Muzika

Algirdas Klova

„Šilko kelio“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Gražiai atšventėme tradicinius Naujuosius metus sausio 1-ąją, kas norėjo, šventė ir stačiatikių Senuosius Naujuosius metus, na o dabar turėjome galimybę pasveikinti vieni kitus pagal Rytų kalendorių. Tam buvo skirtas koncertas „Didieji kinų Naujieji metai. Fučuno kalnų capriccio ir Vartai į Šilko kelio simfoniją“, rengiamas su „Eesti Kontsert“ ir „Wu Promotion“. Garsių Kinijos orkestrų ir solistų atvykimas į Vilnių yra ilgo bei turiningo Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Kinijos kultūros institucijų bendradarbiavimo rezultatas. Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ne kartą yra minėjusi, kad dar nuo 2006 m. plėtojamas darbas su Kinijos koncertinėmis organizacijomis gausių vaisių ėmė duoti nuo 2014-ųjų. Koncertų „Didiesiems kinų Naujiesiems metams“ tradicija prasidėjo 1998 m. prestižinėje Vienos „Musikverein“ salėje ir jau 20 metų tęsiasi visame pasaulyje. 2017 m. įvairiuose žemynuose vyks apie 30 koncertų, simbolizuojančių Šilko kelią ir sėkmingai plėtojamus kultūrinius mainus. Trečioji šio „Šilko kelio“ programa driekiasi ir per Lietuvą.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys po koncerto „Pelėjas ir Melisanda“ Nacionalinėje filharmonijoje

Vasario 4-osios simfoninės muzikos vakaras Nacionalinėje filharmonijoje turėjo ne vieną intenciją. Viena jų – muzikams profesionalams ir melomanams pristatyti įdomią asmenybę, Ignacijų Feliksą Dobrzyńskį. Šis lenkų pianistas ir kompozitorius atstovauja romantikų epochai. Mokėsi Varšuvos konservatorijoje drauge su Fryderyku Chopinu, juos vienija panaši stilistika. Skiriamuoju bruožu įvardyčiau poetikos lygmenį: Chopinas – atlapaširdis poetas, septyniolikmetis Dobrzyńskis – racionalesnis. Tikriausiai jis buvo techniškas pianistas, vėliau ir dirigentas. Daug koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, užsiėmė pedagogo veikla, net kūrė metodiką („Grojimo fortepijonu vadovas“), komponavo, paliko ir patriotiniais Adomo Mickevičiaus tekstais sukurtų dainų. 1824 m. Dobrzyńskis sukūrė trijų dalių Koncertą fortepijonui ir orkestrui As-dur, op. 2. Jį klausytojai ir išgirdo Vilniuje. Tai pianistinio meistriškumo, mokėjimo valdyti garsą gražiuose lyriniuose epizoduose reikalaujantis kūrinys. Vos kelias repeticijas su orkestru turėjusiai pianistei Aleksandrai Žvirblytei tai buvo didelis iššūkis. Juolab kad rengtasi vienam koncertui (menu laiką, kai solistams buvo galimybė didžiulį savo darbą parodyti bent du kartus: Kaune ir Vilniuje).

Goda Marija Gužauskaitė

Apie kūrybą, ansamblį „Symphens“ ir šiuolaikinės muzikos sklaidą

2016 m. vasarą koncertinę veiklą pradėjo šiuolaikinės muzikos ansamblis „Symphens“. Tai jaunatviškas kolektyvas, savo sudėtimi primenantis sumažintą simfoninį orkestrą. Apie jo įkūrėją, kūrybinę veiklą, planus bei šiuolaikinės muzikos problemas kalbame su kompozitore, muzikologe, atlikėja bei ansamblio meno vadove Brigita Jurkonyte.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Alessandro Deljavano ir Lietuvos kamerinio orkestro koncertas

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 28 d. įvyko koncertas „Skiriama Mozartui“ (genijaus gimtadienis sausio 27 d.), kuriame Lietuvos kameriniam orkestrui (vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo jaunas, ryškus maestro Modestas Barkauskas, o Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 22 Es-dur (KV482) skambino bei orkestrui vadovavo italų ir persų kilmės pianistas Alessandro Deljavanas, suteikęs klausytojams daug malonių įspūdžių. Klausą lepino šimtmečių išbandymą išlaikę nemirtingi Josepho Haydno, Luigi Boccherini ir jauniausio iš jų Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai.

Pirmoje dalyje, be kokybiškai skambančios muzikos, klausytojus maloniai nustebino kelios neįprastos keistenybės atliekant Boccherini Simfoniją A-dur, op. 35, Nr. 3 (G. 511) bei Mozarto Koncertą fortepijonui. Besiklausant sklandžios, žėrinčios rokoko stiliaus Boccherini muzikos tėkmės, dėmesį atkreipė „šešėlių teatras“ balkono kairėje pusėje bei lubose virš scenos. Klausytojai ėmė stebėti atsiradusį smuikininko „vaiduoklį“. Staiga scenos apšvietimas užgeso ir iš balkono virtuoziškai ir plastiškai liejosi smuiko garsai, kuriems pritarė trys ansamblio partneriai. Buvo gražu ir vizualiai, ir akustiškai, visur pasklido grakšti muzika. Po kelių akimirkų vėl sužibo scena ir orkestras tęsė savo misiją, pakiliai ir artistiškai vadovaujamas M. Barkausko. Vėliau ši miela metamorfozė vėl neilgam pasikartojo. Kaip per koncerto pertrauką pavyko išsiaiškinti, balkone griežė solistas smuikininkas Simas Tankevičius, o jam pritarė Kostas Tumosa (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė).

