7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

M.K. Čiurlionio fondas pristato: Viktoras Paukštelis, fortepijonas

Koncertas „Carnegie Hall“ Weillio rečitalių salėje Niujorke, 2016 m. lapkričio 30 d.

Rorianne Schrade
Nr. 2 (1196), 2017-01-13
Muzika
Viktoras Paukštelis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Viktoras Paukštelis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Su malonumu recenzuoju puikų lietuvių pianisto Viktoro Paukštelio pasirodymą – jau antrąjį „Carnegie Hall“ Weillio salėje. Praėjusiais metais pianistas pristatė joje pirmą savo programą, sulaukusią gana teigiamo Davido La Marche’o („New York Concert Review“) įvertinimo. Džiugu, kad mudviejų vertinimai sutampa mažiausiai dviem požiūriais.

 

Abu mes sutariame, kad Paukštelis tiesiog pasigėrėtinai geba architektūriškai konstruoti savąją programą. Tai – nemenkas pasiekimas. Jo kūrinių seka buvo meistriškai sugrupuota pagal trukmę, tonaciją, stilistiką ir emociją. Įžanginis kūrinys, Händelio Siuita E-dur (HWV 430), sukūrė kontempliatyvią karališkos didybės atmosferą, kviesdama klausytojus drąsiai ir patikliai leistis į muzikinę kelionę. (Iš pradžių kirbėjusi abejonė, ar dvigubos karjeros – pianisto ir dailininko – siekiantis menininkas sugebės prilygti šių dienų pianistams, išsisklaidė jau po pirmojo opuso.) 

 

Logiškas pasirodė ir pasirinkimas tęsti programą Beethoveno kūriniu – šis kompozitorius buvo ištikimas Händelio kūrybos gerbėjas. Tonacijos požiūriu programa sklandžiai perėjo į Sonata Quasi Una Fantasia cis-moll, op. 27, Nr. 14 (geriau pažįstamą kaip „Mėnesienos“), o pianistas itin dailiai augino kūrinio įtampą nuo meditatyvios įžangos iki audringų trečiosios dalies proveržių.

 

Vėliau, užuot pakvietęs į pertrauką, savo įtemptoje valandos trukmės programoje Paukštelis pasiūlė kitokį būdą atsikvėpti – skambėjo trys nedideli estų kompozitoriaus Arvo Pärto (g. 1935) kūriniai: „Variacijos už Arinuškos sveikatą“, „Alinai“ ir „Ana Marija“. Susipažinusieji su Pärto stiliumi (kartais vadinamu „šventuoju minimalizmu“), žino, kad šis kūrėjas geba pasitelkęs garsą ir muzikinės tekstūros skaidrumą perkelti klausytoją į kitą dimensiją. Taigi, šie kūrinėliai ir buvo koncerto pertrauka, kurios metu išvengta klegančios minios – koks išmoningas pasirinkimas. Visas tris kompozicijas pianistas atliko rafinuotai ir jautriai. 

 

Ir štai publika pasiruošusi pasiduoti Chopino Baladės Nr. 1 g-moll romantizmo kerams ir mistiškai, ugningai Skriabino Sonatai Nr. 5, op. 53. Ši draminė trajektorija buvo tiesiog tobula, ir visa valandos trukmės muzikinė kelionė (neskaičiuojant keturių maždaug 15 minučių trukusių bisų) išlaikė dėmesį nuo pradžios iki pabaigos. 

 

Pritariu ir D. La Marche’o teiginiui, kad Paukštelis yra „itin individualus menininkas, besivadovaujantis labai aiškia kūrybos vizija“. Pastarąjį teiginį tvirtai pagrindė pianisto gebėjimas suteikti naujumo ir pulsuojančios energijos pojūtį kūriniams, kuriuos jau ne kartą girdėjome (išskyrus Pärto kompozicijas). Štai Händelio opusas – tai keturių dalių siuita, užsibaigianti penkiomis variacijomis, kurių metu žongliruojama viena žinomiausių Händelio temų (ši padala dažnai vadinama „harmonijos kalviu“). Netinkamose rankose šis epizodas gali skambėti nuobodžiai, tačiau Paukštelis, pasitelkęs dėmesingą artikuliaciją, stiprų formos pojūtį ir gilų ryšį su muzika, suteikė jam drąsios energijos, o ši generavo puikų naujumo pojūtį.

 

Händelio Siuita nebuvo vienintelis vakaro opusas, priklausantis kūrinių kategorijai, apie kuriuos sakoma „tokie nugroti, kad niekas jų nebeatlieka“. Jai priskirtina ir Beethoveno „Mėnesienos“ sonata, kurios imasi kiekvienas bent kiek pažengęs fortepijono studentas. Tačiau Paukštelis įkvėpė kūriniui naują gyvenimą, pradėdamas nuo svajingo Adagio sostenuto, pereidamas į gracingą Allegretto ir aistringą Presto agitato. Jo grojimas pasižymėjo įsitraukimu, įtaigos intensyvumu ir įžvalga. Nors galėčiau išvardyti keletą menkų priekaištų (galbūt labiausiai kliuvo perteklinis pedalo naudojimas paskutinės dalies chromatinėje sekoje), tačiau visos pretenzijos nublanksta taip įtaigiai išpildytos meninės koncepcijos fone. 

 

Chopino Baladė g-moll, dar vienas kūrinys iš pianistų dešimtuko, vėl įtikino – šio pianisto rankose opusas skambėjo nepaprastai ekspresyviai, išvengta bereikalingo dantų griežimo ir teatrališkumo, kurie dažnai lydi kitus atlikimus. Baladė buvo labai rafinuota ir išlaikė prikaustytą publikos dėmesį. 

 

Grįžtant prie priekaištų, norėjosi išgirsti pilnesnį, gilesnį Chopino kulminacinių viršūnių skambesį – kai kurios iš jų buvo šiek tiek per trapios. Panašiai ir Skriabino Sonatoje – laukiau gaivališkesnio atlikimo ir jėgos išlaisvinimo, o pianisto dėmesys buvo sutelktas į precizišką artikuliaciją. Vis dėlto būtina paminėti, kad kiekvienas jo sprendimas grįstas išmanymu ir inteligencija. 

 

Jo pasiklausyti susirinko pilna salė, ir esu tikras, kad kitas jo koncertas susilauks dar daugiau dėmesio. Šis muzikas nusipelno būti puikiai pristatytas. Iš savo vietų pakilusi ir ovacijas sukėlusi publika sulaukė kelių bisų: tarp jų buvo Chopino Scherzo b-moll, op. 20, Rameau „Tambūrinas“ iš Siuitos e-moll, Bacho Sarabanda iš „Angliškosios siuitos“ g-moll.

 

„New York Concert Review“, 2016 m. gruodžio 7 d.

Viktoras Paukštelis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Viktoras Paukštelis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo