Nauji leidiniai
Eglė Juocevičiūtė
Komplekso sprendimas
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Turiu prisipažinti, kad Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją „Muziejus“, rodytą Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre 2012 m. balandį ir gegužę, apžiūrėjau skubiu ir pasyviu žvilgsniu. Gyvenau magistro baigiamojo darbo rašymo nuotaikomis ir mano pasaulis sukosi aplink mane. Manau, dėl šio fakto tapau puikia, o gal net tiksline knygos „Muziejus“, parengtos šių metų pradžioje ir pristatytos prieš porą mėnesių, skaitytoja.
Knygos sudarytojai – projekto autorius Dainius Liškevičius ir menotyrininkė Agnė Narušytė, dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė, leidėjas – „Kitos knygos“. Kaip spaudos pranešime gyrėsi sudarytojai, 400 kg „Muziejaus“ projekto sudėta į 1,4 kg sveriantį oranžinį knygos kvadratą. Pradėjus skaityti, pirmiausia pasidarė keista, kad knygoje nė žodeliu neužsimenama apie ją pačią, apie jos atsiradimo priežastis ir tikslą, apie tai, kokiu principu 400 kg buvo redukuoti į 1,4 kg.
Monika Krikštopaitytė
Tai rimta
Aleksandra Jacovskytė, Vilniaus veidai 1964–1993 (sud. Violeta Juškutė, dail. Jokūbas Jacovskis), Vilnius: Kultūros tiltai, 2014, p. 191
Aleksandra Fomina
Kaimynai plačiąja prasme
Milda Ivanauskienė, Literatų gatvė, kultūrinis gidas, Vilnius: Modernaus meno centras, 2014, 432 p., iliustr.
Nustebau sužinojusi, kad ši gatvė susiformavo tik 2008 m. – mano sąmonėje ji užsifiksavo kaip savo dabartiniu pavidalu visada egzistavusi sostinės dalis. Tam tikra prasme taip ir yra – pratarmėje pasakojama išsami gatvės istorija neišvengiamai susijusi su rašančiais, kuriančiais jos gyventojais. Gatvės idėja geriausiai atsiskleidžia per gidą, kuriam sudaryti Milda Ivanauskienė apdorojo milžinišką kiekį medžiagos: literatūros sąraše – net 24 smulkiu šriftu surinkti puslapiai. Itin džiugu, kad sudarytojai pavyko išvengti oficiozinio tono – tekstas balansuoja ties profesionalios menotyros ir kasdienės labiau išsilavinusio piliečio kalbos riba. Bendras leidinio įspūdis sukelia sunkiai apibūdinamus, kasdienybėje nedažnai pasireiškiančius bendrystės, dvasinio artumo jausmus. Pats Literatų gatvės egzistavimas yra tarsi šio santykio, – kaip reiškinio, žvelgiant fenomenologiškai, – įsikūnijimas, neįpareigojanti apžvalga ir netgi savotiškas išaukštinimas.
Monika Krikštopaitytė
Iki horizonto ir dar už jo
Du Modernaus meno centro leidiniai
Modernaus meno centras jau kelerius metus aktyviai užsiima kultūrinių, dažniausiai dailei skirtų leidinių publikavimu. Nemažą jų dalį užima verstinės knygos, skirtos augintis naujus meno suvokėjus, t.y. jaunuomenei skirti leidiniai. Jų neaptarsiu, nes svarbiausiais pastarojo meto įvykiais manau esant mėginimus pristatyti Lietuvos kultūrinį paveldą.
Kristina Stančienė
Idėjų šešėliai ir tikri skulptūrų kūnai
Naujame leidinyje – Gedimino Piekuro kūryba
Linas Vildžiūnas
Rudens „Kinas“
Lenkų filmų savaite šiandien prasideda tikras kino renginių maratonas, beveik be pertraukos vykstantis iki lapkričio pabaigos, tad naujasis „Kinas“ pirmiausiai ir skuba juos visus pristatyti. Tai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis Kauno kino festivalis, dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ ir galiausiai – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, šiemet minintis dešimtąją sukaktį. Kinomanams kils nemažai galvosūkių, ką pasirinkti, nes šių renginių programose daug šiuo metu linksniuojamų filmų, pavyzdžiui, šiemetinis Kanų laureatas Michaelio Haneke’s „Meilė“ ar dokumentinis Beno Riverso „Dveji metai prie jūros“. Daug ir retrospektyvų, pradedant specialiąja programa „Siurrealizmas lenkų kine“ ir baigiant Ingmaro Bergmano filmais „Scanoramoje“.
