Muzika

Kristupas Antanaitis

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Sunku patikėti, bet baigėsi jau dešimtoji „Metropolitan opera“ transliacijų savaitė. Visuomet įdomu pamatyti operas, apie kurias nesi girdėjęs ar kurių neteko matyti, tačiau dar įdomiau ir aktualiau susipažinti su veikalais, kurie sėkmingai rodomi ir mūsų Nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje. Praėjusią savaitę transliuotos operos „Idomenėjas“, „Turandot“ ir „Manon“ mūsų teatre yra gausiai lankomos publikos. Niujorko opera iškart paskelbė būsimą repertuarą net dviem savaitėm į priekį, iš kurio matosi, jog atsiras galimybė pamatyti bei palyginti daugiau veikalų, rodomų ir Lietuvoje.

LNOBT inf.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras su liūdesiu praneša, kad savo namuose Vilniuje gegužės 27-ąją staiga mirė Lietuvos teatro pasaulio legenda – choreografas Elegijus Bukaitis (1941–2020).

Elvina Baužaitė

Pokalbis su violončelininke Vita Šiugždiniene

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) violončelių grupės koncertmeisterė Vita Šiugždinienė – dažnai orkestro ir kamerinėje scenoje matoma muzikantė, kurios šiandien klausiama apie jos muzikines patirtis, pajautas ir kokia melodija ataidi iš sielos gelmių.

Kristupas Antanaitis

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Devintoji „Metropolitan opera“ transliacijų (www.metopera.org) savaitė įrodo, jog teatrui po truputį pradeda stigti įrašų. Du iš septynių rodomų spektaklių yra 1977–1990 m. laikotarpio. Tai įdomu, nes tuo metu išgyventas teatro ir apskritai viso operos pasaulio aukso amžius, galima susipažinti arba prisiminti daug talentingų solistų. Tačiau klausantis įdėmiau susiduriama su problema – seni vaizdo įrašai yra visiškai kitaip įrašyti, orkestras gožia solistus ir chorą, kai kuriuose spektakliuose, ypač iki 1988-ųjų, jaučiasi „banguojantys“ solistų balsai. 1981–1985 m. teatras statydavo įrašymo techniką keliose salės vietose, kad girdėtųsi natūrali akustika, tačiau tuomet nusisukusių solistų ar dainuojančiųjų užkulisiuose beveik nesigirdėdavo.

Viktoras Gerulaitis

Algirdo Martinaičio 70-mečio kontekstai

Neįtikėtina, bet gegužės 17 d. apie 15 val. kompozitorius Algirdas Martinaitis įlipo į 8-ąją dešimtį. Kita vertus, atrodo, jis taip seniai pradėjo rašyti muziką ir visko yra tiek daug pridirbęs ir prisidirbęs, kad visgi nesistebiu, jog jam – 70. Martynas (šis gražus vardas jam prilipo dar muzikos technikume, dabar vadinamame Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) priminė, kad, anot kaimo žmonių, giminės ir artimieji sueina tik per laidotuves, šiaip nėra laiko. Nors mudviem gal dar ne laikas laidotis (tfu tfu tfu), bet sendami tikrai rečiau susitinkam.

Algirdas Klova

Apie muzikinę akciją, praskaidrinusią karantiną

Valstybinis Vilniaus kvartetas gegužės 8-ąją Nacionalinės filharmonijos balkone surengė neįprastą akciją, skirtą Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-mečiui ir Beethoveno metams. Žinoma, mažasis koncertas turėjo ir dar vieną, visiems žinomą kontekstą. Akcijos sumanytoja, kvarteto pirmoji smuikininkė Dalia Kuznecovaitė taip paaiškino idėją: „Ištverti šį visiems sunkų karantino laiką man padėjo smuikas ir muzika, nusprendžiau pasidalyti su visais, išsiilgusiais gyvų koncertų ar jų transliacijų.

Kristupas Antanaitis

Pokalbis su operos primadona Violeta Urmanavičiūte-Urmana

Viena tituluočiausių ir ryškiausių šių dienų operos solisčių Violeta Urmanavičiūtė-Urmana Lietuvoje reta viešnia. Keletui metų į priekį suplanuoti koncertai, spektakliai ir gastrolės leidžia solistei vis labiau plėsti akiratį, įsigyventi į naujus vaidmenis, kurių jos kūrybinėje biografijoje daugybė. Perėjusi prie mecosoprano partijų V. Urmanavičiūtė-Urmana susidūrė su naujais iššūkiais, galimybėmis bei teatrais, kurie atsivėrė pasikeitus repertuarui.

Kristupas Antanaitis

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Baigėsi aštuntoji, bet dar ne paskutinė „Metropolitan opera“ transliacijų savaitė (www.metopera.org), per kurią buvo parodytos 7 operos („Figaro vedybos“, „Hamletas“, „Tolimoji meilė“, „Kapričas“, „Bohema“, „Kaimo garbė“ su „Pajacais“) ir filmas „Operos rūmai“, skirtas teatro 50-mečiui Linkolno centre paminėti. Šią savaitę, greta spektaklių apžvalgos, norisi plačiau pažvelgti į teatro istoriją ir pamąstyti, kokia buvo televizijos ir operos bendradarbiavimo bei draugystės pradžia.

Monika Sokaitė

Mintys po kai kurių virtualių chorų projektų

Pandemija visus pavertė lygiais ir izoliavo namuose, nepaisant lyties, amžiaus ar socialinio statuso, su(pa)prastino asmeninę būtį ir planus pavertė į nieką. Kita vertus, ji paskatino kultūros sektorių gerai pasukti galvas, kaip padaryti meną prieinamą skaitmeninėje erdvėje. Aišku, kyla natūralus klausimas, „kam to reikia?“ ir „kokia iš to nauda?“ arba kaip tai supaprastina ir sudaiktina meną, kai spektaklio ar simfoninio koncerto peržiūra paspaudus vieną mygtuką prilygsta išėjimui nusipirkti tualetinio popieriaus. Tačiau šiandien ne apie tai.

Laima Slepkovaitė

Pamąstymai apie džiazo aktualijas

„Džiazas karantine“ – tai oksimoronas. Jokio džiazo karantine būti negali. Juk mes tiksliai žinome, kad džiazas yra laisvė. Kokia gi laisvė tarp keturių sienų? Dar turėjome progų daug kartų įsitikinti, kad džiazas yra bendravimas. Ne vienišas genijus, įkvėpimo pagautas, prieblandos tyloje tobulina džiazo kompozicijos detales, o atlikėjų, partnerių, scenos draugų prisilietimas daro tą kompoziciją tikrą, išbaigtą ir įtaigią. Ir, žinoma, džiazas yra gyvas, atlikimo čia ir dabar reikalaujantis menas, įgyvendinamas scenoje.