Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ iniciatyva balandžio 20 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“, skirta fondo veiklos penkerių metų sukakčiai pažymėti. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, parodoje atskleidžiamas platus išeivių iš Lietuvos kūrybos kontekstas, menininkų eksploatuojamų temų ir išraiškos kaita, veikiama istorinių aplinkybių, skirtingų tendencijų, asmeninių patirčių.

Tačiau pirmiausia lankytoją pasitinka į sieną atremta medžio plokštė su parodos pavadinimu, o tolėliau ir anotacija, parašyta kuratorės Rasos Andriušytės-Žukienės. Būtent medienos, o ne kokios kitos medžiagos panaudojimas šiuo atveju funkcionuoja kaip tam tikras lietuviškumo liudijimas, aliuzija į lietuvių tautodailės palikimą, kurio didelę dalį užima medžio drožiniai. Medžio, kaip neatsiejamos lietuviško mentaliteto dalies, motyvas kartojasi ir virš meno kūrinių esančiuose nedideliuose žemynų maketuose, įsmeigiant į juos šios medžiagos kaištelį – taip pažymima, kuriame pasaulio krašte apsistojo konkretus menininkas. Sprendimas išties įdomus ir naudingas, ypač norintiems geriau suprasti, kokia aplinka formavo kūrėjų požiūrį, kas galėjo nulemti darbuose atsispindinčias išraiškos priemones.

Galvodamos apie trumpus dėmesio vertų parodų anonsus su redaktore sutarėme, kad publikuosime juos kas antrą savaitę – juk ne tiek ir daug tų įdomių renginių. Tačiau šį mėnesį nebūtų sunku rašyti ir kas savaitę – yra kur nueiti. Naudokimės tuo prieš ateinantį vasarišką parodinį snaudulį! Šiai savaitei parinkau parodas, esančias netoli viena nuo kitos, tad apžvalga gali pasitarnauti ir kaip ilgos kultūringos dienos maršrutas.

Po 2007 m. Šiuolaikinio meno centre rodytos instaliacijos „Paralelės“, kai didžioji salė nuo krašto iki krašto buvo dengta magnetinių juostelių eilėmis, man visi Žilvino Kempino darbai atrodo tik kaip jo kūrybos suvenyrai. Dėl fizinio ir poveikio mastelio. Būti po trapiu, bet kada galinčiu suirti priartėjusiu „dangumi“ – jausmas ypatingas, nes horizonto atsiradimas panosėj keičia pasaulio tvarką. Gali pasijusti skenduoliu, žvelgiančiu iš apačios į ežero paviršių. O dar suvokimas, kad medžiaga yra informacijos nešėja, kad galbūt tave dengia žmonijos išmintis ir skausmas lyg ta kosmose klajojanti ir ateivių ieškanti informacinė kapsulė. Adrenalinas išsiskyrė ir nuo minties, jog užtektų vieno pikto ar žioplo (ir aukšto) žmogaus, kad viskas sugriūtų. Nesvarbu, į kurią pusę mintis eitų, vis gniaužė kvapą.

Dabar veikianti Žilvino Kempino paroda labiau primena solidžią kokios nors mugės ekspoziciją, kur kūriniai tarsi prabangos prekės laukia, kada bus nupirkti, supakuoti ir išsivežti namo. Šį kartą įspūdį gal net labiau padarė 25-metį švenčianti galerija „Vartai“, nei solidus ir pripažintas menininkas. Ekspozicijų salės perkeistos iš esmės: panaikinti visi langai, praėjimai, kur reikia sudėtos juodos grindys, perdarytas apšvietimas. Tai rodo, kad dideli reikalavimai nėra problema, kad dėl aukšto lygio skiriamos visos jėgos. Ši galerija demonstruoja, kad yra nusiteikusi konkurencingai europiniu mastu. Svarbiausia, kad tokie aukšti kriterijai būtų taikomi ne tik techniniams, bet ir intelektiniams resursams.

