Muzika
„Džiazas karantine“ – tai oksimoronas. Jokio džiazo karantine būti negali. Juk mes tiksliai žinome, kad džiazas yra laisvė. Kokia gi laisvė tarp keturių sienų? Dar turėjome progų daug kartų įsitikinti, kad džiazas yra bendravimas. Ne vienišas genijus, įkvėpimo pagautas, prieblandos tyloje tobulina džiazo kompozicijos detales, o atlikėjų, partnerių, scenos draugų prisilietimas daro tą kompoziciją tikrą, išbaigtą ir įtaigią. Ir, žinoma, džiazas yra gyvas, atlikimo čia ir dabar reikalaujantis menas, įgyvendinamas scenoje.
Spontaniška kūryba, kontaktu, žmogiškos energijos ir emocijų cirkuliavimu tarp visų muzikinės patirties dalyvių grindžiamas džiazo menas, atrodo, karantino turėjo būti pasmerktas vangiam vegetavimui. Tačiau nepamirškime dar kelių reikšmingų džiazo bruožų, tarp kurių šiandien iškyla optimizmas, lankstumas ir kūrybiškumas.
Improvizacijos įgūdžiai nė vienam dar neatvėrė paslapties, kaip laiką be koncertų ir festivalių paversti šlamančių eurų lietumi. Užtai džiazas išmoko gyventi šiandien ir priimti visa tai nebūtinai kaip trūkumų ir privalumų, problemų ir alternatyvų rinkinį, o tiesiog gyventi. Kaip improvizacijoje, kiekviena akimirka yra gera, kiekviena yra tokia, kokia turi būti. Tad džiazo gyvenimas nenutrūko per karantiną ir juo labiau nenutrūko kūryba.
Aišku, džiazui nutiko blogų dalykų. Pirmasis smūgis – Birštono festivalio atidėjimas metams, vėliau gavome žinių apie Kauno, Klaipėdos Pilies džiazo festivalius. Klubai, muzikinės terasos, netgi visai „kišeniniai“ trijų staliukų improvizaciniai renginiai tiesiog ištrinti iš kalendoriaus. Netgi švelnėjant karantino sąlygoms, atšaukiant vieną po kito apribojimus, kartojamas pažadas, jog muzika sugrįš paskutinė... Bet, kaip tarė narsusis Miguelio de Cervanteso herojus, „išskyrus mirtį, viskas šiame pasaulyje pataisoma“. Būtent, išskyrus mirtį...
„Rizikos grupė“
Džiazo kūrėjai nesensta. Pamąstykite, kiek metų yra Jūsų mėgstamiausiam džiazo atlikėjui, kurio įrašai vedė per šio žanro kelionę. Žinoma, ši scena gausiai pildosi naujais talentais, bet branda ir pripažinimas joje neskubūs, o kūrybinis aktyvumas neretai neslopsta iki 80-ojo gimtadienio ir vėliau. Savito braižo, garso, pasaulėjautos suformavimas reikalauja laiko ir patirties. Patirtis yra svari valiuta, dar svaresnė – savitas balsas, kuris lemia unikalią muzikanto vietą šiame pasaulyje, kurios negali užimti joks kitas (funkcine prasme – gali, kūrybine – ne). Tad džiazo bendruomenė yra labai brandi, suaugusi, ir didelę jos dalį sudaro vadinamosios „rizikos grupės asmenys“.
Kovo 10 d. nuo COVID-19 mirė argentiniečių avangardo saksofonininkas Marcelo Peralta, kovo 22 d. – pianistas Mike’as Longo, kovo 24 d. – afrodžiazo legenda Manu Dibango. Būtent ši žinia tapo kibirkštimi. Pasklido kolektyvinio gedulo banga ir nerimas dėl muzikantų sveikatos. Kovo 25 d. netekčių sąrašą pratęsė amerikiečių saksofonininkas Freddy Rodriguezas, 26 d. – švedų trombonininkas Olle Holmquistas ir saksofonininkas Patas Longo (Mike’o Longo brolis)...
