7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dėmesio centre – solistai

26-ojo aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ pradžios koncertas

Eglė Gudžinskaitė
Nr. 34 (1186), 2016-10-28
Muzika
Emanuele Torquati. D. Matvejevo nuotr.
Emanuele Torquati. D. Matvejevo nuotr.

Tradiciškai simfoninės muzikos koncertu prasidėjusi „Gaida“ spalio 21 d. atidarymo koncertui pakvietė į Nacionalinės filharmonijos salę. Dar prieš koncertą tyrinėjant programą, sudarytą iš keturių skirtingų kompozicijų, buvo matyti, kad nepaisant dviejų lietuviškų premjerų (Vykinto Baltako bei Vytauto Germanavičiaus), susitikimo su į festivalį atvykusia australų kompozitore Liza Lim, tarp gausybės kitų jubiliejų, taip pat ir György Kurtágo 90-mečio, vis dėlto labai ryškus akcentas skiriamas solistams, kurių šiame koncerte buvo net trys: pianistas Emanuele Torquati, violončelininkas Francesco Dillonas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas.

 

Ką tik praūžusio „Vilnius Jazz“ fone, kur, savaime suprantama, kiekvieno atlikėjo stiprybė yra jo gebėjimas būti kūrėju, kyla įvairių minčių ir apie atlikėjo vaidmenį šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje. Užlipęs ant scenos kaip tarpininkas tarp kompozitoriaus ir klausytojo, įsiterpęs tarp jų lūkesčių ir reikalavimų, atlikėjas, ypač solistas, renkasi tam tikrą buvimo formą iš plataus galimų vaidmenų pasirinkimo: nuo solisto atlikėjo iki kūrėjo, nuo statisto iki veikėjo, nuo įgyvendintojo iki gelbėtojo. Jau per pirmuosius „Gaidos“ koncertus galima buvo įsitikinti, kokias skirtingas pozicijas sąmoningai, o kartais gal ir priverstinai užima atlikėjai. Ir nors tai nėra įprasta festivalio recenzijose, būtent šiuo aspektu norisi šįkart aptarti ir pirmojo „Gaidos“ koncerto įspūdžius.

 

Prieš metus festivalio baigiamajame koncerte dviejų italų Francescų – kompozitoriaus Francesco Filidei ir violončelininko Francesco Dillono – tandemas publiką pakerėjo, tad nenuostabu, kad vienas jų šiemet vėl buvo pakviestas atvykti į Vilnių. Francesco Dillonui šįkart teko užduotis naujai interpretuoti prieš penkerius metus David Geringui sukurto Vykinto Baltako kūrinio „commentum“  violončelės partiją. Nauja šios kompozicijos versija, skirta violončelei ir orkestrui, galėtų būti suvokiama kaip naujas komentaras lyg ir tokiai pačiai, bet kartu jau kitokiai violončelės linijai. Neapsakomai lengvai ir sklandžiai grieždamas šią sutrūkinėjusią girdimą–negirdimą melodiją, kurios piešinys lydėsi ne tik iš pavienių garsų ir frazių, bet ir atlikėjo gestų, violončelininkas veikė kaip magnetas, pritraukdamas arba atitraukdamas klausytojų dėmesį. Šią solo liniją apipinantys orkestro  (dirigavo Jonathanas Bermanas) šešėliai kartkartėmis (ypač tutti vietose) virsdavo galbūt pernelyg grubiomis garsų dėmėmis, tačiau kūrinio pabaigos vaizdinys, kai violončelė liko apsupta vien styginių tembrų spalvų, skambėjo itin įtraukiančiai ir įtaigiai.

 

Svarbus vaidmuo Francesco Dillonui teko ir atliekant erdvinę György Kurtágo kompoziciją – Dvigubą koncertą, op. 27, Nr. 2, kur solisto pozicija jis dalinosi su pianistu Emanuele Torquati. Jau pati kūrinio idėja lemia, kad du muzikantai čia replikuoja vienas kitam tarsi aršūs varžovai, besigrumiantys scenoje dėl dėmesio ir įtakos. Ne tik juos, bet ir publiką apsupęs orkestras (išsibarstęs po visą salę taip, kad klausytojai atsidurtų jo viduryje) nuolat taškėsi garsų žiežirbomis, tačiau kaitresnę ugnį įskeldavo abiejų solistų, susodintų skirtingose scenos pusėse, mikrodvikovos. Ir tik paskutinėje, lėtojoje kompozicijos dalyje (Adagio – Largo) orkestras pagaliau suskambėjo kaip visuma, leidžianti panirti į tekančių harmonijų srautus ir galiausiai išsprendusi iš pradžių kiek savitiksliai atrodžiusį erdvinį kūrinio sumanymą.

