename geriausių 8-ojo dešimtmečio fantasy žanro filmų „Begalinė istorija“, pastatytame pagal to paties pavadinimo Michaelio Ende’s romaną. Šiame filme viską rijo begalinė tuštuma. Būtent tuštumos Liškevičiaus parodoje yra ypač daug. Net nežinia, ar yra toji pelėda. Gal ji tik buvo kadaise. Paliko pėdsaką ir prapuolė, kaip jau išnyko daugybė gyvūnų rūšių. COVID-19 ir antropoceno akivaizdoje net vaikystės knygelė, kurios iliustraciją menininkas naudoja tapetams (dar vienas parodos eksponatas), atrodo lyg pranašystė: „Žemėje negali būti gyvybės!“ – sako marsiečiai.

Kūrendamas „Šiaurės Atėnus“ menininkas atlieka vieną svarbiausių dabarties veiksmų – bando supleškinti giliai skiepytą gamtos ir kultūros perskyrą, graikišką logocentristinę pasaulėjautą, rūstaus krikščionių Dievo nubrėžtą žmogaus (vyro) viešpatavimą. Donna Harraway siūlo kurti naujus, ne linijinius, o nariuotakojiškus, čiuptuvinius pasakojimų tinklus, priimti hibridus, leisti neišvaizdžiausiems herojams veikti. Frankenšteinai turi gyventi, kvėpuoti, kalbėti savo nauja kalba. Kaip jau minėjau, dabartis neleidžia vertinti, todėl nežinau, ar Liškevičiaus trupantis punktyriškas pasakojimas, sudarytas iš skirtingų, tarpusavyje gyvybingai nesujungtų dalių, yra mūsų pasaulio pabaigos liudijimas, ar Frankenšteinas, kuriam nepavyko įkvėpti gyvybės. Ar viduryje ekspozicijos gulinti obelis yra nejučia atsiradusi klišė, ar pranašystė. Tą parodys laikas. Mūsų laikas. Nes parodoje laiko nėra. Bet yra aiškus senųjų veikimo, mąstymo būdų atsisakymas. Nežinios akivaizdoje tik tai ir įmanoma.

Paroda veikia iki spalio 10 d.