7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Operos internetu (VIII)

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Kristupas Antanaitis
Nr. 19 (1340), 2020-05-15
Muzika
1940 m. koncertas studijoje. „Metropolitan opera“ nuotr.
1940 m. koncertas studijoje. „Metropolitan opera“ nuotr.

Baigėsi aštuntoji, bet dar ne paskutinė „Metropolitan opera“ transliacijų savaitė (www.metopera.org), per kurią buvo parodytos 7 operos („Figaro vedybos“, „Hamletas“, „Tolimoji meilė“, „Kapričas“, „Bohema“, „Kaimo garbė“ su „Pajacais“) ir filmas „Operos rūmai“, skirtas teatro 50-mečiui Linkolno centre paminėti. Šią savaitę, greta spektaklių apžvalgos, norisi plačiau pažvelgti į teatro istoriją ir pamąstyti, kokia buvo televizijos ir operos bendradarbiavimo bei draugystės pradžia.

 

Suvokimas, kad spektakliai tuo pačiu metu gali vykti ne tik teatre, atėjo kartu su technologijų epocha. 1931 m. prasidėjusios spektaklių transliacijos radijo bangomis netenkino visų teatro vadovų siekių, tad atsiradus televizijai buvo susimąstyta, kaip operas perkelti į žydruosius (tuomet nespalvotus) ekranus. Oficialia transliacijų pradžia laikomi 1977-ieji, tad iki tol teatrui teko nueiti ilgą ir sudėtingą kelią.

 

Nuo pat 1931 m. radijo transliacijų pradžios teatras aktyviai bendradarbiavo su šalies nacionaliniu transliuotoju NBC, kuris šiandien žinomas kaip vienas didžiausių JAV televizijos kanalų. Dar tik kuriantis televizijai, NBC savo siųstuvais leido teatrui transliuoti spektaklius per radiją, o 1940 m. gimė idėja specialioje studijoje nufilmuoti koncertą. Teatro vadovas Edwardas Johnsonas subūrė 32 žmonių orkestrą, pakvietė dainininkus Licia Albanese, Bruna Castagna, Fredericką Jagelį, Leonardą Warreną ir įrašė kvartetą iš Giuseppe’s Verdi operos „Rigoletas“ bei Rugiero Leoncavallo operos „Pajacai“ pirmo veiksmo ištraukas. Šią programą transliavo 2000 radijo aparatų.

 

Tai buvo sėkmingas, bet ir brangus bei sudėtingas projektas, kurio nutarta nekartoti. 1948-ųjų vasarą gimė kur kas ambicingesnė mintis – sumanyta tiesiogiai per TV transliuoti sezono atidarymo spektaklį, Verdi operą „Otelas“. Per aštuonerius metus buvo smarkiai padaugėję žiūrovų, kurie namuose turėjo televizorių. Visgi tiesiogiai transliuoti operą nebuvo taip lengva, kaip tikėtasi. Viena didžiausių problemų – įmontuoti dideles filmavimo kameras bei visą techniką žiūrovų salėje ir orkestro duobėje. Galų gale, radus technikai vietą, nufilmuotas vaizdas smarkiai išsikreipė ir buvo neaiškus, mat tais laikais kameros galėjo filmuoti tiksliai iš to taško, kuriame stovi, tad įstrižai stovinti kamera negali centruoti vaizdo scenoje. Pirmosios operos vaizdas atrodė „išplaukęs“. Dar viena bėda – garso ir vaizdo neatitikimas. Technikų komandai nepavyko išlaikyti tikslaus sinchroniškumo, prie kurio esame įpratę šiandien. Kritika smarkiai išpeikė sezono pradžios reginį, matytą per TV. Tačiau apskritai tai buvo sėkmingas projektas, apie kurį kalbos netilo ištisus mėnesius.

