7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Operos internetu (IX)

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Kristupas Antanaitis
Nr. 20 (1341), 2020-05-22
Muzika
„Verteris“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Verteris“. „Metropolitan opera“ nuotr.

Devintoji „Metropolitan opera“ transliacijų (www.metopera.org) savaitė įrodo, jog teatrui po truputį pradeda stigti įrašų. Du iš septynių rodomų spektaklių yra 1977–1990 m. laikotarpio. Tai įdomu, nes tuo metu išgyventas teatro ir apskritai viso operos pasaulio aukso amžius, galima susipažinti arba prisiminti daug talentingų solistų. Tačiau klausantis įdėmiau susiduriama su problema – seni vaizdo įrašai yra visiškai kitaip įrašyti, orkestras gožia solistus ir chorą, kai kuriuose spektakliuose, ypač iki 1988-ųjų, jaučiasi „banguojantys“ solistų balsai. 1981–1985 m. teatras statydavo įrašymo techniką keliose salės vietose, kad girdėtųsi natūrali akustika, tačiau tuomet nusisukusių solistų ar dainuojančiųjų užkulisiuose beveik nesigirdėdavo. Šiandien įrašytų operų, atrodo, klausytis kur kas geriau, nors jos irgi turi savų minusų (kaip mažesnis dėmesys orkestrui), tad net didžiosios Richardo Wagnerio operos skamba „skystokai“. Bet liūdėti nereikėtų, nes tai yra puikus įrodymas, kad televizija, kinas ar radijas, bent jau kol kas, nepakeis gyvo, tikro skambesio, teatro atmosferos ir nuotaikos.

 

Deja, praėjusią savaitę pasigirdo kalbos, kad teatras itin rimtai svarsto galimybę 2020–2021 m. sezone atsisakyti premjerų. Dekoracijos, kostiumai ir visa, kas reikalinga, dažniausiai būna paruošta beveik dveji metai prieš premjerą, vasarą vyksta techninės repeticijos, kad scenos darbuotojai „susidraugautų“ su naujo veikalo rekvizitu. Šią vasarą techninių repeticijų teatras rengti negali. Visgi būta kalbų apskritai atšaukti visą kitą būsimą sezoną, tad jau geriau sezonas be premjerų negu jokio. Artimiausiomis savaitėmis turėtų galutinai paaiškėti, ką „Metropolitan opera“ nuspręs. O kol kas džiaugiamės spektaklių įrašais.

 

Gegužės 11 d. išvydome 2014 m. naujai interpretuotą Jules’io Massenet operą „Verteris“ su solistais Lisette Oropesa, Sophie Koch, Jonu Kaufmannu ir Davidu Bižiću bei dirigentu Alainu Altinoglu. Pirmą kartą ši opera Niujorko teatre buvo pastatyta 1894 m. ir iki paskutinio spektaklio 2017-ųjų kovą suvaidinta vos 87 kartus. Įdomus teatro istorijos faktas, kad nuo 1910 m. naujo pastatymo teko laukti iki 1971-ųjų, o po to iki 2014-ųjų, tad ši opera iš naujo buvo statoma retokai, o tikrasis jos renesansas prasidėjo praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, kai Verterį ėmė dainuoti tokios žvaigždės kaip Enrico Di Giuseppe, Franco Corelli ar Neilas Shicoffas. Naujasis britų režisieriaus Richardo Eyre’o pastatymas buvo gausus vaizdo projekcijų, kas suteikė spektakliui gyvumo ir natūralumo, kai scena lauke, prie upės, virsta karališka puota ar Verterio kambariu, kuriame šis pakelia prieš save ranką.