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.

Žilvitis auga drėgnose vietose. Tik neapsižiūrėk, ir taip užžels kokią upę, kad prie jos neprieisi, ją žymės tik vingiuota tankmės juosta slėnyje. Atsidarę dabar populiariausią žinių šaltinį, apie žilvitį perskaitysime: „Lietuvoje labai dažnas.“ Dažnas jis ir pavadinimuose, ypač lopšelių, darželių, stovyklų stovyklėlių. Ištarus tą žodį, galvoje ima maltis frazės iš etnografinių žaidimų ir sutartinių: Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto / Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto. Ir taip toliau. Tuo noriu pasakyti, kad šis žodis apaugęs asociacijomis, kurios niekaip nesiderina su šiuolaikiniu menu. Bet nuo šiol derinsis – tas įkyriai nepasiduodantis augalas jau užžėlė ir šią teritoriją, kai Danutė Gambickaitė ir Arnas Anskaitis buvo pakviesti kuruoti galerijos „Vartai“ 25-mečio parodą.

Sukaktis buvo iškilmingai paminėta Šv. Kotrynos bažnyčioje – su Prezidentės, Ministro Pirmininko, mero ir kitų svarbių žmonių sveikinimais. Vis dėlto ketvirtis amžiaus – solidu! Nes daug kas per tuos nepriklausomybės metus atsirado ir išnyko. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tas laikas gali pasirodyti lyg kokios džiunglės, kur už būvį kovoja visokie daigai ir išgyvena tik keletas. Tad parodos pavadinimo simbolika aiški – „Vartai“ yra gal net vienintelė tiek ilgai visokius kultūros politikos posūkius ištvėrusi privati galerija.

Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.

Seniai seniai, prieš dvidešimt metų, gyveno „Geros blogybės“ – ir aš ten buvau, viską mačiau, alų midų gėriau. O gal to visai nebuvo? Jų tariamo gyvenimo nuogirdos kartais pasiekia viešumą, bet tarsi iš pogrindžio, kitų svarbių veiksnių aprašymuose, kaip istorija apie sovietinių Parodų rūmų tapsmą Šiuolaikinio meno centru, sutapusį su „Gerų blogybių“ inauguracine paroda šioje institucijoje 1992 metais. Tik pastarųjų dvidešimties metų meno diskursas – tekstai, parodos, studijos ir edukacija – gali patvirtinti ar paneigti šio meno fenomeno svarbą. Jono Meko vizualiųjų menų centre vykstanti paroda „Inversija. Blogos gėrybės“ (kuratorė – Laima Kreivytė) yra vienas pirmųjų bandymų pažvelgti į šį Lietuvos šiuolaikinio meno formavimosi etapą.

Nors kvietimas į parodą tikino, kad „MindWalk“ – abstrakcija, žyminti „minčių kelionę, posūkius, diskusijas, kritinius taškus, kompromisus, klausimus ir atsakymus, atsitiktinumus, dėsningumus, veiksmą ir atoveiksmį“, aš pasinaudoju gana primityviu „Google translate“ ir jo siūlytu vertimu. Naršyklės lange pasirodo siūlomas prastai lietuvių kalbai pritaikytas vertalas – „protas pėsčiomis“. Taigi vengdama sudėtingų konstrukcijų, antgamtinių svarstymų apie veiksmus ir atoveiksmius, diskusijas ir mistinius jų posūkius, siekiu šiek tiek dekonstruoti „MindWalk“.

2013 11 29–2014 01 18

Menininkai: Ştefan Constantinescu, Gintaras Didžiapetris, Žilvinas Kempinas, Jonathan Monk, S&P Stanikas, Erwin Wurm

Kolekcininkai: Lewben Art Foundation, Vilma Dagilienė, Boris Symulevič,  Rolandas Valiūnas, Audronė ir Marius Vaupšai, Irina ir Maris Vitols