 

Dvejus metus po to teatras vėl filmavo ir tiesiogiai transliavo savo spektaklius. 1949 m. sezoną pradėjo Richardo Strausso „Kavalierius su rože“, kuriame dainavo to meto žvaigždės Risë Stevens, Eleanor Steber, Erna Berger, Emanuelis Listas ir Giuseppe di Stefano. 1950 m. išrinktas naujasis teatro vadovas Rudolfas Bingas (vienas ilgiausiai teatrui vadovavusių žmonių, smarkiai prisidėjęs prie naujųjų rūmų statybos Linkolno centre) suprato televizijos reikšmę teatrui, tad buvo nuspręsta tobulinti operų filmavimą. 1950–1951 m. sezoną pradėjo Verdi „Don Karlas“ su dirigentu Fritzu Stiedry ir tokiomis įžymybėmis kaip Delia Rigal, Fedora Barbieri, Jussis Björlingas, Robertas Merrillas ir Cesare Siepi. Deja, visi minėti įrašai iki šių dienų nėra išlikę.

 

Impresarijaus Rudolfo Bingo iniciatyva vyko daug operų transliacijų projektų, tačiau beveik visi jie buvo nesėkmingi, kol vieną vakarą 27-iuose šalies kino teatruose 70 000 žmonių išvydo genialiąją „Karmen“. Antrasis spektaklis kine buvo parodytas 1954 metais. Tiesa, tai buvo ne spektaklis, o sezono pradžios koncertas, kuriame daugybė solistų atliko populiariausias arijas iš operų. Bilietų į šias abi transliacijas parduota rekordiškai daug. Po transliacijų paaiškėjo, kad itin kokybiškai filmuoti vis dar nepavyksta. Nuspręsta atsisakyti filmavimo idėjos ir ieškoti patobulinimų, kurie leistų eiti novatorišku ir drąsiu keliu. Nepaisant problemų, „Metropolitan opera“ jau buvo pagarsėjusi kaip viena moderniausių pasaulio teatrinių įstaigų. Kas nuneigs faktą, kad dabartinis teatro vadovas Peteris Gelbas, 2006-aisiais pradėjęs transliacijas kine, nepasimokė iš R. Bingo klaidų?

 

Neišvengiamos klaidos filmuojant privertė teatro vadovybę darkart grįžti prie idėjos operas filmuoti studijoje, kaip filmą. 1953 m. buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su „Columbia Broadcasting System“ ir sukurtas „Omnibus“ projektas, kuris leido nufilmuoti nebylųjį spektaklį studijoje, o realų spektaklį teatre įrašyti. Tuomet sujungti garsą su vaizdu ir tokiu būdu, gana nebrangiai, sukurti operą-filmą. Šis projektas pareikalavo milžiniškų montavimo pajėgų ir įgūdžių, tad jį teko nutraukti 1958 metais. Šalia Johanno Strausso „Šikšnosparnio“ ir Giacomo Puccini „Bohemos“ dar buvo sukurta Jacques’o Offenbacho „Perikola“. Įdomu, kad šie austrų, italų ir prancūzų autorių kūriniai publikai buvo pristatyti anglų kalba.

 

Tuo metu Niujorke populiarų televizinį šou per CBS televiziją turėjo Edas Sullivanas, kuris, remdamasis anksčiau transliuotais „Metropolitan opera“ įrašais, sukūrė popuri ir publikai parodė daug įvairių solistų ir jų atliekamų arijų. Šou buvo toks populiarus, kad TV vadovybė reikalavo kviesti operos žvaigždes į studiją ir dainuoti tiesioginiame eteryje. Taip pat reguliariai buvo rodomos operų ištraukos, kurias teatras filmuodavo per repeticijas, be žiūrovų. Taip 1956 m. ekrane debiutavo žymioji Maria Callas. Parodyta jos atliekama arija „Vissi d’arte“ iš operos „Toska“ 2-o veiksmo. Finansinės naudos teatras negavo jokios, tačiau viešumas labai padėjo. Pastebėta, kad smarkiai išaugo parduotų bilietų į spektaklius skaičius.

