7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika

Rita Nomicaitė

Trisdešimt pavasarių

30 Druskomanijos akimirkų. 4 CD, LKS 006–009. Sud. Linas Paulauskis, Lukrecija Petkutė-Dailydienė. Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2014.

„Kai obelys žydi ir žmonės klega po priemiesčius, / Ir lakštingalas pačią ramina lyrika“, daugeliui muzikantų „naktį sapnuojas“ Druskininkai (citatos iš Kazio Binkio eilėraščio „Kol jaunas, o broli...“). Ten (tiesa, pastaraisiais metais dalis programos rodoma ir Vilniuje) jau 31-ą kartą vyksta festivalis, iš pradžių vadintas Jaunimo kamerinės muzikos dienomis, vėliau „Jauna muzika“, pastaraisiais metais, jauniausiųjų kartų valia tapo vadinamas „Druskomanija“. Festivalio rengėjai ir dalyviai yra vienos bendruomenės nariai – kompozitoriai, muzikologai ir jų bendražygiai atlikėjai. Pasirodymas šiame renginyje prilygsta profesiniam krikštui, kurį suteikia ne akademijos ir diplomai, o kolegos bei ypatingieji kurorto vandenys. Švenčiamas pavasarį, iš skrando išvilkus sielas ir paleidus ant vėjo į padanges (K. Binkis), festivalis tampa brangus kaip jaunystės muzikinių ir asmeninių nuotykių sentimentas.

CD viršelis
CD viršelis
Laimutė Ligeikaitė

Išsipasakojimas

Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras

Algirdas Martinaitis užsiminė, kad autorinis kūrybos vakaras yra tarsi visko apie save išsipasakojimas. Tik jei kūrybos labai daug, dargi stilistiškai ar idėjiškai kitusios, nepaprastai sunku į vieną vakarą sutalpinti tai, kas tiksliausiai reprezentuotų autorių, kalbėtų už jį šiandien. Savo autoriniam koncertui (gegužės 7 d., Šv. Kotrynos bažnyčioje) kompozitorius parinko įvairiu laiku rašytus (ir perrašytus) kūrinius, kuriuose itin ryškus naratyvas, svarbus asociacijų ir prisiminimų dėmuo. Prabilti į klausytoją jam padėjo Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus.
 
Martinaitis visada turi ką pasakyti. Žiupsnelį jo gyvenimo vaizdingai priminė ir Viktoras Gerulaitis – ištikimas bičiulis nuo studijų metų. Jaunystės laikų ir vertybinio brendimo leitmotyvai lydėjo visą vakarą, įsipynė ir į muziką. Kompozitorius kadaise yra rašęs, kad kartu su Viktoru „galėjo tuščiai leisti laiką „filosofuodami“, muzikuodami. Tuo vienas kitą padrąsindavom, „teisingai“ įvertindavom. Nuošalios kavinės kamputyje mosuodavom prieš klasikus, ieškodami jiems vietos. Ir rasdavom!“ Jaunatviškas maksimalizmas, matyt, vietą jiems skyrė šiukšlyne. Dabar Martinaitis juos mielai pasikviečia būti jo mintyse, kūrinių idėjose.

Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras. Autorės nuotr.
Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras. Autorės nuotr.
Petras Kunca

Giedras žvilgsnis į Vilnių

Pokalbis su Zalcburgo tarptautinio fondo „Mozarteum“ prezidentu dr. Johannesu Honsigu-Erlenburgu

