7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas įsiminė 2016-aisiais?

Nr. 42 (1194), 2016-12-23
Kinas Teatras Dailė

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais.

 

Kokius Jūsų tyrinėjamos kultūros srities jaunuosius menininkus šiemet pastebėjote ir išskirtumėte kaip aktyviausiai besireiškiančius?

Gražina Montvidaitė: Aktyviausias, mano manymu, išlieka Artūras Areima, nors jis nebėra naujokas teatro lauke. Iš jaunųjų režisierių pastaruoju metu gana aktyvi yra Kamilė Gudmonaitė, taip pat aktyvus visose savo veiklose yra Vidas Bareikis.

Monika Valatkaitė: Jei turimi omenyje savo kritikos tekstais aptarti jaunieji menininkai, man labiausiai įsiminė Visvaldas Morkevičius ir Elena Gruzdzinskaitė. Tai buvo autoriai, išsiskyrę iš banguojančių parodų tendencijų konteksto. Morkevičius, nepaisant visų nagrinėtų įžvalgų, man priminė 8-9 dešimtmečius – pankus, savotiškai maištingą laikotarpį, šiuo metu paskendusį pagražintose asmenukėse. O Gruzdinskaitės paroda buvo apskritai maloniai nuteikianti patirtis, sužavėjo puikus parodos kontekstas.

Kalbant apie aktyvumą, atkreipiau dėmesį, kad iš radaro zonos ribų nedingsta broliai Gataveckai ir Jolita Vaitkutė. Gal, tiesa, toks įspūdis susidaro ir tik dėl jų pačių aktyvumo socialiniuose tinkluose. Aktyvumą vertinti man sunku...  

Ilona Vitkauskaitė: Kino darymo procesai dažniausiai – sudėtingi, ilgi ir brangūs, dėl to aktyvumo intervalai šioje srityje kiek kitokie nei, pavyzdžiui, vizualiuosiuose menuose ar net teatre. Tačiau nekantriai laukiu Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ ir Andriaus Blaževičiaus „Šventojo“ pasirodymų kino ekranuose.

Astijus Krauleidis-Vermontas: Sudėtinga būtų išskirti vieną ryškų menininką, kuris būtų aktyviai reiškęsis. Man labiausiai įsiminė festivalio „Jauna muzika“ apžvalgose ir Kauno Nacionalinio dramos teatro spektaklių recenzijose pristatyti jaunų režisierių ir senbuvių darbai. Taip pat meno lauke pastaruoju metu buvo aktyviai reflektuojama Lino Jusionio asmeninė paroda „Nuopuolis“. Daug kalbėta apie tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius '16“ ir jos menininkus. Manau, kad apskritai daugiausiai dėmesio ir lankytojų šiais metais sulaukė Šarūno Saukos paroda „Žmogus su Saukos veidu“ Nacionalinėje dailės galerijoje.

 

Kokie jaunų menininkų projektai jums įsiminė?

G. M.: Man atrodo, kad ryškiausiai kaip tik prieš metų pabaigą sužibo aktorius Karolis Vilkas savo režisuotu spektakliu „Vaikystė“. Nors ir ne šių metų debiutas, bet šiais metais pripažinta Kamilė Gudmonaitė, pasižymėjusi spektakliu „Sapnas“.

M. V.: Didžiausią įspūdį paliko (nors ir ne visi parodoje dalyvavę menininkai buvo jauni) Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuota kolektyvinė paroda „Painting Records / contemporary art exhibition“. Negalėčiau šiuo metu išskirti vieno parodos autoriaus, kuris būtų patikęs labiausiai, nes visame ekspozicijos bendrume ir vyravo parodos žavesys.

Taip pat įsiminė POST galerijoje eksponuota Kristinos Inčiūraitės paroda „Dykumėjimai“, išsiskyrusi savo ypatingu, tačiau ne vulgariu šiuolaikiškumu.

I. V.: Vienas įsimintiniausių – šių metų „Scanoramoje“ pristatytas Lauryno Bareišos trumpo metražo filmas „Kupranugaris“ (2016). Jeigu taip ir toliau, gali būti, kad Lietuvoje turėsime tam tikrą rumunų naujosios bangos variaciją.

A. K.-V.: Įsiminė „M-puslapiuose“ aptarti Rosanda Sorakaitė, Vita Opolskytė, Mykolas Sauka, Visvaldas Morkevičius, Beatričė Mockevičiūtė ir kiti. Viena vertus, tai puikiai žinomi, atpažįstami jaunieji autoriai meno lauke, kita vertus, įsiminė todėl, kad įdomiai, profesionaliai, įtraukiančiai buvo parengtos publikacijos apie juos. Įdomu tai, kad tekstų autoriai išlaikė minties lengvumą, jos neįspraudė į tarptautinių žodžių, teorijų, kitų menotyrininkų požiūrių rėmus. Pabrėžė santykį su analizuojamu objektu-subjektu, akcentavo savo požiūrį ir interpretaciją. Manau, kad tuo ir buvo naudinga skaityti jaunųjų kritikų tekstus.