 

Gegužės 12-ąją buvo rodoma 2012 m. pirmą kartą pastatyta ir daugiau nekartota šiuolaikinio britų kompozitoriaus Thomaso Adès’o opera „Audra“ pagal Williamą Shakespeare’ą. Operoje dainavo Audrey Luna, Isabel Leonard, Alekas Shraderis, Alanas Oke’as ir Simonas Keenlyside’as, dirigavo pats kompozitorius. Prieš keletą metų kine buvo rodoma ir kita jo opera „Keršto angelas“, ji sulaukė ne ką mažesnės, o gal net ir didesnės sėkmės nei „Audra“. Keli kompozitoriai ne sykį bandė pritaikyti šį libretą operai apie keršto troškimą ir susitaikymo siekį. Šį kartą žaismingas eksperimentavimas ir moderni traktuotė leido Shakespeare’o veikalą sėkmingai perkelti į sceną. Kompozitoriaus ir režisieriaus Roberto Lepage’o meistriškai sukurti veikėjų paveikslai, personažų charakterių išryškinimas, nuolat besikeičianti muzikinė kalba sukūrė puikų sceninį vyksmą, kuris pakerėjo publiką ir sulaukė daugybės palankių kritikų atsiliepimų. Deja, dėl sudėtingos partitūros šis kūrinys nuo 2012-ųjų nebuvo kartotas.

 

Gegužės 13-osios vakarą buvo transliuojama 1988 m. nufilmuota Richardo Strausso opera „Ariadnė Nakse“, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Jessye Norman, Kathleen Battle ir Tatiana Troyanos, dirigavo Jamesas Levine’as. Ši opera yra „teatro teatre“ pavyzdys, nes vaizduoja pasiruošimą operos spektakliui, intrigas užkulisiuose ir pačią premjerą. Tad norintys bent jau įsivaizduoti, kaip atrodo operos užkulisiai, šį veikalą turėtų pamatyti pirmiausia. Antra, tokią stiprią solistų sudėtį šiandien gali sau leisti tikrai ne visi pasaulio teatrai, o ir tokio lygio žvaigždžių šiandien nėra tiek daug. Dar viena priežastis pasižiūrėti šį spektaklį buvo ta, jog šio pastatymo premjera įvyko 1962 m., dar senuose teatro rūmuose, neturint tokių įspūdingų sceninių galimybių. 1988–1989 m. sezone šis pastatymas buvo rodomas paskutinį kartą, nufilmuotas vienas iš paskutinių vaidinimų, o 1993 m. įvyko naujo pastatymo premjera, kuri yra rodoma iki šiol. Beje, Niujorko scenoje, šioje operoje 2005 m. pagrindinį vaidmenį yra sukūrusi ir Violeta Urmana. „Ariadnė Nakse“ „Metropolitan“ teatre nuo pirmo spektaklio 1962 m. iki paskutinio 2011 m. gegužę yra parodyta 91 kartą. Sunki muzika, bet ši opera rodyta daugiau kartų nei romantiškasis „Verteris“.

 

Benjamino Britteno opera „Peteris Graimsas“ yra vienas sudėtingiausių kūrinių muzikos istorijoje. Pagal siužetą, tragizmą ir muzikinę kalbą opera prilygsta siaubo filmui. Kaip Giacomo Puccini „Merginą iš Vakarų“ galime lyginti su vesternu kine, taip ir „Peterį Graimsą“ galima būtų lyginti su kino filmu: žvejas apkaltinamas vaiko nužudymu ir iki operos finalo lieka neaišku – įvykdė jis nusikaltimą ar ne. Puikūs solistai – Patricia Racette, Anthony Deanas Griffey ir Anthony Michaels-Moore’as – bei dirigentas Donaldas Runniclesas privertė aikčioti nuo atlikimo kokybės bei siužeto ir muzikos. Per 60 metų, nuo premjeros 1948-aisiais iki paskutinio spektaklio 2008-aisiais, kai vyko naujo pastatymo premjera ir opera buvo parodyta kine, iš viso suvaidintas 71 spektaklis. Nuo 2008 m. nerodyta opera yra puikus pavyzdys, kad pasaulyje tiesiog trūksta solistų, ypač tenoro, galinčio atlikti tokį sunkų vaidmenį. „Metropolitan opera“ nuo 2011 m. vis bando grąžinti šį kūrinį į repertuarą. Gal netolimoje ateityje pasiseks pamatyti šią puikią operą antrą kartą?

