7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kai imame matuoti(s) šlovę

Kita nuomonė apie Deimanto Narkevičiaus parodą

Dovilė Tumpytė
Nr. 38 (1099), 2014-10-31
Dailė
Deimantas Narkevičius, „Nesprogusios bombos poveikis“, „Le Magasin“ galerija, Grenoblis, 2013 m. B. Adilono nuotr.
Deimantas Narkevičius, „Nesprogusios bombos poveikis“, „Le Magasin“ galerija, Grenoblis, 2013 m. B. Adilono nuotr.
Neįmanoma nereaguoti į meno kritikės Monikos Krikštopaitytės išsakytas mintis drąsiame ir provokaciniame straipsnyje „Kaip pamatuoti šlovės kokybę?“ apie Deimantą Narkevičių.
 
Norisi pasvarstyti kelis klausimus, kurie kyla perskaičius menotyrininkės tekstą. Pirmiausia, dėl meno kritikos tylos Deimantui Narkevičiui po dešimties metų surengus personalinę parodą. Reiktų pabrėžti, kad „po dešimties metų“ šiuo atveju reiškia, kad tiek laiko nebuvo surengta personalinė menininko paroda Vilniuje arba Lietuvoje, bet ne tarptautiniame kontekste. Kaip žinia, 2008 m. Narkevičiui buvo įteiktas Vincento apdovanojimas, skiriamas Europos menininkams už jų kūrybos aktualumą. Tai vienas svarbesnių apdovanojimų Europoje, neabejotinai paskatinęs menininkui skirti ir Lietuvos Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Iki šiol didžiausia personalinė Narkevičiaus paroda „The Unanimous Life“ („Vienbalsis gyvenimas“) 2008–2010 m. buvo pristatyta tokiuose tarptautiniame meno lauke gerai žinomuose Europos muziejuose ir šiuolaikinio meno parodų salėse kaip Nacionalinis karalienės Sofijos meno centro muziejus Madride (Museo Nacional Centro De Arte Reina Sofia, Ispanija), Berno „Kunsthalle“ (Šveicarija), „Van Abbemuseum“ Eindhovene (Olandija) ir „Kunsthallen Brandts“ Odensėje (Danija). Šios institucijos turi nemenką istoriją, o meną vertina kaip politiškai atsakingos visuomenės vaizduotę žadinančią kūrybą. Šių muziejų programą sudaro tie kuratoriai ir teoretikai, kurie prisideda prie šiuolaikinio meno diskurso Vakarų pasaulyje formavimo – ne tik rengia parodas, bet ir teoriškai artikuliuoja šiuolaikinio meno suvokimo būdus ir kryptis tarptautinėje kultūros spaudoje; taip pat – išranda naujus šiuolaikinio muziejaus veiklos modelius. Turbūt veikliausias šiose srityse yra Charlesas Esche, „Van Abbemuseum“ direktorius. Reta kuri rimtesnė sociopolitinė diskusija meno pasaulyje atsisakytų galimybės išgirsti jo nuomonę.
 
Šios parodos neatsitiktinumą, o kartu ir kūrinių diskursyvumą rodo personalinę Narkevičiaus parodą lydinti išsami studija, kurioje jo kūrinius interpretuoja meno teoretikai ir kuratoriai Chus Martinez, Dieteris Roelstraete, kino teoretikė Christa Blumlinger, filosofai Geraldas Raunigas ir Borisas Budenas. Iki šiol tokiu mastu Europoje nebuvo pristatytas joks kitas šiuolaikinis Lietuvos menininkas. Turbūt antrasis pagal kūrybos pristatymą tarptautinėje meno scenoje (žinoma, neminint Jono Meko) būtų Niujorke gyvenantis Žilvinas Kempinas, kurio kūrybos atpažinimo ženklu yra tapusi magnetinė juostelė, ar tarpdisciplininį kūrybos metodą socialiai angažuotoje praktikoje naudojantys Nomeda ir Gediminas Urbonai.
 
