Dvi 2018-ųjų meno knygos
Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.
Šiuolaikinis pasaulis, nors gerokai atitolęs nuo gamtos gyvenimo tėkmės, tebėra nulemtas kalendoriaus diktuojamo ritmo. Gruodis – intensyvus metas, kai privalu užbaigti tai, kas pradėta. Tokia ritmika prisidėjo prie Alfonso Vincento Ambraziūno biografiją ir kūrybą pristatančios knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ pasirodymo prieš porą savaičių (sudarytoja Eglė Ambraziūnaitė, Marijampolė, Piko valanda, 2018).
Jūratės Katinaitės knyga „Karalių kuria aplinka. Operos artistas Vaclovas Daunoras“, Vilnius, R. Paknio leidykla, 2018.
...Pirmieji keli muzikologės Jūratės Katinaitės monografijos apie dainininką Vaclovą Daunorą puslapiai – lengvi ir nerūpestingi, tarsi nelaukto lietaus lašai. Bet tik šie, pirmieji... Nudžiugintas jų gaivumo seki gausėjantį srautą ir jau nenustembi atsidūręs ties šaltinio versme. Stiprėjanti ir gilėjanti srovė patraukia keliauti drauge, su šaltiniu įsilieji į upelį, iš jo į didesnį, o tuomet jau į didelę ir plačią, kupiną intakų upę. Jos vaga gili, nenuspėjama, pilna verpetų, slėpiningų užutėkių, povandeninių srovių ir slenksčių, kupina ir nepastebimų seklumų, o už jų – vėl naujos, neįžvelgiamos gelmės. Upė kaskart vis kita, kaskart kitokia. Nejudrūs tik jos krantai. O ir srovė juk tik į vieną pusę. Atgal negrįš.
Nepretenzinga monografijos pradžia nelauktai stipriai pagauna ir įtraukia paskui save į vis gilėjantį ir vis sudėtingesnį pasakojimą – studiją – tyrimą. Autorės dalykinį Vaclovo Daunoro profesinio kelio aprašymą keičia paties dainininko išsamus, nuoširdus, ilgas ir vaizdingas gyvenimo ir kūrybos atpasakojimas. Skaitytojas su knygos herojumi nukeliauja visą jo vingiuotą gyvenimo kelią nuo pat ankstyvos vaikystės Žagarėje iki šių dienų. Herojaus gyvenimo įvykiai, situacijos ir faktai gyvu žodžiu atsikartoja ir kitų monografijos dalyvių – kolegų muzikų, mokinių, bičiulių, šeimos narių – pasakojimuose, patvirtindami, polemizuodami, papildydami, liudydami. Autorė talentingai juos užrašė, skaitydamas tarsi girdi pasakotojų tembrą, intonaciją ir pauzes, regi jų veido išraišką, gestus.
Dainius Liškevičius, Labyrinthus, Vilnius: „Lapas", 2018, 271 p.
Kai gauni Dainiaus Liškevičiaus knygą, sunku suprasti, kas tai. Ar tai dovana, nes supakuota į margintą popierių, ar užrašų knygelė, nes turi gaubiančią gumelę kaip „Moleskine“ ir yra įprasto užrašinei dydžio, ar tai meno kūrinys, ar gudresnės formos albumas, ar naujo formato paroda, ar kolektyvinis dienoraštis, o gal vis dėlto knyga? Knyga, kokia? Galėčiau varginti dar vienu ilgu sakiniu apie tai, kad ir teksto žanras neaiškus. Bet kadangi pagrindinis šio paslaptingo objekto žodis, nulemiantis visą struktūrą ir logiką, yra labirintas, visi painumai tėra privalumai. Visos jėgos buvo skirtos tam, kad skaitytojas / žiūrėtojas jaustųsi pasukęs apgaulingu, viliojančiu keliu.
Naujausių dailės ir dailėtyros leidinių apžvalga
Knygų leidėjai ir autoriai žino, kad spaustuvių mechanizmai garsiausiai gaudžia prieš Naujuosius metus, kai tenka atsiskaityti rėmimo fondams, ir prieš pat Knygų mugę, nes čia leidiniai turi daugiau progų būti pamatyti. Bent jau to tikimasi. Šiandienos tik ką į knygas materializavęsi dailės tyrimai verti atskiro dėmesio pirmiausiai todėl, kad yra kelerių metų, o kartais ir dešimtmečio sutelkto, atkaklaus ir įdomaus tarsi nuotykių filmas darbo esencijos, tikras lobis smalsiam protui.
Vladimiras Sorokinas apie naują romaną
Rusijoje pasirodė naujas Vladimiro Sorokino romanas „Manaraga“. Jis jau sulaukė įvairių vertinimų, tačiau akivaizdu, kad naujoji rašytojo antiutopija tokia pat aktuali kaip ir ankstesnės jo knygos. Pateikiame Berlyne vykusio Sorokino pokalbio su Andrejumi Archangelskiu, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.
Viktoras Liutkus, Penketas. Tapybos anatomija, Vilnius: Nepriklausomi meno kritikai ir VDA leidykla, 2016
Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.
Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.
M. Matulytė, J. Budraitis. Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2015, 320 p.
Aktoriaus Juozo Budraičio, pakvietusio draugus ir gerbėjus į Vilniaus dailės galeriją – knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą, kvietimas intrigavo. Pirmoji pavadinimo dalis – aktoriaus fotografijų paroda, surengta Vilniaus „Prospekto“ galerijoje 2012-aisiais, antroji – taip ir nesukurto režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo pavadinimo parafrazė.
Puikiai fotografuojančio aktoriaus knygos bendraautorė – Margarita Matulytė. Tai sufleruoja mintį, kad rankose – fotografijų albumas. Neapsigaukite – surikiuotoms kaip albume nuotraukoms skirtas tik trečdalis knygos. Knyga prikausto dėmesį nuo pirmo sakinio ir nepaleidžia iki pabaigos. Joje iš ilgiau nei penkiasdešimtmetį trunkančios aktoriaus karjeros išskirti 22 filmai. Pradedant Žalakevičiaus, atvedusio Budraitį į kiną, „Niekas nenorėjo mirti“, baigiant jo paskutiniu filmu „Savaitgalis pragare“. Sutapimas, kad šiuos filmus skiria 22 metai?
Monika Krikštopaitytė. Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.
Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.
Gintaras Zinkevičius, Kareivio dienoraštis: 1983–1985, Vilnius: Artbooks, 2014