Pakviestas Lietuvos ir Austrijos draugijos balandžio 23–26 d. Vilniuje lankėsi Zalcburgo tarptautinio fondo „Mozarteum“ prezidentas dr. Johannesas Honsigas-Erlenburgas. Jis susitiko su LR Seimo Tarpparlamentinės grupės su Austrijos Respublika pirmininku dr. Arvydu Vidžiūnu, kartu su Zalcburgo Federacinės Žemės landtago delegacija dalyvavo ir pasisakė Seimo parengtoje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Lietuvos ir Zalcburgo kultūrinio bendradarbiavimo 45-mečiui. Svečią priėmė LR kultūros ministras Šarūnas Birutis, pokalbiuose dalyvavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorė doc. dr. Judita Žukienė, LDK Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, renginių koordinatorius Vytautas Gailevičius, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė, Lietuvos ir Austrijos draugijos atstovai. LMTA Muzikos istorijos katedra (vedėja dr. Laima Budzinauskienė) kartu su Lietuvos ir Austrijos draugija surengė svečio susitikimą su akademijos bendruomene. Susirinkusieji J. Karoso salėje susidomėję klausėsi anksčiau Zalcburgo universitetui „Mozarteum“ priklausiusių vargonų kelionės į LMTA istorijos, kurią papasakojo prof. dr. Juozas Antanavičius ir doc. Gediminas Kviklys. Svečias savo pasisakyme apibūdino Fondo mokslinę tiriamąją veiklą, skiriamą Mozarto dokumentų ir kūrybos šiuolaikinėms studijoms, publikavimui internete, koncertinę ir muziejų veiklą. Pokalbio metu dr. Honsigas-Erlenburgas pakilo į sceną ir fortepijonu, esančiu greta Zalcburgo vargonų, paskambino žavias Mozarto variacijas „Ah! vous dirais-je, maman“ (K 265).

Dr. J. Honsigas-Erlenburgas, Austrijos ambasadorium dr. J. Špicerisas ir styginių kvartetas „Mettis“
Dr. J. Honsigas-Erlenburgas, Austrijos ambasadorium dr. J. Špicerisas ir styginių kvartetas „Mettis“
Dr. J. Honsigas-Erlenburgas ir styginių kvartetas „Mettis“
Dr. J. Honsigas-Erlenburgas ir styginių kvartetas „Mettis“
Pokalbis su Nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene
Pokalbis su Nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene
Vita Česnulevičiūtė

Atvėrę kelius

Profesorė Kornelija Kalinauskaitė švenčia 90-metį

Kornelija Kalinauskaitė – legendinio Lietuvos kvarteto smuikininkė, griežusi jame nuo 1946 iki 1981 metų. Lietuvos kvarteto laimėjimai Budapešto (1959) ir Lježo (1964) tarptautiniuose konkursuose garsino ne tik Lietuvos vardą, bet ir pažymėjo kvartetinės muzikos tradicijos Lietuvoje pradžią.Dar 1943 m. pradėjusi aktyviai koncertuoti kaip solistė, K. Kalinauskaitė šią veiklą tęsė beveik penkiasdešimt metų. Su vyru, altininku Jurgiu Fledžinsku vienuolika metų rengė ciklą „XVII‒XVIII a. smuikininkų virtuozų muzika“, griežė duetus smuikui ir altui, muzikavo su kitais atlikėjais fortepijoniniuose trio, kvartetuose, kvintetuose, įrašė plokštelių, apie 300 kūrinių radijuje, bendradarbiavo su žymiausiais to meto muzikais.
 