Vertėtų neužmiršti, kad Narkevičiaus kūrybai nuo 2001 m. atstovauja Paryžiuje įsikūrusi privati galerija „gb agency“, dirbanti su buvusios Rytų ir Vakarų Europos šalių menininkais, kurių sąraše vargu ar aptiksime kam nors (kalbu apie menotyrininkus, besidominčius ne tik lokalia, bet ir tarptautine meno scena) nežinomų vardų – nuo Jiřío Kovandos iki Marko Geffriaud, neseniai pelniusio „Meurice“, prancūziškąjį tarptautiniam šiuolaikiniam menui skirtą prizą. Kaip rašyta ir pranešime spaudai, menininko kūrinių yra įsigijusios stambios privačios ir valstybinės kolekcijos, tarp kurių yra Modernaus meno muziejus Niujorke (filmas „Kartą XX amžiuje“), „Tate Modern“ Londone (ankstyva instaliacija „Niekuomet atgal“, filmas „Gyvenimo vaidmuo“), Karalienės Sofijos muziejus Madride, „Louisiana“ modernaus meno muziejus Kopenhagoje, Paryžiaus modernaus meno muziejus (Musée d’art Moderne de la Ville), Prancūzijos nacionalinė kolekcija ir daugelis kitų. Du Narkevičiaus filmus įsigijo privatus Modernaus meno centras Lietuvoje. Kodėl Lietuvos dailės muziejaus kolekcijoje yra tik ankstyvasis Narkevičiaus kūrinys „Per ilgai ant paaukštinimo“ (1994), bet nė vieno filmo – tai klausimas mažai vilčių teikiantiems Lietuvos politikams, skirstantiems finansavimą kultūrai, taip pat ir muziejų vadovybei (Narkevičiaus atvejis čia yra tik pretekstas papriekaištauti, nes tai galima pasakyti apie visą Lietuvos meno lauką apskritai). Kad ir kaip nesinorėtų to matyti, muziejaus vadovybė greičiausiai nesuinteresuota šiuolaikinio meno išsaugojimu ir turbūt net nemano, kad būtent ši institucija turėtų būti atsakinga už kolektyvinę kultūros atmintį, ką jau kalbėti apie tai, jog ji neturi praktiškai jokios strategijos tarptautinėje meno rinkoje, apie kurią greičiausiai net negalvojama. Finansų ar elementaraus šiuolaikinio sąmoningumo ir politinės valios trūkumas ir šioje sferoje?
 
Ką reiškia šie faktai? Nei daugiau, nei mažiau – kad Vakarų kultūrai Narkevičiaus kūryba atrodo įdomi, aktuali ir rodytina. Kodėl? Tai jau kitas klausimas.
 
Tad apie kokį „vietinio pripažinimo dirbtinumą“ kalba Monika Krikštopaitytė? Paroda surengta ne Šiuolaikinio meno centre ar Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios bent Vilniuje laikytinos stambiausiomis ir turinčiomis institucinę galią reprezentuoti ir iš dalies (sic!) formuoti meno sceną, o tarptautinėse meno mugėse dalyvaujančioje ir vienintelėje privačioje šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“. Be abejonės, Lietuvos žiūrovas labai dažnai turėjo galimybę matyti Narkevičiaus kūrybą – retoje Lietuvoje surengtoje tarptautinėje ar nacionalinėje parodoje nebuvo įtraukti menininko kūriniai, tad šis menininkas išties yra pakankamai matomas vietinėje meno scenoje. Prisimintina ir tai, kad 2001 m. Narkevičius buvo deleguotas atstovauti Lietuvai Venecijos bienalės „varžybose“ – tai irgi rodo bent vietinių ekspertų pripažinimą. Tad apie ką vertėtų kalbėti? Gal apie meno rinką ir galerijų strategijas („Vartų“ pasirinkimas, tikėtina, apgalvotas), o ne apie vietinio pripažinimo dirbtinumą? Kita vertus, visi šie faktai tik patvirtina menotyrininkės teiginį – Narkevičius yra pripažįstamas ir lokaliai, ne tik tarptautiniu mastu. Įdomu, kodėl vietinės ir nevietinės institucijos tai daro, jei jo kūryba yra atstumianti ir beveik nieko verta, kaip galėjo pasirodyti iš Krikštopaitytės straipsnio?
 