Kovo 31 d. džiazuomenę ištiko retas netekties šokas – Wallace’as Roney, būdamas vos 59-erių ir dar kovo pradžioje sugrojęs galingų koncertų, krito nuo tos pačios ligos komplikacijų. Tik vėliau susigriebta, kad tą pačią dieną mirė ir kontrabosininkas Alexas Layne’as. Balandžio 1 d. netekome Ellio Marsalio ir Bucky Pizzarellio. Balandžio 7 d. mirė prodiuseris Halas Willneris ir bandžos virtuozas Eddy Davisas. Balandžio 15-oji tapo amžinuoju išsiskyrimu su dar viena didžiąja legenda – Lee Konitzu, tą pačią dieną liga pasiglemžė ir fenomenalų kontrabosininką Henry Grimesą. Balandžio 17 d. išėjo laisvojo džiazo titanas, Niujorko Tompkinso parko fenomenas Giuseppi Loganas. Balandžio 22 d. šį liūdną sąrašą papildė saksofonininkas Bootsie Barnesas...
Atsisveikinti su svarbiais, įkvepiančiais ir dar aktyviai kuriančiais muzikantais nėra nepatirtas jausmas džiazo žemėje. Bet prarasti juos taip staiga, matyti nykstančius vieną po kito, pakirstus sukausčiusios pasaulį ligos, yra slogus išgyvenimas ir didžiulė netektis. Kiekvienas „rizikos grupės asmuo“ džiazo pasaulyje yra kūręs, besidalijęs su kitais muzika, išmintimi, žiniomis, prisiminimais. Visi „-iausieji“, į kuriuos žvelgiame užvertę galvas ir apie kuriuos kalbame susižavėję, kurių plokšteles renkamės dažniausiai, turi daug patirties ir kartais pritrūksta sveikatos. Šios netektys – nepataisoma žala džiazui, ir lieka tikimybė, kad jų bus daugiau. Visa kita – nemalonumai, nepajėgūs palaužti džiazo dvasios.
Virtualios smėlio pilys
Atšaukti festivaliai? Taip, deja, ir kol kas neaišku, kada bus leistini bent jau vietinių muzikantų koncertai, o ką ir kalbėti apie perspektyvas vėl kviesti įdomiausius viso pasaulio kūrėjus. Užtat internete – ištisas begalinis festivalis, į kurį kiekvienas turi neriboto galiojimo bilietą.
Pirmieji į šį traukinį įšoko, suprantama, kinai, savo didžiuosius renginius pavertę transliacijų iš tuščių salių serijomis. Rezultatai įspūdingi – vien Šanchajaus „Blue Note“ padalinys „Bilibili“ iki kovo vidurio platformoje sugeneravo 375 tūkstančius peržiūrų, koncertai buvo aktyviai komentuojami ir žiūrimi kur kas platesnės auditorijos negu fizinio klubo lankytojų ratas.
JAV netrukus perėmė estafetę, tad „Facebook“, „Zoom“, „Instagram“ ir „YouTube“ ėmė virti kur kas intensyvesnis džiazo gyvenimas nei kada nors anksčiau. Pirmiausia pasimatė individualios iniciatyvos: muzikantai ėmė tiesiog kontaktuoti su publika, repetuodami namuose. Festivaliai, kuriems nebeliko galimybės perkelti savo programas, pradėjo rodyti internetu savo filmuotus ankstesnių metų koncertus. Balandžio pradžioje surengtas netgi unikalus virtualus festivalis „Live from our Living Rooms“ („Gyvai iš mūsų svetainių“), kuris buvo transliuojamas iš tų pačių svetainių, kuriose solo bei duetais grojo garsūs pasaulio džiazo muzikantai, o žiūrovai turėjo galimybę paremti nukentėjusius nuo pandemijos. Netrukus svarios džiazo institucijos – „Jazz at Lincoln Center“, žurnalai „Down Beat“, „Jazz Times“ ir kiti ėmė tiesiog sisteminti virtualius džiazo įvykius ir skelbti programas, gidus džiazo publikai. Netgi didžioji Herbie Hancocko instituto rengiama Tarptautinės džiazo dienos šventė sėkmingai persikėlė į virtualybę – tiesioginių koncertų be publikos transliacijų koliažas pramaišiui su fragmentais iš ankstesnių Džiazo dienos minėjimų pasirodė esąs patrauklus sprendimas, ir solidus šešiaženklis peržiūrų skaičius yra dar linkęs augti.