 

Dar vienas šio vakaro solistas – saksofonininkas Liudas Mockūnas, parengęs sudėtingą ir įspūdingą bosinio ir sopraninio saksofonų partiją kitai lietuviškai premjerai. Nepaisant intriguojančios anotacijos apie hiperbolines formas ir erdves mus supančiame pasaulyje (nuo banguojančių linijų koralinių rifų iki išsiraičiusių kaktusų ir povandeninių gėlių žiedų), Vytauto Germanavičiaus „Povandeninė geometrija“ saksofonams ir orkestrui skendo orkestro frazių beprasmių repeticijų vandenynuose. Užtai Liudo Mockūno įtaigus ir charizmatiškas „bosas“ juose nardė pasimėgaudamas. Iš tiesų, dar nespėjus išblėsti įspūdžiams iš vos prieš kelias dienas įvykusio šio muzikanto solo pasirodymo (spalio 16 d. „Vilnius Jazz“ festivalyje), tapusio kone performansu, kuriame saksofono purslai ir tiesiogiai, ir netiesiogiai kūrė įspūdingą iš vandens išnyrančio garso misteriją, sunku buvo patikėti, kad ir Filharmonijos scenoje tokia solisto ekspresija kilo ne iš paties muzikanto, bet buvo sukurta griežtas ribas brėžiančios kompozitoriaus rankos. Nebent galima spėti, kad Germanavičius, labai taikliai užčiuopęs Mockūno gaivališkumą, sąmoningai nusprendė orkestro partiją sukomponuot kiek įmanoma blankesnę, kad dominuojančio solisto-herojaus įspūdžio garantuotai niekas nenustelbtų. Arba Mockūnas antrą kartą per savaitę pasinaudojo proga įgyvendinti savo, kaip gelbėtojo, vaidmenį, tarsi eilinę kasdienybę pavertęs dėmesio vertu pasirodymu.

 

Vienos ryškiausių šių dienų Australijos kompozitorių Lizos Lim 2010 m. simfoninė kompozicija „Perlamutras, ochra, plaukų virvelė“ („Pearl, Ochre, Hair String“) taip pat buvo pristatyta pirmajame „Gaidos“ koncerte. Iš pirmo žvilgsnio, tai buvo vienintelis festivalio atidarymo kūrinys be solistų, kita vertus, nuo pat pirmųjų taktų publikos žvilgsnis ir klausa nukreipiami į violončelę, skleidžiančią nenusakomo skambesio garsus, išgaunamus griežiant specialiai preparuotu stryku, netolygiai apvyniotu plaukų sruogomis. Šį violončelės sukeltą tęsiamų garsų mirguliavimą ir virpėjimą vėliau ne tik savotiškai atkartoja mušamųjų efektai, bet jis akivaizdžiai tampa atspirties tašku ir viso orkestro tembriniams raižiniams. Tiesa, pati violončelės solo partija taip ir lieka pradinėje idėjos fazėje, be tolesnio plėtojimo ji įsilieja į bendrą skambesių žaismą, atitinkamai solistą ištirpindama orkestro masyve.

 

Skirtingos atlikėjų pozicijos ir situacijos šiuolaikinės muzikos scenoje, žinoma, visai natūralus dalykas, tad pirmojo „Gaidos“ koncerto solistų įvairovė tai tik patvirtina.

Emanuele Torquati. D. Matvejevo nuotr.
Emanuele Torquati. D. Matvejevo nuotr.
Francesco Dillon. D. Matvejevo nuotr.
Francesco Dillon. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Liudas Mockūnas, Jonathan Berman ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Liudas Mockūnas, Jonathan Berman ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.