Grįžtu prie klausimo „kodėl?“. Prieš gerą dešimtį metų buvusių sovietinio bloko šalių menas be abejonės tapo Vakarams įdomus kaip neištyrinėta teritorija (išsiplėtusio pokolonijinio diskurso efektas). Dar 2004 m. menotyrininkė Erika Grigoravičienė „Emisijos“ kataloge rašė: „Tarptautinę publiką jie [menininkai] supažindina su Lietuvos marginalijomis. Tačiau ar pastebi, kad patys yra politinių europietiškumo fantazmų produktas? Ar analizuoja toliau tebevykstantį etninį Europos erdvės hierarchizavimą ir asimetriją? Ar globalizacijos kritikos adresas – tik supermarketas?“ Priekaištų būta ne vienam Lietuvos menininkui, bandančiam prisitaikyti prie naujos paklausos (neapsimetinėkime, kad meno pasaulyje rinka neegzistuoja), eksploatuojant homo postsovieticus temas. Filosofė Audronė Žukauskaitė taip pat yra rašiusi apie Lietuvos menininkų kūrybos egzotizavimąsi, išsakydama nerimą dėl meno subordinacijos Vakarams – jiems patrauklių temų pasirinkimą. Žvelgiant retrospektyviai, tikriausiai galima pripažinti, kad tiesiausias kelias įsilieti į Vakarų meno kontekstą amžių sandūroje, gyvenant ir kuriant Lietuvoje, buvo parodyti mene kitoniškumą. Vakarų meno pasaulis troško kaip tik posovietinio identiteto ir jo istorinio, politinio, ekonominio, socialinio sluoksnių, svetimų ir nelabai suvokiamų Vakarų demokratijai ir kapitalizmui. Kita vertus, kaip rodo jau šio amžiaus parodų ir menininkų integravimosi į tarptautinę sceną faktai, teminis-idėjinis kūrinio pranešimas turėjo įgauti gana universalią ir iškalbingą meninę (sic!) kalbą, kad vis dėlto taptų suprantamas ir vertintinas pagal vakarietiškai tarptautinius šiuolaikinio meno kriterijus. Meno kritikai lyg ir nemenkai džiaugėsi prieš daugiau nei penkiolika metų kalbėdami apie pagaliau įvykusį Lietuvos meno sinchronizavimąsi su Vakarų menu. Tai reiškė kūrybinės raiškos pasirinkimo laisvę ir, kita vertus, naujas sąlygas bandant joje išsilaikyti – kapitalistinės meno rinkos pinkles. Ką tai reiškia? Kad menininkas turi būti nuolatos kūrybingai produktyvus ir atsinaujinantis, be to, jei ne nuspėti, tai bent suspėti su meno pasaulio idėjomis ir besikeičiančiais poreikiais?
 
Utopija – bendražmogiškai aktuali problema, kuri yra centrinė Narkevičiaus darbuose: ar tai būtų modernizmo, atminties ar nekvestionuojamos tiesos utopiškumas. Turbūt nė neverta kartoti, kad su kai kuriomis išimtimis Narkevičius Istoriją iš didžiosios raidės savo kūriniuose pasakoja per vieno žmogaus (su vardu ir pavarde, patyrusio, ką reiškia gyventi totalitarinėje sistemoje) istoriją ar jos fragmentą. Tačiau asmeninę istoriją Narkevičius paverčia visų Istorija – ne ta, kurią formavo ideologija, o ta, kuri išliko pačiuose (iš)gyvenimuose. Retai menininko kūriniuose apsieinama be nuorodų į XX a. supurčiusias santvarkas ir jos efektus bei liekanas. Totalitarinė ideologija (socialistinė ir nacistinė) ir jos kontekste sukurta kultūra bei suformuota visuomenė yra tas politinis momentas, išskiriantis Narkevičiaus kūrybą. Tad Narkevičių būtų galima „apkaltinti“ tik tuo: nepaliaujamu bauginančių totalitarinių sistemų galios kritikos eksploatavimu per utopijos šmėklą, retkarčiais jų pamėkliškumą susiejant su šiandienos vartotojišku ir technologiškai vis progresuojančiu gyvenimo būdu. Pastebėkime skaitymo dviprasmybę ir parodos „Skamba lyg XX amžiuje“ pavadinime: skamba lyg dvidešimtame arba „iks iks“ amžiuje. Tad niekaip nesuvokiu, kur čia galima įžvelgti „didingo ilgesį“. Taip pat neįžvelgiu jokio „sovietinio cinizmo“, vien tik banalų kapitalistinį: gebėjimą išnaudoti meno pasaulio rinkos (plačiąja prasme) teikiamas galimybes ir neprarasti savo braižo (kad būtų įtikinamiau, prieš darant išvadas, verta atkreipti dėmesį į tai, kurių šalių ir kokio pobūdžio projektams buvo kuriami vieni ar kiti filmai ir instaliacijos). Tačiau, jei jau priekaištaujame ir dėl gebėjimo manevruoti meno pasaulyje išliekant jam įdomiam, tuomet reiktų pasmerkti daugelį Rytų Europos menininkų, kurie, sugriuvus geležinei uždangai, kūrė tai, ką rodė ir vis dar rodo tarptautinė meno scena. Žinoma, ateina laikas, kai tos pačios temos eksploatavimas išsenka – nebeįmanoma pasakyti nieko ir niekaip, kas sujaudintų mintį ar estetinius potyrius. Ar matosi utopijos šulinio dugnas ir Narkevičiaus paskutiniame filme, ar šulinys keičia vardą? Į šį klausimą dar neatsakiau ir pati sau.
Ir vėl žvelgiant retrospektyviai, „Gyvenimo vaidmuo“ (2003) turbūt gali būti suprastas kaip Narkevičiaus meninės pozicijos deklaracija, o galbūt ir kaip vėliau sukurtų filmų kūrimo principų „programa“, išsakyta permontuojant režisieriaus Peterio Watkinso interviu įrašą (juk ne veltui palikti nežymūs „triukšmai“, leidžiantys pastebėti montažą ir Watkinso pasakojimą susieti su Narkevičiaus kūrybiniais principais): „ieškojau būdo, kaip galėčiau atkurti realybę taip, kad žiūrovas patikėtų, jog tai realybė, nors joje palieku ir kitokius elementus...“, „realybė neturi autoritarinės griežtos, teisingos ir objektyvios formos“, „yra sąlyčių ir su mano asmeniniu gyvenimu, šeimos gyvenimu“, „man neįdomi neutralaus menininko idėja“, „dokumentika yra kūryba, ji yra klastotė“, „man įdomu tai daryti politiniais ir socialiniais sumetimais...“, – kalba Watkinsas. Žinoma, nereikia apsigauti – Narkevičius, kaip ir Watkinsas, žaidžia su (kritiškai mąstančiu) žiūrovu, niekada iki galo akivaizdžiai neatskleisdamas savo kūrybinių „kortų“, todėl niekada negali iki galo būti tikras, kas yra kas ir kodėl. Jo filmuose neįvykimas yra svarbesnis už įvykimą, juose nėra veiksmo kulminacijos – kulminacija įvyksta į žiūrovo suvokimą pasėjant netikrumą, kuris iki smulkmenų yra menininko apgalvotas. Turbūt ši išsikerojusi nežinomybė, netikrumas ar neapibrėžtumas Narkevičiaus filmuose kažkam ir sukelia tiesiog nuobodulį arba estetinį nuobodulį, kuris leidžia mėgautis ir klausti. Todėl puiki yra Krikštopaitytės pastaba, tik kitame kontekste: geriausi (žinoma, kad ne visi) Narkevičiaus kūriniai yra „lyg užminuoti“.
 
