7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skirtingos bendrybės

Kelios paskutinio metų vakaro mintys

Edmundas Gedgaudas
Nr. 1 (1195), 2017-01-06
Muzika
„Vaidilos teatro“ salė
„Vaidilos teatro“ salė

Franzo Kafkos apsakymo „Bado meistras“ („Ein Hungerkünstler“) herojus gyveno laikais, kai ilgą laiką narve badaujantį žmogų už pinigus galėdavo stebėti publika. Ji vargu ar pagalvodavo apie tai, kad badavimui atsidavęs asmuo tą priima kaip natūralų dalyką, be kurio jo gyvenimas netektų prasmės. Taip šiuo ironišku tekstu teigiama, jog meno adresatui sunku arba ir neįmanoma suvokti kūrybai atsidavusio žmogaus tikrųjų dingsčių.

 

Kažkurioje „Bado meistrui“ (spektakliui pagal bene paskutinį Franzo Kafkos apsakymą) skirtoje recenzijoje perskaičiau, jog jį pažiūrėjus norisi galvoti apie daug dalykų, kurie su juo lyg ir nesusiję. „Vakarienė paruošta!“ Negi jau? Kaip tos dienos trumpėja... Pone Bulgakovai, girdėjot? Dar vakar grįždamas namo šitaip ir panašiai fantazuodamas stebėjausi Viktorijos Kuodytės gebėjimu tapti ir „bado meistru“, ir prieš tris dienas mano trečią kartą žiūrėtos (eisiu ir ketvirtą) „Didvyrių aikštės“ Ana – tokiais tarsi viskuo skirtingais personažais. Dabar, gal įspūdžiams praeities link pakrutėjus, tariuosi apčiuopęs Anos ir Meistro bendrą bruožą – tvirtybę, kurios nesuvaidinsi, nors tai (irgi anot recenzijos) tik aktorės virtuoziškumas, rodantis skirtingas jos artistinių galių apraiškas. O gal, pagalvojau, dar ir žodžius pranokstančių dialogų su Krystianu Lupa ir Eimuntu Nekrošiumi atgarsius?

 

Bandydamas prisiminti, kiek patirčių, paženklintų įvairiausio „tik virtuoziškumo“, Vilniuje per 2016-uosius gaivino mano jėgas, mintyse pasikviečiau paskutinę metų dieną vieną kitą, neatsistebėdamas skirtingomis jų apraiškomis. Kuo ne „bado meistras“ Ūla Ulijona Žebriūnaitė? Mintyse gretinu Niccolò Paganini sonatą „Per la Grand Viola“ ir antroje koncerto dalyje skambėjusią Fantaziją pagal italų filmų muziką, Davido Shorto parašytą Ūlai, nebegyvenančio kino režisieriaus dukrai. Klausausi nostalgiškų mano jaunystės melodijų, dėl išskirtinio Ūlos artistiškumo ir virtuoziškumo gniaužiančių žadą. Čia – ir su jos talentu tobulai sutapęs altas, ir su muzika bendraujanti išmintis. Netrukus dar ir valiūkiškas, sąmojį su metaforos iškalba ar net slaptu liūdesiu sujungęs šokis aplink Lietuvos kamerinį orkestrą, su kuriuo ji prieš dvidešimt metų, diriguojant Sauliui Sondeckiui, grojo tą patį Paganini kūrinį. Ar daug kas apie tą staigmeną žinojo, kaip ir apie kontrastuojančias koncerto dalių sukneles? Saikingi antrosios „aukso blyksniai“ ir auksiniai italų neorealizmo metai, kuriuos itin vertino Ūlos tėvas, o ir toliau jais gėrisi ne bet kokių artistinių aukštumų pasiekusi jos mama. Saulės blyksniai pro spalio sambrėškas...

 

Nieko nenutuokdamas apie „Vaidilos teatrą“ A. Jakšto gatvėje, senokai įsidėmėjau jam priskiriamą eklektinės architektūros, bet puikios akustikos salę (apie 1990-uosius rekonstruojant Filharmoniją čia vykdavo nemažai koncertų). Dabar joje, nors retokai, irgi galima patirti tikrojo meno įspūdžių – būtent čia ne per seniausiai klausiausi Andriaus Žlabio rečitalio. Pirmoje dalyje jam koncertinio instrumento matmenų nesiekiančia „Yamaha“ paskambinus Bacho Šeštąją partitą, per pertrauką su Aleksandru Jurgelioniu svarstėme – išties puiku, bet kokio atsako Andrius iš „Yamahos“ sulauks pasiūlęs jai Beethoveną ir ypač Prokofjevą? O įvyko tai, ką dabar skiriu prie stipriausių 2016-ųjų įspūdžių. Su kamerinei aplinkai skirtu instrumentu nesiginčydamas, jis šį jo bruožą pavertė privalumu – unikalios Andriaus interpretacijos stulbino netikėtumais ir anksčiau neįsivaizduotų atradimų džiaugsmais. Štai jums dar vienas „bado meistras“, dar vienas beribės meilės, kūrybingumo ir pasišventimo menui pavyzdys. Apie tokį vargu ar ką nutuokė tą salę kadaise lipdiniais dabinę darbininkai ir jos dabartiniai restauruotojai, prikaišioję nemažai kainavusių, bet pigiai atrodančių žiburėlių. Kad šie „salės meną“ deramai apšviestų? Tad gal ir nebeliko iš ko įsigyti tikrą koncertinį fortepijoną... Ne, „Yamaha“ anaiptol neprastas – juk ir naujutėlaitis, ir firma garsi. Bet teko nugirsti, jog Seime kai kas pasvajoja apie ten rengtinus koncertus ir fortepijoną, tad štai šis gal kaip tik toks? Imkite jį, o kiek pristigtų iki koncertinio „Vaidilai“, tesumoka mecenatai, taip gaivindami taurius Pacų, Vileišių ar Montvilų laikams būdingus turtingų žmonių gestus.

 

Jau už langų pykši... Įžengiant į Naujuosius – mano kuklūs linkėjimai visiems „bado meistrams“, kurių, ačiū Dievui, nestokojame.

„Vaidilos teatro“ salė
„Vaidilos teatro“ salė
Ūla Ulijona Žebriūnaitė. D. Matvejevo nuotr.
Ūla Ulijona Žebriūnaitė. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.