7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Neeilinė byla

Juliaus Juzeliūno 100-mečio kulminacija – opera „Žaidimas“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Muzika
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.

Paskelbtieji Juliaus Juzeliūno metai, pažymint kompozitoriaus 100-metį, praėjo labai turiningai. Muzikų bendruomenė nuoširdžiai dalyvavo daugybėje stambių ar smulkesnių koncertų, salės irgi nebuvo tuščios. Kaip unikalus projektas, Juzeliūno metus papildė įdomi, netgi interaktyvi paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Jos rengėjas kompozitorius Šarūnas Nakas, Juzeliūno mokinys, ten eksponavo ne tik fotografijas, instaliacijas, schemas ir t.t. (beje, kol dar veikia, rekomenduoju apsilankyti), bet ir sugebėjo sukurti trumpus filmus, kondensuotais vaizdais, trumpais užrašais ir Juzeliūno muzikos fonu perteikiančius kelionės į Sankt Peterburgą, baleto ar operų kūrimo istorijas. Ekrane galime išvysti ir 1968 m. sukurtos operos „Žaidimas“ (ne)pastatymo detektyvą. Begarsio kino stilistika suvaidintos (pasitelkti profesionalūs aktoriai ir vienas muzikas) scenos, perteikiančios autoriaus ir teatro artistų bei „partinių“ konfliktus, kompozitoriaus išgyvenimus, kompromiso paieškas, ekrane atrodo gana šmaikščiai. Bet tikrovė buvo kur kas niūresnė, o liūdnai pagarsėjusi istorija apie vis kylančias kliūtis šį veikalą iki galo įgyvendinti palieka ne vieną klaustuką. Solidžiausio Juzeliūno kūrybos tyrinėtojo, šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo monografijoje randame faktų apie operos „kryžiaus kelius“. „Žaidimas“ buvo įtrauktas į LNOBT meno tarybos patvirtintų spektaklių 1970 m. planus. Tačiau kilo nesutarimų tarp autoriaus ir atlikėjų. Kompozitorius atmetė siūlymus koreguoti partijas, taisyti kai kurias partitūros vietas. 1971 m. koncertmeisterė Birutė Šernaitė paskambino operos klavyrą, o dirigentas Jonas Aleksa išdainavo visas solines partijas, taip parodydami, kad kūrinys visiškai „įkandamas“. Tačiau galutinis vieno autoritetingo solisto verdiktas, neatmetant ir partijos funkcionierių įsikišimo, padėjo tašką. Opera nebuvo pastatyta. Žinant jos siužetą ir tuo metu neįprastą muzikinę kalbą, dar galima suprasti – anuomet buvo numarintas ne vienas įdomus kūrinys. Tačiau kodėl po kelių dešimtmečių istorija pasikartojo? Suabejojęs veikalo komercine sėkme, juo praturtinti repertuarą atsisakė ir dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; Kauno muzikinio teatro vadovai, „pusmetį vartę gautą operos medžiagą, ją sugrąžino“; Lietuvos kompozitorių sąjungos pasiūlymams dėl koncertinio atlikimo atsispyrė ir Nacionalinis simfoninis orkestras; muzikiniam telefilmui neatsirado reikiamų lėšų. „Aš samprotauju taip: jeigu man pavyko sukurti kažkokią vertybę, tai niekur nedings, anksčiau ar vėliau ji pasirodys, kiek beužsitęstų operos atlikimas“, – Ambrazo knygoje pateikiami paties Juzeliūno žodžiai.  

 

Tenka tik apgailestauti dėl nesėkmingos veikalo brovimosi į sceną istorijos. Taip, anais laikais ideologijos prievaizdai kiek įmanydami draudė viską, kas vakarietiškai nauja ar modernu, neturėjome įgūdžių atlikti šiuolaikinę muziką. O ko trūksta jau daugiau kaip porą dešimtmečių gyvenant su atsivėrusiomis techninėmis ir netgi finansinėmis galimybėmis, turint labai profesionalių atlikėjų? Matyt, kaip dabar sakoma, tik „politinės valios“. „Žaidimas“ yra artimas XX a. Vakarų Europoje paplitusioms kamerinėms operoms (prisiminkime kad ir Albano Bergo, Luciano Berio, Philipo Glasso ir kt. veikalus), kurios simbolizuoja moderniąją šalies kultūrą. Savo menine verte minėtiems autoriams nė kiek nenusileidžiantis Juzeliūno „Žaidimas“, pridėjus įdomius režisūrinius sprendimus, tikrai galėtų gyvuoti scenoje. Tiesa, nors tik per žingsnį, lietuviškos šiuolaikinės operos srityje šiek tiek pasistūmėjome į priekį – LNOBT repertuare buvo ir Broniaus Kutavičiaus „Lokys“, ir Onutės Narbutaitės „Kornetas“, keletas vaikiškų operų. Nežinau kaip dėl vadinamosios komercinės sėkmės, tačiau, tarkime, itališkomis romantinėmis operomis juk neįmanoma teigti savo kultūrinio identiteto, atspindėti savo šalies muzikos meno raidos aktualijų. Be to, dar turime ir ką prikelti, kam atiduoti skolą – nepelnytai sovietinės ideologijos žlugdyti ir dulkėmis užnešti talentingi veikalai verti sugrįžti. Bent jau iš pagarbos savai muzikos istorijai ir jos kūrėjams.