Taip pat įsiminė grupinė paroda „Žilvitis” galerijoje „Vartai“, kurioje buvo pristatomi garsiausių Lietuvos menininkų darbai (Žilvino Kempino, Jurgos Barilaitės, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Julijono Urbono), tarp jų ir jaunų, jau pripažintų tapytojų Lino Jusionio ir Andriaus Zakarausko.

 

Kokia buvo Jūsų srities kritikos situacija? Ar buvo įsimintų jaunųjų kritikų tekstų?

G. M.: Teatro srityje, kaip ir kitose meno srityse, kritika juda labai lėtai. Teatro lauke kritiškiausi, manau, Kristina Steiblytė ir Andrius Jevsejevas, kurie negaili aštrių žodžių, tik kartais klausimas kyla, ar pelnytai jie taip smarkiai pliekia kūrėjus. Atrodo, kad teatro srityje arba kritikos iš viso vengiama, arba nuaudžiami devyni kailiai, o aukso vidurio nepavyksta rasti: kad kritika būtų pagrįsta, konstruktyvi ir ne pernelyg minkšta.

M. V.: Kadangi kritika man vis dar nauja ir tyrinėjama, ją ir ypač jos situaciją vertinti sudėtinga. Negalėčiau jos išskirti nei kaip blogos, nei kaip geros.

I. V.: Yra rašančių apie kiną, tekstų pasirodo ir norinčių rašyti yra. Tačiau šiuo atveju norėčiau išskirti Mantės Valiūnaitės ir Aistės Račaitytės sėkmingai kuruotas „Lėtąsias peržiūras“, kurių metu kritikės/kuratorės pristatė kino režisierių Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos kinematografinį dialogą. „Lėtosios peržiūros“ įdomios tiek dėl, žinoma, pačių filmų, tarp jų atsiradusių dialogų ir tikrai nepritempto aktualumo, peržiūrų koncepcijos (beveik 5 mėnesius vyko, dvigubos peržiūros), taip pat „švarios“ organizacijos: vyko pristatymai prieš kiekvieną peržiūrą, spaudoje nuolatos pasirodydavo išsamūs ir prasmingi tekstai.

A. K.-V.: „M-puslapiuose“ įsiminė autorė Gražina Montvidaitė, kurios tekstų ciklas „Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke“ analitiškai ir patraukliai skaitytojams pristatė įvairių Lietuvos teatrų padėtį ir menininko santykį su teatru šiandien. Kita vertus, dailės skiltyje išsiskyrė Monika Valatkaitė, gebanti žaismingai ir įtaigiai skaitytojui perteikti analizuojamo meno kūrinio įspūdį.

 

Ko pasigedote kultūros srityje?

G. M.: Kultūros srityje pasigendu iniciatyvų, bendradarbiavimo. Kaip ir kiekvienais metais trūksta susikalbėjimo, noro ir bandymo kurti, nors situacija po truputį gerėja, į lauką ateina nauji žmonės, kurie pradeda judinti užsistovėjusius vandenis. Tai, ypač laike prieš Naujuosius metus, nuteikia optimistiškai.

M. V.: Apkritai kultūros srityje pasigedau aktyvesnio, bendresnio dalijimosi kultūros įvykiais – esamuoju laiku. Kartais atrodo, kad masiniai renginiai užgožia nišinius, kurie neretai yra daug patrauklesni. Ne viskas auksas, kas auksu žiba...

Taip pat, nors ir negaliu teigti, kad pasigedau, bet perskaičiusi šį klausimą pagalvojau, kad būtų įdomu suaktyvinti pačių kritikų bendruomenę. Gal savotiškai išvaryti iš komforto zonos ribų, t.y. atitraukti nuo nešiojamų kompiuterių ir surengti diskusijas ar panašaus tipo renginius, kuriuose būtų galima aptarinėti meną. Tačiau, gal tokių vietų / renginių yra, tik žinių srovės apie tai manęs dar nepasiekė.

Be to, pasigedau popierinio „M-puslapių“ varianto. (šypsosi)

I. V.: Kalbant apie trūkumus ir „pasigedimus“ kultūros srityje, net nežinau nuo ko reikėtų pradėti. Manau, pirmiausia, trūksta skaidrumo, tačiau taip pat nemanau, kad čia kultūros lauko problema. Tai sisteminė problema, su kuria, regis, daugelis bando tiesiog susigyventi. Taip pat trūksta paprasčiausio adekvatumo; kada politikai liausis kalbėti apie Lietuvos kultūros „elitizmą“ (na, kur ta elitinė kultūra?), o prioritetu taps kultūros edukacija (ir ne tik pavienių projektų-projektėlių pavidalu)? Nes atrodo, kad visos kalbos apie minėtąjį kultūros elitizmą būtent ir kyla iš elementaraus nežinojimo ir šiuolaikinės kultūros procesų bei reiškinių nesupratimo. Ir iš viso, kada galų gale bus suprasta, kad nacionalinė kultūra – nebūtinai dainų šventės ir tautiniai kostiumai?

A. K.-V.: Pasigedau įvairesnių žanrų portale „M-puslapiai“. Daugiau buvo recenzijų. Manau, kad interviu taip pat tiktų portalui. Jie paįvairintų, megztų dialogą ne tik su skaitytoju, bet ir su pristatomu autoriumi.

 

Parengė Deima Žuklytė-Gasperaitienė