Muzika iš filharmonijos balkono

Valstybinis Vilniaus kvartetas gegužės 8-ąją Nacionalinės filharmonijos balkone surengė neįprastą akciją, skirtą Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-mečiui ir Beethoveno metams. Žinoma, mažasis koncertas turėjo ir dar vieną, visiems žinomą kontekstą. Akcijos sumanytoja, kvarteto pirmoji smuikininkė Dalia Kuznecovaitė taip paaiškino idėją: „Ištverti šį visiems sunkų karantino laiką man padėjo smuikas ir muzika, nusprendžiau pasidalyti su visais, išsiilgusiais gyvų koncertų ar jų transliacijų. Tikiuosi, kad ši simbolinė akcija įneš bent kiek šviesos į mūsų kasdienybę, o kartu ištransliuos visuomenei žinią, kad kultūros sektorius, nors ir išgyvenantis itin sunkų periodą, tęsia savo misiją ir vienija visus tuo, kas tvaru ir nekintama, – muzika.“

Manau, kad susivienijimas įvyko. Atidžiai stebėjau gausiai susirinkusius klausytojus, apstojusius Nacionalinės filharmonijos pastatą ir daktarą Joną Basanavičių. Visų akys spindėjo susižavėjimu ir nustebimu: valio, po dviejų mėnesių čia vėl gyva muzika! Taip, tikrai. Įdomiausia, kad, pavyzdžiui, klausantis koncerto pačioje filharmonijos salėje, dažniausiai erzina kiekvienas kostelėjimas, krebžtelėjimas, rūbinės numerėlio nukritimas. O čia, stebuklas, neerzino niekas! Šurmuliuojančioje aplinkoje šuniokų sulojimas, vaikų krykštavimas, net kavinės indų tarškėjimas, automobilių ir motociklų pravažiavimo garsai atrodė natūralūs ir neerzinantys. Puiku! Gal visada taip ir reikėtų koncertuoti?

Pats muzikinės akcijos repertuaras buvo gerai parinktas. Iš pradžių gal kiek nustebau, pamaniau, kad gretinamas įdomus kompozitorių derinys – Juozas Naujalis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Philipas Glassas ir Erwinas Schulhoffas. Tiesa, dar ir Ludwigas van Beethovenas, nes jo 250-ąsias gimimo metines šiemet švenčia viso pasaulio muzikantai. Pagalvojau, kad tokia muzika, matyt, gali būti bandymas prisijaukinti publiką. Čia gavau ir Dalios atsakymą: „Žinoma, stengiamės sudaryti programą taip, kad ji būtų patraukli klausytojo ausiai, žinodami, kad orientuojamės į plačiąją publiką – tiek akademinės klasikinės muzikos mylėtojus, tiek ir atsitiktinius praeivius, kurie galbūt niekada nėra užsukę į filharmoniją.“

Kvarteto nariai – Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Kristina Anusevičiūtė, Augustinas Vasiliauskas –  žinoma, griežė laikydamiesi visų pandemijos metu būtinų saugumo taisyklių. Karantino nutildytos Nacionalinės filharmonijos balkone jie atliko legendinę Naujalio „Svajonę“, dvi dalis iš Čiurlionio Variacijų styginių kvartetui, energingąją Schulhoffo Tarantelą ir populiaraus amerikiečių kompozitoriaus Glasso 5-ąją dalį iš Styginių kvarteto, dedikuoto rašytojui Yukio Mishimai. Žinoma, pagerbdami Beethoveną, pagriežė jo dainos „Ich liebe dich“ („Aš tave myliu“) aranžuotę styginių kvartetui. Tiesioginę transliaciją buvo galima stebėti filharmonijos „Facebook“ paskyroje ir Skaitmeninėje salėje (nationalphilharmonic.tv).  

Kvarteto muzikavimas, be jokios abejonės, buvo nepriekaištingas ir labai tiko prie šios organiškos aplinkos. Tarsi duoklė pasauliui, išsiilgusiam gyvos muzikos ir džiaugsmo ją klausytis. Todėl muzikantams ir kilo mintis inicijuoti šią socialinę-muzikinę akciją, kuri pasiekė visus, kas apie ją žinojo, kaip ir atsitiktinius praeivius. Manau, buvo galima sukviesti ir daugiau klausytojų, nes visi buvome lauke, atviroje erdvėje, vietos tikrai daug. Ir gaila, kad koncertas truko tik 17 minučių. Norėjosi, kad pagrotų ilgiau, nes buvo taip gražu!