Stingant lietuviškų pjesių smuikui, K. Kalinauskaitė prikėlė iš užmaršties bei pritaikė šiam instrumentui retai atliekamas J. Naujalio, M.K. Čiurlionio, J. Karnavičiaus, J. Gruodžio, S. Šimkaus, J. Pakalnio pjeses. „Man labai patikdavo „atrasti“ nežinomus, retai grojamus ar naujus kūrinius, – kalba profesorė. – Jais mėgdavau paįvairinti ir studentų repertuarą kamerinio ansamblio klasėje. Tai tarsi stebuklas, kai nuskamba, pradeda lietis iki šiol negirdėta muzika. Natos – negyvi ženklai, kuriuos atlikėjas savo fantazija ir išradingumu turi atgaivinti. Kiekvienas atliekamas kūrinys privalo būti charakteringas, įsisąmonintas, atvertas dvasiškai. Kiekvienas epizodas turi sukelti tam tikrą dvasinę būseną.“ Šias mintis profesorė perdavė ir savo studentams. K. Kalinauskaitė Vilniaus konservatorijoje 1945 m. baigė Stanislovo Špinalskio fortepijono, o 1948 m. – Jakovo Targonskio smuiko klases. Toks išskirtinis pianistės ir smuikininkės išsilavinimas – ideali galimybė kameriniame ansamblyje atskleisti abiejų specialybių žinias. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje K. Kalinauskaitė iki 1994 m. dėstė kamerinį ansamblį. Iki šiol profesorė konsultuoja studentus, dalyvauja egzaminų ir konkursų vertinimo komisijose. Už išskirtinius nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai ji apdovanota LTSR valstybine premija (1965 m.) bei Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.). Už ilgametę, aktyvią ir produktyvią pedagoginę veiklą 2014 m. K. Kalinauskaitei buvo suteiktas LMTA profesoriaus emerito vardas.
 

Lietuvos kvartetas (iš kairės: J. Fledžinskas, K. Kalinauskaitė, E. Paulauskas, M. Šenderovas) po koncerto Maskvoje 1949 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos kvartetas (iš kairės: J. Fledžinskas, K. Kalinauskaitė, E. Paulauskas, M. Šenderovas) po koncerto Maskvoje 1949 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos kvarteto sutiktuvės stotyje, sugrįžus iš tarptautinio styginių kvartetų konkurso Budapešte, 1959 m. I eilėje iš kairės: J. Banaitis, R. Kulikauskas, K. Kalinauskaitė su sūnumi, E. Paulauskas. II eilėje antras iš kairės E. Balsys, ketvirtas J. Karnavičius, šeštas J. Juzeliūnas, toliau J. Fledžinskas, P. Tamuliūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos kvarteto sutiktuvės stotyje, sugrįžus iš tarptautinio styginių kvartetų konkurso Budapešte, 1959 m. I eilėje iš kairės: J. Banaitis, R. Kulikauskas, K. Kalinauskaitė su sūnumi, E. Paulauskas. II eilėje antras iš kairės E. Balsys, ketvirtas J. Karnavičius, šeštas J. Juzeliūnas, toliau J. Fledžinskas, P. Tamuliūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Algirdas Klova

Daug ar mažai?

Po festivalio „Kaunas Jazz 2015“

Festivalio metu buvau paklaustas: 25 metai džiazo festivaliui – tai daug ar mažai? Čia pat ir pagalvojau, kad žmogui tai, matyt, tik sąmoningo gyvenimo pradžia, o renginiui? Juk žinome pasaulyje esant ilgaamžių ne tik žmonių, bet ir festivalių, konkursų, kolektyvų. Na, ir pats džiazas dar nėra labai senas, tačiau koks jis įvairus, spalvingas, daugiaplanis, daugiabriaunis. Tai, matyt, ir 25-erių „Kaunas Jazz“ yra vis atsinaujinantis, besikeičiantis, tačiau tvirtėjantis ir solidėjantis. Čia visuomet surasi ir džiazo madų šou, ir vaikų piešinių aikštelę, ir kariliono koncertų, ir žydiškos muzikos Kauno sinagogoje, ir sakralinio džiazo šaltinį Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, ir parodų, ir džiazo gatvę, ir dar daug gražių dalykų. Festivalis tiesiog veržte veržiasi į visuomenę, tokiu būdu didindamas „užkrėstųjų“ džiazu skaičių. Daugėja nemokamų koncertų, platėja erdvė jauniesiems Lietuvos muzikantams, demokratiškėja pati muzika. Tačiau bet kuriuo atveju įprasti koncertai salėse lieka, ir jie vis dėlto yra svarbiausi. Šiemet organizatoriai pristatė penkias gana ryškias džiazo žvaigždes, iš kurių trys jau lankėsi festivalyje anksčiau.