 

Australų sopranas Joan Sutherland buvo laikoma viena geriausių visų laikų operos solisčių. Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ atliktas pagrindinis vaidmuo jai atvėrė kelius į operos pasaulį bei tapo vizitine kortele. Sakoma, kad pasaulyje dar neatsirado geresnė Liučija, kritikai net Anos Netrebko negiria taip, kaip gyrė J. Sutherland. 1982 m. nufilmuota opera su solistais Alfredo Krausu, Pablo Elvira, Pauliu Plishka ir dirigentu (solistės vyru) Richardu Bonynge’u buvo operos žiūrovų pasirinkimas, nes būtent jie balsuodami išrinko šį klasikinį spektaklį. Nekupiūruota opera, puikus solistės vokalas, klasikinis pastatymas ir didingai skambantis orkestras garantavo sėkmę, kuri šį pastatymą lydėjo daugiau nei tris dešimtmečius – nuo 1964 iki 1992 metų. „Liučija di Lamermur“ Niujorke rodyta 611 kartų, operos premjera įvyko dar pirmajame teatro sezone 1883 m., o paskutinį kartą kūrinys rodytas vos prieš metus.

 

Savaitę užbaigė genialieji Giuseppe’s Verdi veikalai: „Rigoletas“ su solistais Diana Damrau, Oksana Volkova, Piotru Beczała ir Željko Lučićiumi bei dirigentu Michele Mariotti ir „Nabukas“, kuriame dainavo Liudmyla Monastyrska, Jamie Barton, Russellas Thomas, Plácido Domingo ir Dmitry Belosselskiy, dirigavo J. Levine’as. Abi šios operos teatro scenoje rodytos ne kartą, su žymiausiais pasaulio solistais. Tad 2013 m. įvykusi naujoji premjera (kuri ir buvo rodyta kine) šiek tiek šokiravo operos mylėtojus, mat siužetas buvo perkeltas į 7-ojo dešimtmečio kazino Las Vegase. Tik „Nabukas“ turi labiau klasikinę interpretaciją, kuri nesikeičia jau nuo 2001-ųjų.

 

Gegužės 7-ąją atskriejo liūdna žinia, kad mirė JAV bosas Johnas Macurdy, gimęs 1929 metais. „Metropolitan opera“ šis solistas debiutavo 1962 m. ir dainavo iki 2000-ųjų. Į sceną žengė daugiau nei 1000 kartų ir sukūrė 62 skirtingus vaidmenis. Jam teko dainuoti įvairiomis kalbomis, skirtingų stilių operas, nuo pasaulinių operų „Antonijus ir Kleopatra“ ar „Elektrai skirta gedėti“ premjerų iki klasikinių veikalų „Užburtoji fleita“, „Lohengrinas“, „Hofmano pasakos“, „Samsonas ir Dalila“, „Rigoletas“, „Parsifalis“, „Tristanas ir Izolda“, „Faustas“ ir kt. Dešimtąją transliacijų savaitę solisto atminimui skiriama opera „Lohengrinas“.

 

Taigi, dešimtąją savaitę iš Niujorko scenos turėsime progą išvysti operas „Idomenėjas“, „Lohengrinas“ (1986 m.), „Kaukių balius“, „Turandot“, „Don Žuanas“ (1978 m.), „Faustas“ ir „Manon“. Vėlgi, dvi operos bus iš senų laikų, o tarp naujai filmuotų veikalų galima išvysti net 3 operas („Idomenėjas“, „Turandot“ ir „Manon“), kurios šiandien gyvuoja ir LNOBT repertuare.

 

B. d.

„Verteris“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Verteris“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Audra“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Audra“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Ariadnė Nakse“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Ariadnė Nakse“. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Peteris Graimsas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Peteris Graimsas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Liučija di Lamermur“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Liučija di Lamermur“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Rigoletas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Rigoletas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Nabukas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Nabukas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
Johnas Macurdy. „Metropolitan opera“ nuotr.
Johnas Macurdy. „Metropolitan opera“ nuotr.