 

Tačiau teatro vadovas vis tiek įnirtingai siekė pajamų iš televizijos. Paskutinis bandymas įvyko 1968 m., kai Japonijos televizija NHK atvyko į Niujorką nufilmuoti „Sevilijos kirpėjo“. Kaip matyti iš nuotraukos – parteryje buvo palikta nemažai tuščių vietų, nes jų reikėjo technikai sukrauti. Spektaklis praėjo puikiai, su griausmingomis ovacijomis, mat scenoje pasirodė tokie solistai kaip Teresa Berganza, Luigi Alva, Mario Sereni, Fernando Corena ir Giorgio Tozzi, o dirigavo Richardas Bonynge’as. Spektaklis buvo parodytas tik Japonijoje ir teatrui jokio pelno neatnešė. Buvo galutinai atsisakyta idėjos filmuoti renginius, vykstančius teatre. 1972 m. įvyko koncertas, skirtas atsisveikinti su į užtarnautą poilsį išeinančiu R. Bingu. Tai buvo paskutinė „Metropolitan opera“ transliacija, parodyta per CBS televiziją, o jos nespalvotą ir labai trūkinėjantį įrašą dar ir šiandien galima aptikti interneto platybėse.

 

1972-ieji atnešė permainų. Tai buvo tragedija paženklinti metai, kai R. Bingo vietą užimti turėjęs švedų vadybininkas Göranas Gentele žuvo autoavarijoje likus vienai dienai iki darbo teatre pradžios. Buvo nuspręsta, kad jau keletą metų dirigentu dirbantis Jamesas Levine’as taps teatro muzikos vadovu, o režisierius Johnas Dexteris – vyriausiuoju režisieriumi. Šių menininkų darbas buvo rūpintis viskuo, kas susiję su spektakliais, o su teatro finansais tvarkėsi Schuyleris Chapinas, po kurio laiko paskirtas teatro vadovu, bet jo įgaliojimai smarkiai skyrėsi nuo pirmtakų. Tai buvo vienintelis atvejis teatro istorijoje, kai iki pat 1990-ųjų „Metropolitan opera“ veikė tokiu administraciniu modeliu. Vis dėlto teatras rado sėkmės formulę – 1977 m. įvyko tiesioginė ir itin sėkminga operos „Bohema“ transliacija, kurią ir išvydome praėjusią savaitę. Šis spektaklis pritraukė milijonus žiūrovų. Pagaliau išsipildė ir sena R. Bingo svajonė – transliacija teatrui atnešė milžiniškus pinigus. Visų pirma, technika buvo smarkiai pažengusi į priekį, ne tokia milžiniška, filmavo iš bet kurio taško, be jokių problemų. Antra, išaušo vadybininkų laikas, ypač JAV. Jie taip įsuko šio spektaklio reklamą, kad bilietai buvo parduoti prieš gerą pusmetį, o TV reklamavo operą jau tada, kai dar niekas nežinojo, kaip sustatyti kameras salėje. Tad nuo 1977 m. iki šiol teatras transliuoja savo spektaklius per TV. Iki pat 2006-ųjų, kai operos persikėlė į kiną, per sezoną šeštadienio vakarais būdavo parodoma apie 10–15 operų spektaklių. Modelis naudotas lygiai toks pats, koks yra dabar – su interviu, užkulisiais ir vedėju. Pradžioje vedėjas (dažniausiai aktorius) skaitydavo tekstą už kadro, vėliau pradėjo rodytis ekrane. 2006 m. P. Gelbas transliacijas perkėlė į kino teatrus, o praėjus mėnesiui ar dviem po parodymo kine spektaklis kartojamas per TV. Ši graži teatro ir TV draugystė tęsiasi jau 43 metus. Iki šiol iš viso yra parodyti 224 spektakliai.

 

Aštuntąją transliacijų savaitę pradėjo komiškoji Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Figaro vedybos“, nufilmuota per naująjį pastatymą 1998 m. su solistais Renée Fleming, Cecilia Bartoli ir Brynu Terfeliu bei dirigentu J. Levine’u. Tai nuotaikinga ir spalvinga opera –  garsaus prancūzų režisieriaus Jeano-Pierre’o Ponnelle’o interpretacija, vos prieš metus išimta iš repertuaro. Opera visus 16 metų buvo vienas populiariausių „Metropolitan opera“ spektaklių. 1998-ųjų variantą 2014 m. pakeitė naujas pastatymas. Per visą teatro istoriją „Figaro vedybos“ yra suvaidintos 493 kartus.