 

Operos „Žaidimas“ atveju garbingai išspręsti šią „problemą“ ėmėsi Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas Gintaras Rinkevičius. 2007-aisiais, inspiruotas profesoriaus Ambrazo, Juzeliūno 90-osioms gimimo metinėms orkestras parengė operos koncertinį atlikimą Kongresų rūmuose (dirigavo Gintaras Rinkevičius, dalyvavo choras „Brevis“, režisavo Nerijus Petrokas). Beje, tas atlikimas užfiksuotas Lietuvos kompozitorių sąjungos išleistoje kompaktinėje plokštelėje. Po beveik dešimtmečio, gruodžio 10 d., operą vėl išgirdome toje pačioje scenoje, su beveik tais pačiais atlikėjais.

 

Jau nestebina, jog operos siužetas pagal šveicaro Friedricho Dürrenmatto apysaką „Avarija“ šiandien tebėra aktualus, nors gana fantasmagoriškas. Sugedus automobiliui, komersantas Trapsas priverstas nakvynės ieškoti mažame miestelyje. Jis priglaudžiamas buvusio teisėjo namuose, kur sutinka dalyvauti savotiškame žaidime: nukaršę šeimininko bičiuliai, kadaise teisininkai, savo malonumui nagrinėja įvairias praeities ir dabarties bylas. Iš pradžių nesugalvojęs jokio nusikaltimo, bet priėmęs pasiūlytą kaltinamojo vaidmenį, Trapsas per žaismingą apklausą prie vaišių stalo pasimėgaudamas atskleidžia vis naujas savo nusikalstamo elgesio detales. Tapęs savo šefo Gigakso žmonos meilužiu, jis pats išprovokuoja šio ryšio atskleidimą, kas nulemia staigią širdininko Gigakso mirtį. Pamažu Trapsas vis labiau įsisąmonina nusikalstamą savo veiklos pobūdį, prisiima atsakomybę dėl šefo mirties ir netikėtai įvykdo teisėjų jam juokais paskelbtą mirties nuosprendį. Pokalbyje su Ambrazu Juzeliūnas yra nusakęs pagrindinę kūrinio idėją. Be kita ko, jis teigė: „Kai pagrindinis veikėjas daro niekšingą darbą, faktiškai įvykdo žmogžudystę, jis nė nesusimąsto (...). Sovietmečiu buvome įpratinti atsakyti už visus kitus: koks nors šmikutis pridarė kokių eibių – ir visi mušamės į krūtinę: „mes kalti, pražiūrėjome, laiku nesiėmėme priemonių...“ Visi kalti, tik ne tikrasis kaltininkas. Mano nuomone, reikšmingiausias dalykas yra atsakomybė už savo paties jausmus, poelgius. Manau, kad tai nėra vien mūsų nacionalinė, bet visai žmonijai bendra ir aktuali problema. Dürrenmatto apsakyme vyksta savotiškas žaidimas: su sąžine, su gyvenimu, su žmonėmis. Atsakomybės jausmas čia įgauna gilesnę prasmę, žmogus tarsi žaidžia su savo esybe, su pačia gyvenimo esme. Štai kodėl, sumanęs rašyti operą, aš ją pavadinau „Žaidimu“ (A. Ambrazas, Julius Juzeliūnas. Gyvenimo ir veiklos panorama, p. 206).

 

Beje, operoje gali būti ir dar vienas „žaidimo“ rakursas, galbūt ne mažiau aktualus: netobulos teisinės sistemos („į pensiją išėjęs teisingumas“, kaip dainuoja teisėjas) žaidimas su žmogumi, provokacijos, gudrūs spąstai, galimybė sužlugdyti ir labiausiai savimi pasitikintį žmogų. Taip, tai nevienareikšmė psichologinė drama, o jos atskleidimas bei įkūnijimas muzikiniu pavidalu yra neabejotinai genialus Juzeliūno darbas, ne tik aprėpiant kūrinio visumą, formą, dramaturgiją, bet ir jautriai komponuojant subtiliausius niuansus, psichologinių būsenų ir situacijų kaitos dinamiką.

