Ką reiškia suneštinis „Vartuose“?

 

Įprasta, kad paroda pristatytų kūrėjo darbus arba kūrėjų darbų kolekcijas pagal tam tikrą tematiką ar logiką. Čia buvo galima pamatyti kūrėjų darbus, pavyzdžiui, nematytą Lietuvoje Žilvino Kempino „Lemniscate“ (2008) bei „Lėta eiga“ („Slow motion“, 2008); žymių pasaulyje kūrėjų darbus – Erwino Wurmo „Stora mašina“ („Fat car“, 2002), „Viena minutė amžiams“ („One minute for ever“, 2013), Jonathano Monko objektą iš serijos „Begalinės tobulumo paieškos“ („The Endless Search For Perfection“, 2006) ir kitus.

 

Vaikštinėdami aplink meno kūrinius tam tikra prasme įkeliame koją į žymių Lietuvos kolekcininkų protus: paroda reprezentuoja kolekcininkų vertybes, meno darbams keliamus reikalavimus, atrankos principus ir netgi gali apibūdinti bendrąsias tendencijas, kas šiuo metu kolekcininkams „svarbu“. Gal, gerai panaršius, galima aptikti ir kolekcininkų sąskaitas – kiek lietuviai, fondai ir latvių pora investuoja į meno kūrinius?

Taigi čia ir prasideda „MindWalk“ – salėse išdėstytos sąlyginai jaunų meno kaupikų mintys apie jų kertiniais laikomus darbus, o darbai kartu yra ir mintys, atspindinčios kolekcijų organizacijos principus. Pasivaikščioti aplink savo mintis leido arba meno kolekcijų darbus parodai davė „Lewben Art Foundation“, Vilma Dagilienė, Boris Symulevič, Rolandas Valiūnas, Audronė ir Marius Vaupšai, Irina ir Maris Vitols. Jų kolekcijose atrandami ir lietuvių, ir užsienio kūrėjų darbai: Ştefano Constantinescu, Gintaro Didžiapetrio, Žilvino Kempino, Jonathano Monko, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Erwino Wurmo.

 

„Din-din-din!“ – bus pasakytas pagiriamasis žodis kolekcininkų prisipažinimui, kad medijų bei videomenas galiausiai įtrauktas į vertę turinčių darbų sąrašus. Iš to, ką apie savo įsigytus darbus kalbėjo kolekcininkai, galima daryti išvadą, kad „vertinga“ pradėta laikyti ne tik paveikslo ar skulptūros formą turinti raiška. Turiu nuojautą, kad kolekcinė praktika anksčiau daugiausia buvo susieta tik su stabiliomis ir gilias tradicijas turinčiomis meno formomis. Juk reikėjo ilgokai laukti, kol didžiai Lietuvoje vertinamus apdovanojimus pradėjo gauti jaunesnieji, eksperimentams pasiryžę kūrėjai, bet galbūt ir vėl teks luktelt.

 

Garsiausiu Lietuvos meno kolekcininku tituluojamas teisininkas Rolandas Valiūnas pristatė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Žilvino Kempino darbą „Lėta eiga“. Tai – pirmasis kolekcionieriaus įsigytas šiuolaikinio meno kūrinys: apie 3 metrų ilgio plieno plokštė su laikrodinį mechanizmą atvaizduojančių laikrodžio rodyklių kreivėmis, primenanti prietaisų valdymo pultą, kupiną matuoklių. Rodmenų gausybė liudija ir teigiamus, ir neigiamus pokyčius bendroje sistemoje.

 

Nenuostabu, kad ilgą laiką lietuvių (ir svetur kuriančių) menui skyrę „Lewben Art Foundation“ taip pat pristatė daug vietinės ir tarptautinės reikšmės apdovanojimų susižėrusio ir Lietuvoje jau gana garsaus (garsesnio užsienyje) Kempino darbą „Lemniscate“. Kadangi šio fondo tikslas yra telkti Lietuvos menininkų vaizduojamojo meno kūrinius, vykdyti kultūrinius bei edukacinius projektus, nenuostabu, kad 53-ojoje Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavusio Kempino darbas taip pat atsidūrė šio fondo kolekcijoje. Fondo atstovai lygiai taip pat kaip ir ankstesnieji kolekcininkai prisipažino, jog Kempino kūrinys – keli oro ventiliatoriai, kurių pučiama oro srovė ant sienos laiko iš magnetinės juostelės sudarytą begalybės ženklą – buvo vienas pirmųjų naujosiomis medijomis grįstų kūrinių kolekcijoje. Įsigijus jį, minimalistiniai naujųjų medijų kūriniai nustoti laikyti tabu ir šio fondo sandėliuose.