Lietuvoje, be abejo, matome labai panašius procesus: pianistas Andrejus Polevikovas jau ties pirmuoju atšauktu koncertu, dar iki karantino paskelbimo, pradėjo vesti kasdienį improvizacijų dienoraštį, ir jau 50 vakarų iš eilės prisėda prie instrumento paskambinti ką nors „Facebook“ publikai. Remigijus Rančys pasirodė su humoristine dainele, Armonų duetas periodiškai siunčia linkėjimus, „The Ditties“ rizikingai būriuojasi trise, nesilaikydamos saugaus atstumo (ir negalime prikibti, jos kaip ir vienos šeimos narės) – visi publikos išsiilgę muzikantai noriai ir kūrybingai žengia eterin, o pasiilgę kolegų netgi ima improvizuoti drauge per „Zoom“.
Visiškai neseniai, vos balandžio 22-ąją, pagaliau sulaukėme ir solidaus, tikro valandinio koncerto be publikos: „Improdimensija“ transliavo internetu savo pirmąjį renginį nuo karantino pradžios – Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno dueto pasirodymą, po savaitės – Džiazo dienos proga – prisijungė ir „Jazz Cellar 11“ su Dmitrijaus Golovanovo ir Veronikos Čičinskaitės-Golovanovos koncerto tuščiame klube transliacija, kurią internautai galėjo stebėti iškart po „Laivo Troupe“ „Improdimensijoje“. Taigi ir vietinė virtualių renginių pasiūla pamažu vejasi įprastą normalų džiazinio gyvenimo tempą.
Netikėta kūrybos dovana
„Esu tikra, 2021-aisiais matysime labai daug naujų albumų“, – tikina Viktorija Pilatovič, pati panirusi į naujų dainų kūrybą netrukus po to, kai apsiprato su nauja bekoncerte realybe. „Karantinas? Man jis, tiesą pasakius, labai patinka! – atvirauja Simonas Šipavičius. – Nežinau, kada dar turėjau tiek laiko praleisti su ausinėmis, ieškodamas garsų, pats sau vienas.“ Dmitrijus Golovanovas sakosi šiuo metu gyvenąs kaip koks turtuolis (atmetus finansinę pusę), kuris daro tik tai, ką nori, o tai yra – būti su šeima ir kurti muziką. Golovanovų duetas netikėtai virto kvartetu – prisijungus vaikams, muzikantų šeima atrado vėl kitokį šeiminio improvizavimo džiaugsmą.
Augustas Baronas dabar turi progą susigyventi su savo paties garsu, pažinti ir geriau suprasti, kaip jis nori skambėti (kam neturėjo progų, nuolatos sąveikaudamas su kitais įvairiuose ansambliuose). Arnas Mikalkėnas naudojasi galimybe užbaigti savo ilgai stalčiuje laukusias akademines kompozicijas, Liudas Mockūnas dirba prie leidybos įrašų, Mantvydas Pranulis išleido naują albumą ir kuria toliau. „Po karantino labai gerai pamatysime, kas kaip jį praleido, ir, manau, turėtume išgirsti naujų vardų“, – neabejoja Andrejus Polevikovas.
Finansiniu atžvilgiu katastrofiškai nuostolingas laikotarpis, atslūgus pirminiam atšauktų koncertų šokui, nesuprantamu būdu virsta didžiulio kūrybingumo, įkvėpimo, ieškojimų, produktyvumo, proveržių antplūdžiu. Paaiškėjo, jog savirefleksija, kuri dėl didžiulio džiazo interaktyvumo, dėl gyvenimo tempo ir rinkos primetamo užimtumo nustumiama į šalį, yra pasiilgta ir reikalinga, o ramus susitelkimas į kūrybą, buvimas su savimi ir laiko skyrimas savo balso paieškai teikia pasitenkinimą, pakankamai didelį, kad atitrauktų dėmesį nuo materialinių sunkumų.
„Šiuo metu studentai kaip niekada anksčiau daug klauso savęs“, – sako Liudas Mockūnas, ir ši paprasta techninė pastaba, apeliuojanti į tai, jog mokiniai siunčia pedagogams įrašus, kai nėra kito būdo perduoti savo įdirbį jam be „Skype“ garso iškraipymo, šiek tiek perfrazuota, atsako į klausimą, ką mes visi laimime karantino situacijoje.
Mes visi dabar galime pasiklausyti savęs. Iš to gimsta kūryba. Iš to gimsta supratimas, kam mes esame ir kaip norime gyventi. Mes gauname progą šiek tiek geriau save pažinti ir augti. Sumokame už tai didelę kainą, tad būtų švaistūniška ja nesinaudoti.