 

Kaip žinia, Juzeliūnas čia siekė įgyvendinti simfoninę operos dramaturgijos koncepciją, tad būtent orkestras plėtoja visą teminę medžiagą, jam pavedami savarankiški ir reikšmingi epizodai, pereinantys vienas į kitą, lyg būtų veriamas įvairiaspalvis vėrinys. Rinkevičiaus diriguojamas orkestras grojo atsidavęs, sudėtingoje partitūroje sugebėjo išryškinti atskiriems personažams būdingas intonacijas, perteikti jų charakteristikas, tiksliai ir raiškiai skambėjo atskiri tembrai, trumpų, juzeliūniškų motyvų kombinacijos, iš kurių beveik nepertraukiamai audžiamas visas muzikinis audinys. Nors pasitaikė varinių instrumentų slystelėjimų, orkestras grojo pasigėrėtinai sklandžiai ir švariai. Tiesa, nustebino tai, jog Rinkevičius nuo pradžios iki pat pabaigos išlaikė nepaprastai greitą tempą. Opera prašvilpė lyg vienu ypu. Nenusižengiant autoriaus sumanymui dėl nenutrūkstamai dinamiškos simfoninės plėtotės, manyčiau, vis dėlto reikėjo kai kuriose vietose daryti ilgesnes pauzes, sulėtinti tempą, kas sustiprintų muzikos paveikumą ir padėtų geriau išgirsti vokalinį tekstą. Kai kur dainininkai su orkestru nesuspėjo, kai kur jų žodžius užgožė aštresni tembrai. Nepaisant to, vaidmenų atlikėjai nusipelno ypač daug komplimentų. Kadaise operos solistus išgąsdinusias rečitatyvinio pobūdžio partijas, dažnai pereinančias į kalbamą tekstą, visi įveikė be vargo. Sudėtingą pagrindinį Trapso vaidmenį pagirtinai parengė bosas Tadas Girininkas, įtikinamai nubrėžęs ir psichologinio virsmo – nuo nebaudžiamo turtuolio iki sąžinės graužiamo mirtingojo – liniją. Raiškiai solinius ir ansamblinius epizodus dainavo „žaidėjų“ kompanija – Rafailas Karpis (prokuroras), Mindaugas Zimkus (teisėjas), Arūnas Malikėnas (gynėjas), Egidijus Dauskurdis (smuklininkas) – natūraliai kurdami ir tragikomiškus savo personažų charakterius, demonstruodami puikią dikciją, meistrišką balso valdymą, ritmo pojūtį. Beje, visi „teisininkai“ dalyvavo ir 2007-aisiais. Gerai suvokdamas kontrasto svarbą dramaturgijoje, Juzeliūnas partitūroje išryškino antraeilį šeimininkės Simonos vaidmenį. Kartkartėmis pasirodydama papildyti vaišių stalą gėrimais ir patiekalais, juos anonsuodama trumpomis replikomis ir lydima kone pramoginio pobūdžio muzikos, Simona išsklaido besikaupiančią įtampą. Kaip ir prieš dešimtmetį, Simonos partiją charakteringai atliko Jovita Vaškevičiūtė. Ponios Gigaks vaidmeniu, nors jam operoje skirta ir mažiausiai dėmesio, sėkmingai debiutavo jauna dainininkė Lina Dambrauskaitė. Darnų foną solistams kūrė Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis). Šis kolektyvas garsėja sudėtingų ir stambių veikalų atlikimu, tad džiugu, jog epizodiškos choro replikos ar kulminacinių momentų pasodrinimas jiems nepasirodė nevertas dėmesio ir choras sėkmingai debiutavo istoriniame operos atgimime.

 

Reikia pasakyti, kad koncertinis „Žaidimo“ atlikimas su minimalia, nepretenzinga ir skoninga Nerijaus Petroko režisūra visiškai pasiteisina. Veikalas, Juzeliūno sumanytas kaip „simfoninė opera“, natūraliai gali gyvuoti ir koncertinėje scenoje. Belieka tikėtis, kad bus surasta galimybių tokį operos variantą parodyti dar ne kartą (ir ne po dešimties metų), nes susidomėjimas – ne tik muzikų bendruomenės, bet ir plačiosios publikos – buvo didžiulis.

Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Gintaras Rinkevičius. R. Danisevičiaus nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Gintaras Rinkevičius. R. Danisevičiaus nuotr.