Tad grįžtu prie pradinio klausimo: kodėl Monikai Krikštopaitytei nepavyko aptikti Lietuvos meno kritikų atsiliepimų apie parodą? Pritariu, išties keista to klausti vieno pagrindinių Lietuvos vizualiąją kultūrą turinčių reflektuoti savaitraščių redaktorei. Visuomet maniau, kad refleksijos kūrimas ir yra tiesioginė kultūrinės spaudos funkcija. Kita vertus, gausios profesionalios meno kritikos refleksijos nebuvimas (jei nepaisysime menotyrininko Tautvydo Bajarkevičiaus interviu su menininku artnews.lt apie garso vaidmenį kūriniuose ir parodoje – tai parodos ašis) šį tą pasako ir apie pačios meno kritikos situaciją Lietuvoje. Kadaise šiuolaikinio meno istorikui Alexandro Alberro užklausus apie šiuolaikinio meno istorijos ir teorijos diskursą Lietuvoje, sakiau, kad čia plyti tuštuma – tiesiog nėra akademinį darbą dirbančių šiuolaikinio meno teoretikų ir istorikų, nes ne vienas galėjęs (ar galintis) tai daryti pradėjo kuruoti parodas ir vadovauti meno institucijoms arba ėmė veikti tarptautinėje meno spaudoje. Meno kritikos (čia ją aiškiai skirkime nuo meno žurnalistikos, neatliekančios analitinės funkcijos) ir juo labiau teorinės refleksijos sfera Lietuvoje, panašu, yra apleista ir tenka jauniausios, visada jauniausios kartos atsakomybei. Ką tai reiškia? Vėlgi – nei daug, nei mažai – kad menotyros vaidmuo Lietuvos kultūroje laikomas nereikšmingu: svarbiau sukurti objektą (parodą, meno kūrinį, kūrybinę iniciatyvą, veiksmą), o ne jį reflektuoti. Tiesa, kūrimo procesas šiandien yra pakankamai refleksyvus, bet kitaip. O norėtųsi, kad „gamybos“ ir ją apmąstančios minties pajėgos būtų bent apylygės (vardan pačios menotyros) – gal tuomet rastųsi produktyvi abiejų pusių diskusija?

 

Deimantas Narkevičius, „Nesprogusios bombos poveikis“, „Le Magasin“ galerija, Grenoblis, 2013 m. B. Adilono nuotr.
Deimantas Narkevičius, „Nesprogusios bombos poveikis“, „Le Magasin“ galerija, Grenoblis, 2013 m. B. Adilono nuotr.