Be rizikos – tik suvenyrai

Po 2007 m. Šiuolaikinio meno centre rodytos instaliacijos „Paralelės“, kai didžioji salė nuo krašto iki krašto buvo dengta magnetinių juostelių eilėmis, man visi Žilvino Kempino darbai atrodo tik kaip jo kūrybos suvenyrai. Dėl fizinio ir poveikio mastelio. Būti po trapiu, bet kada galinčiu suirti priartėjusiu „dangumi“ – jausmas ypatingas, nes horizonto atsiradimas panosėj keičia pasaulio tvarką. Gali pasijusti skenduoliu, žvelgiančiu iš apačios į ežero paviršių. O dar suvokimas, kad medžiaga yra informacijos nešėja, kad galbūt tave dengia žmonijos išmintis ir skausmas lyg ta kosmose klajojanti ir ateivių ieškanti informacinė kapsulė. Adrenalinas išsiskyrė ir nuo minties, jog užtektų vieno pikto ar žioplo (ir aukšto) žmogaus, kad viskas sugriūtų. Nesvarbu, į kurią pusę mintis eitų, vis gniaužė kvapą.

Dabar veikianti Žilvino Kempino paroda labiau primena solidžią kokios nors mugės ekspoziciją, kur kūriniai tarsi prabangos prekės laukia, kada bus nupirkti, supakuoti ir išsivežti namo. Šį kartą įspūdį gal net labiau padarė 25-metį švenčianti galerija „Vartai“, nei solidus ir pripažintas menininkas. Ekspozicijų salės perkeistos iš esmės: panaikinti visi langai, praėjimai, kur reikia sudėtos juodos grindys, perdarytas apšvietimas. Tai rodo, kad dideli reikalavimai nėra problema, kad dėl aukšto lygio skiriamos visos jėgos. Ši galerija demonstruoja, kad yra nusiteikusi konkurencingai europiniu mastu. Svarbiausia, kad tokie aukšti kriterijai būtų taikomi ne tik techniniams, bet ir intelektiniams resursams.

Žilvino Kempino kūriniai, gavę visko, ko prašyta, atrodo švariai, solidžiai. Gal kiek ir galėtų kelti abejonių piešiniai dviračių padangomis ant popierių („Dviračio piešinys 2/18/17“) ir drobių („6 pasivažinėjimas“, „7 pasivažinėjimas“). Juk modernistiniai eksperimentai, kai dailininkai tapė dažais išteptomis krūtimis, ir reaktyvinių lėktuvų varikliais, ir ugnies dūmai jau atrodo nuvalkioti, tad dar vienas naujas būdas nebeturi jokios atradimo galios. Tačiau jei dėmesį nuo technikos nukelsime į bendrą vaizdą, reikia sutikti, kad ekspozicija pagrįsta linijomis. Turi praeiti linijų mišką, kad pamatytum levituojantį apskritimą, o šalia jų – dviračio rato vingiai natūraliai pratęsia bendrą vaizdą. Visos linijos turi savo judėjimo formą, o jų bendras skambesys darnus.

Žiūrovas, norėdamas apžiūrėti visą ekspoziciją privalo eiti pro instaliaciją „(Miškas)“, kur ant sienų juda videoprojekcijos su medžių viršūnėmis, po kojomis blizgu ir tamsu (nejauku) ir reikia brautis pro stačių piramidžių kliūtis, sukurtas iš plonų baltų pagalių. Šis brovimasis tarsi pro krūmynus užduoda gamtinį toną. Todėl formų atsikartojimai kituose kūriniuose, sukurtuose vis iš kitos medžiagos, verčia galvoti apie tai, kaip viskas su viskuo yra susiję, ir kad kai kuriuos dalykus, prie kurių dabar artėja kvantinio mokslo atstovai, visokie indėnai jau seniausiai žinojo.

Na ir, žinoma, mėnuliai. Tobulai apskriti, tobulai švytintys, tobulai gražių paviršių. Primena viską, ką turi priminti – seną dangaus kūno baimę, Larso von Triero filmą „Melancholija“ ir visus kitus filmus, kur pilnatis yra velniavos priežastis. Primena, kalba, bet nepaveikia. Nes per daug tobuli. Visa ekspozicija yra tobulo komercinio meno pavyzdys. Tobula, nes niekur ir niekuo nerizikuojama: rodomi keli ankstesni patikrinti kūriniai iš magnetinių juostelių: maloniai kelia kinematografišką nerimą „Baltas triukšmas“ (2007 m.), ūžesyje elegantiškai plevena „Oazė“ (2010 m.). Nuspėjami, kompaktiški. Yra du naujesni elementai: sustingę mėnuliai su rutuliukų struktūromis blizgiame aliejuje ir minėtoji kelio filmo efektą turinti instaliacija („(Miškas)“). Estetiškas, tobulai švarus eksponavimas. Prikišti nėra ko. Bet santykis lieka drungnas. Nes, kaip ir žmonių santykiuose, jei niekuo nerizikuoji, neatsiveria jokia gelmė. Žiūrint šią ekspoziciją kyla tik tolygus kokybės pojūtis kaip gero dizaino parodoje.

Paroda veikia iki vasario 3 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.