 

2009–2010 m. sezone įvyko Ambroise’o Thomas’o operos „Hamletas“ naujojo pastatymo premjera, kurioje dainavo Marlis Petersen, Jennifer Larmore, Simonas Keenlyside’as ir Jamesas Morrisas, dirigavo Louisas Langrée. Ši opera nėra populiari ir, norint ją pamatyti gyvai, tenka ilgokai paieškoti teatro, savo repertuare turinčio šį nuostabų prancūzų kompozitoriaus kūrinį. Nuo 1884 m. vasario 21-ąją Niujorke įvykusios operos premjeros ir iki 2010-ųjų balandžio, kai opera „Metropolitan“ teatre buvo parodyta paskutinį kartą, ji suvaidinta vos 17 kartų. Naujas pastatymas buvo parodytas vieną sezoną 8 kartus ir į sceną nebesugrįžo.

 

Suomių kompozitorės Kaijos Saariaho opera „Tolimoji meilė“ pirmą kartą parodyta 2000 m. Zalcburgo festivalyje. Niujorke ši opera pastatyta 2016–2017 m. sezone, parodyta 8 kartus ir daugiau nekartota. Operoje dainavo Susanna Phillips, Tamara Mumford ir Ericas Owensas, dirigavo garsi suomių dirigentė Susanna Mälkki.

 

Richardo Strausso opera „Kapričas“ nėra dažnai statoma. Galbūt todėl, kad šis veikalas reikalauja itin stipraus soprano, galbūt dar ir dėl to, jog moderniai šios operos neinterpretuosi, o kai kuriose šalyse klasikiniai pastatymai yra arba nemėgstami publikos, arba teatrai tam neturi pinigų. Todėl ir „Metropolitan“ teatre šios operos premjeros teko laukti iki pat 1998-ųjų. Paskutinį kartą šis kūrinys teatre rodytas 2011 m. ir iš viso yra suvaidintas vos 13 kartų. Gegužės 7-ąją stebėjome įrašytą spektaklį su Renée Fleming, Sarah Connolly, Josephu Kaiseriu, Russellu Braunu, Mortenu Franku Larsenu ir Peteriu Rose’u bei dirigentu Andrew Davisu. Tai gražus, klasikinis ir realistinis spektaklis, o garsioji R. Fleming, atrodo, yra gimusi Grafienės vaidmeniui ir puikiai įsilieja į teatro istoriją šalia Kiri Te Kanawa, kuri šį vaidmenį sukūrė 1998-aisiais.

 

1966 m. rugsėjo 16-ąją atidaryti naujieji teatro rūmai buvo ir įspūdingas, ir kartu liūdnas reginys. 1883 m. originalūs teatro rūmai Brodvėjuje buvo vienas gražiausių pastatų, lyginamų su garsiausiais Europos teatrais. Deja, pastatas turėjo vos vieną sceną ir buvo nepritaikytas operai, tad jau pirmame sezone pasklido kalbos, kad reikia naujo. Nutarus atidaryti naują teatrą senieji rūmai buvo nugriauti, kas sukėlė didelį Niujorko gyventojų pasipiktinimą. Šiandien toje vietoje stovi dangoraižiai, o teatrą mena tik atminimo lenta. 2016–2017 m. sezonas buvo jubiliejinis, tad ta proga režisierė Susan Froemke sukūrė filmą, kuriame pakalbino solistus, dainavusius atidarymo premjeroje, teatro administracijos darbuotojus. Ji rado net senuosius dabartinio teatro vietoje stovėjusių ir nugriautų daugiabučių gyventojus. Tai puikus filmas su daug geros muzikos ir archyvinių kadrų.