Aleksandra Pister

Baroko operos teatras pristatė G.F. Händelio operą „Semelė“

Kai 2014 metais susibūrė Baroko operos teatras (meno vadovas Viktoras Gerasimovas), minčių buvo įvairių. Pirmiausia džiugino, kad teatras žada statyti baroko operas, Lietuvos scenose rodomas tik kaip pavieniai projektai. Atrodė, laimės visi – klausytojai ir atlikėjai, trupė užpildys iki tol beveik tuščią koncertinę nišą. Tačiau teatras neturėjo nei patalpų (neturi ir dabar), nei baroko instrumentų kopijų. Tik vienas kitas orkestro muzikantas ar dainininkas turėjo bent kiek patirties senosios muzikos scenoje. Tąkart atrodė, kad trupės ambicijos iš tiesų didelės, bet amunicija nepamatuotai maža.

Sausio 26-ąją Rusų dramos teatre publikai trupė pristatė ketvirtąją premjerą – Georgo Friedricho Händelio operą-oratoriją „Semelė“. Tai – iki šiol sėkmingiausias Baroko operos teatro projektas. Operoje kartu derėjo taurus režisieriaus Viliaus Malinausko meninis matymas, gražus atlikimas (orkestro vadovas Juozas Mantas Jauniškis), stilizuoti antikinio ir barokinio braižo kostiumai (autorė Jolanta Rimkutė), savita scenografija (Kristina Kasparavičienė) ir choreografija (Erika Vizbaraitė), šviesos (Darius Malinauskas).

Paulina Nalivaikaitė

Kvarteto „Mettis“ ir Indrės Baikštytės koncertas „Vaidilos“ teatro salėje

Graikų kalboje žodis metis siejamas su dievo Dzeuso pirmąja žmona, kurios vardas – Metidė – simbolizuoja išmintį ir talentus. Šių savybių nestokoja jaunas lietuvių styginių kvartetas „Mettis“, taikliai pasirinkęs pavadinimą, kurį išties pateisina kolektyvo griežimas. Susibūręs 2011 m., kvartetas laimėjo ne vieną apdovanojimą, iš kurių svarbiausias ir naujausias – antroji vieta prestižiniame tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Bordo, Prancūzijoje. Kvarteto tobulėjimui reikalingų praktinių ir teorinių žinių bei inspiracijų suteikia narystė Europos kamerinės muzikos akademijoje (European Chamber Music Academy – ECMA), į kurią „Mettis“ buvo priimtas 2014-aisiais. Nuoseklus talentingų muzikantų darbas ir kokybiški rezultatai atsispindi ir kamerinės muzikos atlikimo horizontuose Lietuvoje: ko gero, nebūtų per drąsu sakyti, jog kolektyvas jau spėjo įgyti klausytojų ir kolegų pasitikėjimą; pavyzdžiui, 2016 m. „Gaidos“ festivalyje „Mettis“ buvo vienas iš keturių styginių kvartetų, pakviestų griežti koncerte „Quartetissimo“ – kartu su ilgametę patirtį turinčiais Čiurlionio, „Chordos“ ir „ArtVio“ kvartetais, o 2015 m. Vilniaus festivalyje griežė su autoritetingu Kremonos kvartetu iš Italijos.   

Edmundas Gedgaudas

Pravoslaviškos muzikinės impresijos

M.K. Čiurlionio mokykloje su ponia Eliniene kadaise buvome kolegos. Dažnai pasikalbėdavome, ir visos ekspresyvios intonacijos atgyja prisimenant jos žodžius, pasakytus Maskvoje mirus Aleksandrui Goldenveizeriui: „Tu supranti, Gedgaudas? Нет – ты понимаеш? Das war eine bedeutende Persönlichkeit! Tai asmenybė... Это личность!“ Dar būdamas mokinukas girdėjau sausoką rečitalį (tada jis buvo apytikriai 75-erių) Kaune, J. Gruodžio mokyklos salėje. Po koncerto su tuometine mano fortepijono mokytoja Elena Okulič-Kazariniene nuėjome į artistų kambarį padėkoti, susitikti. Garbusis muzikas profesoriavo Maskvos konservatorijoje, o prieš tai ir Filharmonijos mokykloje, kurią dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė kaunietė Jelena Sokolskaja, vėliau ištekėjusi už Eugenijaus Okulič-Kazarino. Goldenveizeris buvo Levo Tolstojaus draugas, nevalgė mėsos, jam kūrinių yra paskyrę Rachmaninovas ir Medtneris, o ir jis pats parašė tris operas bei nemažai kitokios muzikos.