 

Kolekcininkų Irinos bei Mario Vitolų rinkimo įpročiams didelę įtaką padarė Ştefano Constantinescu kūrinys „Troleibuzul 92“ (2009). Tai – vaizdajuostė, kurioje vaizduojama troleibuso erdvė: į ją įžengę toks pat kaip ir visi kiti keleiviai vyras telefonu priekaištauja žmonai / merginai, kodėl praleido jo skambutį. Apipila grasinimais. Aplinkiniai viską girdi, bet nereaguoja. Čia tikriausiai galima įžvelgti keletą kritikos elementų: taisyklių viešoje erdvėje pažeidimą, nusistovėjusios tvarkos suardymą ir abejingą aplinkos reakciją į potencialiai galinčius kilti smurtinius veiksmus. Abejingumas liudija ne tik apie nusišalinimą, bet ir apie nekritišką stebėtojo poziciją, ką galima susieti su posovietine žmogaus pozicija / sąmone. Čia svarbi ne tik idėja, bet ir kūrinio forma – videodarbas. Ir pasirodo, kad kolekcininkų „mind“ su šiuo darbu pakito. Jie pradėjo kaupti videodarbus, šie tapo kertine jų kolekcijos dalimi. Beje, verta paminėti, kad „Troleibuzul 92“ tais pačiais metais kaip ir Kempino kūrinys (2009) buvo rodytas Venecijos bienalėje, Rumunijos paviljone.

 

Paroda taip pat byloja, kad sovietinė patirtis regione paliko aibes ženklų, dažnai ir atmintį apie neigiamą, trauminę patirtį. Gali būti, kad siekdami neprarasti įgytos patirties (savotiškai branginti ar įvertinti dabartinę būklę) Lietuvos bei kaimynės Latvijos kolekcininkai turi ir sovietinę sistemą ar posovietinį žmogų kritikuojančių meno darbų.

 

Jau anksčiau minėtas videomeno kūrinys „Troleibuzul 92“ kritikuoja abejingą posovietinio žmogaus laikyseną, o štai Gintaro Didžiapetrio kolekcijoje atsidūręs darbas „Namai“, kurį sudaro trys 7–8-ajame dešimtmetyje statytų namų fotografijos ir Raimundo Malašausko tekstas, pasakoja apie nusikaltimo aktą (plytų vagystę), vizualiniuose bei aprašomajame tekstuose tampantį meno kūriniu (apropriaciniu veiksmu).

Matyt, atsispiriant nuo sovietinės sistemos ar mentaliteto kritikos pradedama domėtis ir kapitalizmo kritika. Austrų skulptorius Erwinas Wurmas yra sukūręs visą barokines formas įgijusių automobilių kolekciją. Ryškiaspalvės Wurmo putlučių automobilių serijos atstovas rožinis kabrioletas, vardu „Stora mašina“, įrodo meistrišką kūrėjo gebėjimą suderinti skirtingų epochų estetiką: sujungia baroko ir pramonės amžiaus atributus.

 

Dar viena tema, atsirandanti šio kūrėjo darbuose, yra žmogaus ir medijų junginiai. Medijai (pagal Marshalą McLuhaną) atstovauja technologinis mechanizmas, žmogui – estetinis technologinio mechanizmo apipavidalinimas. Taigi paprastuoju šampūno ir kondicionieriaus principu „du už vieną“ gauname žmogaus ir medijų junginį – labai tiesioginį bei komišką, tikriausiai reikėtų sakyti, ironišką. Remiantis pasaulio idėjų žemėlapiais, galima išskirti aibę filosofų, teoretikų, kritikų (Theodorą Adorno, Maxą Horkheimerį, McLuhaną ar Jeaną Baudrillard’ą), kuriems už žmogaus bei medijų junginių kyšo ideologijos kritikos ausytės – kai kada mokslo, kai kada populiariosios kultūros. Labai dažnai – kapitalizmo ar kitos viešąjį diskursą besirengiančios užvaldyti ar jau užvaldžiusios sistemos. Wurmo darbuose galima pastebėti konsumerizmo, mados ir pramogų industrijų kritiką.

Svarbus ir kitas parodoje eksponuojamas Ervino Wurmo darbas – „Viena minutė amžiams (bananas)“, kuris priklauso dar praėjusio amžiaus pabaigoje pradėtai kurti serijai. Keliuose interviu kūrėjas aiškina, kokie svarbūs jam buvo eksperimentai su skulptūra ir įprasta, sąlyginai amžina jos forma. Pagal pavadinimą ir pirminę koncepciją kūrėjas siekė pristatyti efemeriškas skulptūras, kurios gimsta vienai minutei ir pranyksta. Visagalį Kūrėją tikrąja to žodžio prasme žaisdamas menininkas nustato taisykles ir pakviečia prisijungti žmones jam priimtinais būdais. Ilgainiui jis persigalvoja ir skulptūras panori pasilaikyti ilgesniam laikui. Tai padaro pasitelkęs fotografiją: įamžina išreikštą galios poziciją ir pasirašo ant naujai gimusios, bet išnykusios skulptūros atminties ženklo (nuotraukos). O parodoje „MindWalk“ jau eksponuojamas beveik amžinas skulptūros pavidalo kūrinys, rodantis, kad kūrėjui nebepakako nuotraukų. Galime stebėti skulptūros naikinimo koncepcijos sugrąžinimą prie tipinės skulptūros formos.