Gregory Porter. D. Klovienės nuotr.
Gregory Porter. D. Klovienės nuotr.
Heinz Affolter. D. Klovienės nuotr.
Heinz Affolter. D. Klovienės nuotr.
„Naturaly 7“. D. Klovienės nuotr.
„Naturaly 7“. D. Klovienės nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Premjera ir ne tik

Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo autorinis koncertas

„Visų pirma rašau atlikėjui, o po to – publikai. Todėl labai svarbu, kad publika pajaustų ir suprastų, ką noriu pasakyti savo kūryba, nes muzika pirmiausia yra kalba“, – mintimis dalinosi kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Anatolijus Šenderovas balandžio 26 d. vakarą „Piano.lt“ salėje, kur vyko pirmasis koncertas, skirtas artėjančiam kompozitoriaus 70-mečiui. Klausytojai tikrai jaučia ir supranta A. Šenderovo muzikos kalbą, apie tai byloja faktas, kad jis yra vienas dažniausiai Lietuvoje ir užsienyje atliekamų mūsų šalies kompozitorių, nuolat kviečiamas į tarptautinius muzikos festivalius ir koncertus įvairiose šalyse.
 
Kamerinės muzikos koncertas gražiai išskleidė jau ne vienus metus besitęsiančią kūrybinę kompozitoriaus draugystę su fortepijoniniu trio „FortVio“, – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė), – šiemet pelniusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją, ir styginių kvartetu „Art Vio“ – I. Rupaitė-Petrikienė (I smuikas), Kristijonas Venslovas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas), P. Jacunskas (violončelė). Programos dramaturgija įrodė puikų koncerto organizatorių laiko pojūtį – vadovaujantis požiūriu, kad „mažiau yra daugiau“, klausytojas nebuvo persotintas, idant norėtų dar muzikos, o ne su palengvėjimu atsidustų, kad koncertas pagaliau baigėsi.

Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
„FortVio“. D. Matvejevo nuotr.
„FortVio“. D. Matvejevo nuotr.
„Art Vio“. D. Matvejevo nuotr.
„Art Vio“. D. Matvejevo nuotr.
Brigita Jurkonytė

Haliucinacijų seansas

Šarūno Nako „Apolono beprotybė“ festivalyje „Jauna muzika 2015“

 Antikiniai mitologiniai siužetai amžini ir nemirtingi, jie atveria plačias galimybes muzikinėms metaforoms. Tą pastebėjo ir vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris. Taikydamas leitmotyvų, leitharmonijos sistemą Gesamtkunstwerk (sintetinis ateities meno kūrinys, jungiantis visas meno šakas: muziką, dramą, poeziją, šokį ir kt.) dramose, jis muzikiniais garsais sužadindavo antikiniame mite užkoduotas būsenas, nuotaikas. Tačiau kokias muzikines antikinio siužeto interpretacijas gali pasirinkti XXI a. kūrėjas?

 
Balandžio 21 d. elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna muzika“ prasidėjo kompozitoriaus Šarūno Nako premjera „Apolono beprotybė“ fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams. Tai bet kokius akademizmo, koncertiškumo bruožus paneigiantis opusas. Nakas „Apolono beprotybę“ pristato ne kaip klasikinę didžiosiose salėse atliekamą kompoziciją, o kaip publiką hipnotizuojantį muzikinį seansą. Pasirinkta speciali erdvė – „Piano.lt“ koncertų salė. Ši tylos apsupta kamerinė aplinka puikiai pasitarnavo keliamiems kompozitoriaus akustiniams uždaviniams. Vienas iš seanso reikalavimų – intymaus atlikėjų ir publikos santykio siekis, todėl nuspręsta sukurti „mažo kambario“ įspūdį. Fortepijonas ir kanklės buvo pastatyti vienas priešais kitą salės viduryje. Žiūrovų kėdės išdėstytos keliomis eilėmis salės kraštuose. Publika sėdėjo prie pat instrumentų. Muzikantai buvo tarsi ranka pasiekiami. O pats Nakas seanso metu kompiuteriu atliko „psichoakustinės koordinacijos partiją“ tiesiog patogiai įsitaisęs tarp žiūrovų. Išradingas sumanymas! Tokiu būdu jis lanksčiau manipuliavo visų šio muzikinio proceso dalyvių būsenomis.