Prabėgęs laikas mano mintyse gretina ir Heinricho Neuhauso rečitalį – ten pat, tik gal jau kitais metais. Vėsioje salėje jis skambino mūvėdamas žalsvą dešinės rankos pirštinę, neuždengiančią pirštų galiukų. Po koncerto ir su juo susitikome, tada pasisakė turįs jau visai gerai skambinantį sūnų Stanislavą, pažadėjo jį pas mus „atsiųsti“, kad patys tuo įsitikintume. Tai tas pats „Stasikas“, kuris, tėvui 1964-aisiais mirus, vadovavo Aldonos Dvarionaitės studijoms, pradėtoms pas Heinrichą Neuhausą.

Jurgita Valčikaitė

Mintys po koncerto Nacionalinėje filharmonijoje

Jei kas nors paklaustų apie Biblijos laikų muziką, kokį žmogų prisimintumėte pirmiausia? Tikriausiai karalių Dovydą – garsų karį, muzikantą ir poetą, gyvenusį daugiau nei prieš 3000 metų. Ir nenuostabu, nes beveik viskas, ką iš Biblijos sužinome apie tuometę muziką, susiję su Dovydo gyvenimu.

Daugumai prieštaringo karaliaus gyvenimo istorija tapo neišsemiamu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu, padėjusiu atrasti nenutraukiamą ryšį tarp Dievo malonės ir jį garbinančios muzikos. Šveicarų kilmės prancūzų kompozitorius Arthuras Honeggeras (1892–1955) Dovydo istoriją įamžino gavęs užsakymą parašyti muziką Mézières kaimo teatro trupės statomam spektakliui pagal René Moraxo pjesę „Karalius Dovydas“. Nors pirminis kūrinio pavidalas buvo gana kuklus, jį turėjo atlikti vos šešiolikos muzikantų ansamblis, įkvėptas didelio pasisekimo 1923 m. kompozitorius šį veikalą pavertė monumentalia oratorija, skirta dideliam simfoniniam orkestrui, mišriam chorui, skaitovui ir solistams.

Remigijus Vitkauskas

Po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerto „Orkestras iš arti“

Bilietai į sausio 14 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame solo grojo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) artistai, buvo parduoti prieš gerą savaitę. Tą vakarą publika rinkosi iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, o vieną repeticiją smalsiai stebėjo Vilniaus Žvėryno „Vaikystės sodo“ auklėtiniai, lydimi Lietuvos edukologijos universiteto studentų. Repeticijos pertraukos metu pakalbinau Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausią dirigentą Modestą Pitrėną.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Baigiamajame festivalio „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“ koncerte – Andrejus Gugninas

Įspūdingu koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 11 d. baigėsi tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“, drauge su Lietuvos kultūros taryba ir Rusijos Federacijos kultūros ministerija pristačiusi klausytojams festivalį „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“, kurį organizavo Slavų tradicinės muzikos mokykla. Koncerte savo išskirtiniu virtuozo ir jautraus menininko talentu bei retai atliekama sudėtinga programa žavėjo visame pasaulyje publikos pripažinimą pelnęs Rusijos pianistas, Maskvos akademinės filharmonijos solistas Andrejus Gugninas.

Pastaruoju metu vis daugėja jaunų muzikų, tarpusavy konkuruojančių, kas sugebės atlikti virtuoziniu požiūriu sudėtingesnius kūrinius, sužėrės greičiausiai, garsiausiai ar aktyviausiai skambinamais pasažais. Dažnai tai tampa prioritetu, o meninės atliekamų kūrinių problemos lieka antrame plane. Vilniaus melomanams visai neseniai pasisekė gėrėtis net kelių skirtingo meninio įvaizdžio ir aukščiausio fortepijono įvaldymo pianistų pasirodymais. Vien „Vaidilos“ teatro salėje 2016 m. spalio mėnesio koncertuose savo sparčiai tobulėjantį meistriškumą, sugebėjimą kontroliuoti muzikos tėkmę pademonstravo Paulius Anderssonas (pvz., Ellerio Tokatoje), Rusijos pianistas Viačeslavas Griaznovas stebino įvairiapusiu tobulu instrumento valdymu, aukščiausio lygio kūrybingumu skirtingų stilių kūriniuose (Beethoveno, Debussy, Ravelio, Prokofjevo, Rachmaninovo), o spalio 30 d. didžiausią palaimą klausytojams suteikė dabar JAV gyvenantis mūsų mylimas Andrius Žlabys, savo nepaprastu jautrumu, sugebėjimu įtaigiai perteikti įvairias emocines būsenas privertęs net nepastebėti jo tobulo virtuoziškumo. Visai kitokio tipo greitų tempų profesionalas – Moldovos atstovas Alexanderis Palejus, jis, gruodžio 18 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje su smuikininku Raimondu Butvila skambindamas Prokofjevo Sonatas smuikui ir fortepijonui Nr. 1 bei Nr. 2 ir „Penkias melodijas“, demonstravo ryškų, kietą lyderio temperamentą, staigius, netikėtus garso proveržius ir tuoj pat – atsitraukimą į ramybės būseną.