 

Derėtų paminėti ir vielinės pakabos metamorfozes. Objekto autorius – tobulumo paieškų genijus Johnatanas Monkas. Jo darbas priklauso serijai „Begalinės tobulumo paieškos“, tiesa, tos paieškos yra „nesėkmingos“, mat pakaba nėra tapusi idealios formos apskritimu. Savo darbuose jis bando svarstyti konceptualaus ir minimalistinio meno ištakas, naudodamas paprastas ir sąlyginai nepagarbias priemones. Kaip rašo kūrėjas, „daug kas jau atrasta, būti originaliam beveik neįmanoma, taigi savo darbuose pabandžiau naudoti tas medžiagas, kurios yra įprastos“.

 

Įvertinau savo spragas kultūriniais klausimais ir vis dėlto prisirinkau akmenų, kuriuos norisi sviesti į „Vartų“ daržą. Nepasakojau apie Svajonės ir Pauliaus Stanikų darbus, mat tai, kas eksponuojama, ne itin gerai leidžia juos suprasti. Šiuos darbus reikia pamatyti tikrus, kad būtų galima nagrinėti: fotografija ar skulptūra? Piešinys ar fotografija? Pirmas akmuo – dėl Mariaus ir Audronės Viaupšų kolekcijos pristatymo. Šiek tiek žinant apie kūrėjų darbo principus, tačiau nemačius visų darbų, kyla daug klausimų. Jei tai skulptūra, tai kodėl eksponuojama tik jos nuotrauka, o ne ji pati? Tarsi pateikiamas paaiškinimas, kad šiems kolekcionieriams itin svarbus dalyvavimas meniniuose veiksmuose, tačiau šis paaiškinimas pernelyg lakoniškas, kad būtų galima įžiūrėti „mindwalk“ ženklus.

 

Antrasis akmuo – dėl darbų eksponavimo ir jų priežiūros. Pirmiausia klausimas kilo dėl to, kaip elgiasi lankytojai ir kaip jiems leidžiama elgtis. Tiesa ta, kad modernus medijų menas prašyte prašosi prisilietimo dėl šio meno specifikos. Jis tarsi perinterpretuoja kasdienių prietaisų ar kitų žmogaus kūno, juslių tęsinių materialias formas, pakeičia funkcijas ar dekonstruoja jas. Antra vertus, disciplinuojanti kūnų politika parodų salėse turėtų veikti, jei nėra nurodyta kitaip. Tokias išvadas padariau prie Kempino darbo aptikusi du naikintojus, kurie „sukinėjo“ trijų metrų ilgio platformos rodykles ir sunaikino kūrėjo nustatytą tvarką.

Lankymosi metu skersvėjai ar laikas buvo „sugriovęs“ ir Kempino „Lemniscate“. Iš begalybės ženklo buvo likusi tik ties antruoju oro kondicionieriumi susirangiusi juostelė, kuri plevėsavo ore pametusi koncepciją. Kita vertus, pirminę šio darbo idėją gana ironiškai papildo juostelės „likimas“: turinti liudyti begalybę, tačiau sudaryta iš gležnos medžiagos ir kabanti ore, iš dalies ji pasiduoda savo techninei prigimčiai ir grįžta į pirminį laisvą būvį.

 

1. Nevalia praleisti bent jau Europoje vykstančių meno parodų, bienalių, kuriose dalyvavę darbai principu automata tampa vertintini. Arba atrenkami dalyvauti bienalėse, mat vertingi.

2. Nors tradicinės vizualaus meno formos vis dar „ant bangos“, jau galima rinktis ir šiuolaikinio pobūdžio ir įvairių medijų meno kūrinius.

3. Žvilgsnį galima kreipti ir į Lietuvoje nebūtinai garsius, bet užsienyje pasižymėjusių šalies kūrėjų darbus.

4. Nedera vengti ir užsienio kūrėjų darbų. Ypač rekomenduotina įsigyti darbų iš garsių ir ilgą istoriją turinčių ciklų.

5. Darbų tematika laisva, bet verta atsižvelgti į regiono istoriją. Gal net įžvelgti madą.

6. Vertingas menas dažnai vaikšto diskursų sankirtose, kur susitinka sociumas / technika, amžinybė / laikinumas, idealas / netobulumas ir kiti.