Šarūnas Nakas ir Severija Janušauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Šarūnas Nakas ir Severija Janušauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas. M. Aleksos nuotr.
Paulina Nalivaikaitė

Interpretacijos operos tema

Baigėsi Naujosios operos akcijos (NOA) festivalis

Atnaujinti muzikinius potyrius į įvairias Vilniaus erdves balandžio 2–19 d. kvietė 6-asis NOA festivalis. Tarsi nedeklaruodamas jokios jungiančios temos (anksčiau festivalis turėjo paantraštes – trumpametražių operų, šiuolaikinių, nanooperų, o šiemet tokių „etikečių“ atsisakė), vis dėlto savo spektakliais manifestavo operos žanro emancipaciją. Prisiminęs pirminę žodžio „opera“ reikšmę (lot. – veikalas), „naujosios operos“ festivalis sudėliojo programą iš įvairių žanrų veikalų. Tarp jų – muzikos, teatro ir vaizdo spektaklis (prie tokio pavadinimo galima prikibti – spektaklis juk ir reiškia „vaidinimas“ arba „reginys“, todėl keistokai skamba „vaizdo vaidinimas / reginys“, be to, teatro sąvoka bet kokiu atveju neapsieina be vaizdinių), garso vaidinimas, audiovizualinė paukščių stebėjimo kelionė, audiovizualinis projektas. Tiesa, keletas kūrinių įvardijant žanrą išlaikė ir „operos“ sąvoką – tai erdvinė monoopera tamsoje, nanoopera ir... tiesiog opera, žanro pavadinimu tarsi jau iškrentanti iš konteksto operos festivalyje (turimos galvoje „Geros dienos!“ ir „Skylė“). Jei jau operos sąvoka tokia plati, pažvelkime ir į patį festivalį kaip į vientisą veikalą – tarytum į operos žanrą.

„Confession“. M. Aleksos nuotr.
„Confession“. M. Aleksos nuotr.
„Flyway“. M. Aleksos nuotr.
„Flyway“. M. Aleksos nuotr.
„Skylė“. M. Aleksos nuotr.
„Skylė“. M. Aleksos nuotr.
Aleksandra Pister

(Ne)žinoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika

Nauja kompaktinė plokštelė „Giovanni Battista Cocciola. „Deus, Deus meus“

Klasikinės muzikos garso įrašų rinkoje kasmet pasirodo naujų kompaktinių plokštelių. Ne kiekvienas toks produktas pristato turinio ar interpretacijos požiūriu kažką kokybiškai naujo, tačiau skųstis neverta, nes visi jie turi išliekamąją vertę ir (kada nors) suranda savo auditoriją. Garso įrašų kompanija „Semplice“ 2015-ųjų pradžioje melomanams iš tiesų pasiūlė naujieną – kompaktinę plokštelę „Giovanni Battista Cocciola. „Deus, Deus meus“. Tai Lietuvoje lig šiol itin retai skambėjusios LDK kompozitoriaus G.B. Cocciolos sakralinių kūrinių rinktinė, o kartu ir debiutinė senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) plokštelė. Tiesa, jos turinys gali atrodyti retas tik šiandienos klausytojams, mat prieš daugiau nei tris šimtmečius italo kūryba plačiai skambėjo visoje LDK teritorijoje.
 