 

Savaitę užbaigė 2014–2015 m. sezone pastatytas vienas populiariausių pasaulio muzikos istorijoje diptikų – Pietro Mascagni „Kaimo garbė“ ir Ruggero Leoncavallo „Pajacai“. Franco Zeffirelli 1970 m. pastatytos operos buvo itin populiarios ir mėgstamos, deja, 2008 m. dingo iš repertuaro. Nauja režisieriaus diptiko koncepcija buvo vaizduoti kaimą (operoje „Kaimo garbė“), kuriame nutinka tragedija, o „Pajacuose“ (kurie su pirmąja opera niekaip nesusiję) rodoma trupė, kuri po 40 metų atvyksta gastroliuoti į tą patį kaimą. Išties įdomus sprendimas. 2016 m. filmuotose operose pasirodė solistai Eva-Maria Westbroek („Kaimo garbė“), Patricia Racette („Pajacai“), Marcelo Álvarezas, George’as Gagnidze. Operoms dirigavo Fabio Luisi.

 

Deja, praėjusią savaitę iš už Atlanto atskriejo ir liūdna žinia – gegužės 3-osios naktį mirė iškilus JAV mecosopranas Rosalind Elias, gimusi 1930 metais. Per 42 darbo „Metropolitan opera“ metus ši solistė sudainavo 687 spektaklius. Niujorko scenoje ji debiutavo būdama vos 23 metų amžiaus Richardo Wagnerio „Valkirijoje“ Votano dukters Grimgerdės vaidmeniu. Po didelės sėkmės solistei pasipylė pasiūlymai – Madalena „Rigolete“, Suzuki „Madam Baterflai“. 1958 m. ji buvo pasirinkta paties kompozitoriaus Samuelio Barberio dainuoti pagrindinį Erikos vaidmenį pasaulinėje operos „Vanesa“ premjeroje. Dar vieną vaidmenį to paties kompozitoriaus veikale „Antonijus ir Kleopatra“ ji sukūrė 1966 m., atidarius naujuosius teatro rūmus. Solistė Niujorko scenoje taip pat dainavo Karmen, Dorabelą, Cerliną, Laurą, Šarlotę. Vieni pagrindinių ir dažniausiai jos atliekamų vaidmenų buvo Jonukas Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Grytutė“, Kerubinas šmaikščiosiose „Figaro vedybose“ bei Oktavianas Strausso „Rožių kavalieriuje“. Gegužės 9-ąją rodytas filmas „Operos rūmai“, kuriame solistė dalijasi atsiminimais, buvo skirtas jos atminimui.

 

Devintąją transliacijų savaitę mūsų laukia Jules’io Massenet „Verteris“, šiuolaikinė Thomaso Adès’o „Audra“, 1988 m. nufilmuota Strausso „Ariadnė Nakse“ su Jessye Norman, Kathleen Battle ir Tatiana Troyanos. Taip pat bus transliuojama XX a. klasika tapusi Benjamino Britteno opera „Peteris Graimsas“, 1982 m. įrašyta Gaetano Donizetti „Liučija di Lamermur“ su Joan Sutherland ir Alfredo Krausu bei Verdi „Rigoletas“ ir „Nabukas“ su Plácido Domingo.

 

B. d.

 

 

1940 m. koncertas studijoje. „Metropolitan opera“ nuotr.
1940 m. koncertas studijoje. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Bohema“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Bohema“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Figaro vedybos“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Figaro vedybos“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Filmavimo kamera „Metropolitan operoje“. 1972 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
Filmavimo kamera „Metropolitan operoje“. 1972 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Hamletas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Hamletas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Kaimo garbė“. 1970 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Kaimo garbė“. 1970 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Kaimo garbė“. 2015 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Kaimo garbė“. 2015 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Kapričas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Kapričas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Pajacai“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Pajacai“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Rudolfas Bingas prie filmavimo kameros. „Metropolitan opera“ nuotr.
Rudolfas Bingas prie filmavimo kameros. „Metropolitan opera“ nuotr.
Rosalinda Elias. „Metropolitan opera“ nuotr.
Rosalinda Elias. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Sevilijos kirpėjo“ filmavimas. 1968 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Sevilijos kirpėjo“ filmavimas. 1968 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
Technika prie teatro 2020 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
Technika prie teatro 2020 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Tolimoji meilė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Tolimoji meilė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Transliacija kine. 1952 m. „Metropolitan opera“ nuotr.
Transliacija kine. 1952 m. „Metropolitan opera“ nuotr.