Kas buvo Cocciola? Kas jį siejo su Lietuva? Kodėl italo kūryba atspindi senąjį Lietuvos muzikos paveldą? Kaip skamba koncertinėse erdvėse beveik neatliekami (kodėl?) kompozitoriaus kūriniai? Tokios ar panašios impresijos tikėtinos, mat ligi šiol labai stinga platesnio LDK muzikos istorijos viešinimo, personalijų pristatymo, dažniau atliekamų epochos kūrinių. Ši kompaktinė plokštelė leis platesnei kultūrinei visuomenei sužinoti ar prisiminti, pavyzdžiui, kad XVII a. pradžioje Cocciola tarnavo kapelmeisteriu Leono Sapiegos dvare, čia kūrė muziką ir vadovavo per dvidešimties atlikėjų kapelai (išsamiau buklete rašo muzikologė Jūratė Trilupaitienė); apmąstyti istorinį faktą, jog Renesanso ir baroko laikais Lietuvoje vykusi aukšto meistriškumo italų menininkų „invazija“ turėjo didelės įtakos šalies kultūros pakilimui, europietiškumui, o drauge kūrė Lietuvos muzikos istoriją, pagaliau išgirsti tikrą barokinio Vilniaus sakralinės muzikos skambesį.

Ansamblis „Canto Fiorito“
Ansamblis „Canto Fiorito“
Rita Nomicaitė

Pasklidusi po pasaulį

Koncerto Nacionalinėje filharmonijoje akcentas – Vytauto Bacevičiaus muzika

Lietuvos muzikantai yra užmezgę tarptautinių ryšių, muzikos pasaulyje svarba prilygstančių valstybiniams politiniams, tarsi Jungtinės Tautos. Tarp tokių – viena didžiausių įrašų kompanijų „Naxos“, turinti per dešimt filialų, jau išleidusi daugiau nei 100 tūkstančių pavadinimų CD, rengianti ir DVD. Jos internetinės svetainės (www.naxos.com) kataloge įvedę žodį lithuanian, gauname 52 nuorodas. Dažniausiai tai Lietuvos kolektyvų pavadinimai ties kiekvienu kūriniu atskirai. Tačiau tas žodis pasitaiko ir kūrinių antraštėse, ir ne tik Mieczysławo Karłowicziaus „Lietuviškoje rapsodijoje“ bei Fryderyko Chopino „Lietuviškoje dainelėje“. Prisiminkime, kad Jeano Sibeliaus siuitoje „Karelia“ „veikia“ Lietuvos kunigaikštis Narimontas. Savo aruoduose „Naxos“ turi ir kvartetą „Lithuanian Night“, sukurtą Ériko Satie amžininko George’o Antheilo. O įvedę brangųjį žodį Lithuania, biografijų skiltyje aptinkame 82 paminėjimus.
 
„Naxos“ tinkluose turime Lietuvos kompozitorių autorinių kompaktinių plokštelių: du M.K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių CD (atl. Mūza Rubackytė), Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“ ir „Paskutines pagonių apeigas“, Osvaldo Balakausko Requiem Stasiui Lozoraičiui ir CD su 4-ąja, 5-ąja simfonijomis, Felikso Bajoro simfoninių kūrinių CD, Onutės Narbutaitės „Tris Dievo Motinos simfonijas“.

Pianistas Gabrielius Alekna ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Pianistas Gabrielius Alekna ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Veronika Janatjeva, Gabrielius Alekna, Christopheris Lyndon-Gee ir Rūta Prusevičienė Vytauto Bacevičiaus CD pristatyme. A. Pakarklytės nuotr.
Veronika Janatjeva, Gabrielius Alekna, Christopheris Lyndon-Gee ir Rūta Prusevičienė Vytauto Bacevičiaus CD pristatyme. A. Pakarklytės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 187  >>> Archyvas