Muzika

Vaida Urbietytė-Urmonienė

Pokalbis su projekto „Virtualus choras: Lietuva [Vol. 2]“ iniciatore ir prodiusere Ingrida Alondere

Kas gali garantuoti sėkmę kuriant naujus, kai kam galbūt keistus ir, rodos, neįgyvendinamus projektus? Ar tikrai užtenka turėti gerą idėją ir visa kita įvyks savaime?

Laima Slepkovaitė

Džiazo pianistas Tigranas Hamasyanas Kongresų rūmuose

Reta prabanga Lietuvoje yra girdėti garsų džiazo muzikantą antrąkart nepraėjus nė metams nuo pirmojo apsilankymo. Festivaliuose pakartotinių vizitų būna, bet juos paprastai lemia kokia nors ypatinga proga (kaip renginio jubiliejus) arba išskirtinis ažiotažas (publikai pageidaujant). Tad dažniausiai turime galimybę papildyti bendrą iš įrašų susidarytą atlikėjo įvaizdį, bet netenka stebėti kuriančio žmogaus kitimo, jo žingsnių...

Laura Svirskaitė

Įspūdžiai iš nebyliojo kino ir gyvo orkestro vakaro Nacionalinėje filharmonijoje

Šiandien nebylusis kinas, verta pasakyti, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra gana unikalus reiškinys, nes šią archyvinę klasiką jau seniai užgožė mums įprasti dabartiniai įvairaus žanro filmai. Galbūt ir dėl šios priežasties kovo 28-ąją į Lietuvos nacionalinę filharmoniją susirinko itin daug žmonių, kurie panoro išvysti naujai restauruotą, suskaitmenintą ir vos prieš porą mėnesių pasaulinėje premjeroje Berlyne nuskambėjusį režisieriaus Ewaldo André Dupont’o (1891–1956) ir šiuolaikinio prancūzų kompozitoriaus Philippe’o Schoellerio bendrą darbą – filmą „Senasis įstatymas“ („Das alte Gesetz“, 1923).

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

25-ajam fortepijono muzikos festivaliui „Lietuviška gaida 2018“ nuskambėjus

Groti Lietuvai. Būtent tai metai iš metų daro moksleiviai festivalyje, kurio 25-metis gražiai sutapo su Lietuvos Valstybingumo atkūrimo šimtmečio data. Idėja rengti būtent lietuviškos fortepijoninės muzikos festivalį kilo Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytojai Ritai Juknevičienei dar pirmaisiais atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metais. Šiandien – tai prestižinis miesto renginys, džiuginantis klausytojus ne tik gan retai girdimais Lietuvos klasikų opusais, bet ir kasmet išskiriamais vieno kurio nors kompozitoriaus kūriniais. Šis festivalis – ypatingas reiškinys, nes jaunieji atlikėjai ir klausytojai ne tik vėl ir vėl tarsi atkuria ryšius su Lietuvos muzikos praeitimi, taip užtvirtindami savo tautinę tapatybę, bet ir formuoja aiškią gražios muzikinės Lietuvos ateities viltį.

Festivalio metu vyko Vytauto Barkausko, Vytauto Klovos kūrinių autoriniai koncertai, Valentino Bagdono, Dalios Kairaitytės, Giedriaus Kuprevičiaus, Giedrės Dabulskienės, Nijolės Sinkevičiūtės susitikimai su moksleiviais, grojo žymūs pianistai, skambėjo specialiai šiam festivaliui sukurti kūriniai.

Živilė Ramoškaitė

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo dvidešimtmetis

Apie savo 1998 m. įkurtą fondą Saulius Karosas ne kartą yra sakęs, jog tai viena maloniausių jo veiklos sričių. Kovo 28 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje surengtu koncertu fondas paminėjo veiklos dvidešimtmetį. Sveikindamas koncerto dalyvius ir klausytojus S. Karosas linkėjo, kad fondas gyvuotų daug metų, kad puoselėtų Lietuvos kultūrą, kuriai dėmesio niekada nebūna per daug.

Ieva Gelžinytė

Pokalbis apie pirmą kartą Lietuvoje skambėsiančią Giuseppe’s Verdi operą „Falstafas“

Tai jau antras stambus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos operos projektas Nacionalinės filharmonijos scenoje. Prieš dešimtmetį, vadovaujami dirigentų Michelangelo Galeati (Italija) ir Roberto Šerveniko, LMTA studentai ir absolventai atliko vienaveiksmę Giacomo Puccini operą „Džanis Skikis“.

Vytautė Markeliūnienė

Mintys apsilankius Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse bei simfoniniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje

Praėjusi savaitė kaip reta buvo dosni įvairialypių tarptautinių muzikinių įspūdžių praalkusiam ieškotojui. Fortepijoninės ir kamerinių ansamblių muzikos srautas VIII tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse teikė galimybę intensyviai dalyvauti ambicingoje, per kelis turus išsidriekusioje „mažų koncertų“ (tą „mažumą“ lėmė reglamentuota pasirodymų trukmė) programoje.

Algirdas Klova

Koncertų įspūdžiai

Šiemet praūžė, praskambėjo dvidešimtasis džiazo festivalis Birštone. Kadangi jis vyksta kas dveji metai, tai metelių skaičiuoja jau trisdešimt aštuonerius. Jo populiarumas vis auga, vis daugiau žmonių nori čia pabūti, o vietų skaičius salėje, deja, nedidėja. Todėl nebestebina užrašai ant plakatų – „bilietai parduoti“, tačiau netilpusieji į salę visus koncertus galėjo stebėti fojė įrengtame didžiuliame ekrane, kur visai kokybiškai skambėjo garsas, o vaizdą galėjai matyti tokį, kokį matys LRT žiūrovai. Išties, šiemet festivalio programa tiesiog traukte traukė publiką. Renginio šventiškumą nušvietė Birštono kultūros centro fojė iškabinti visų buvusių festivalių plakatai ir fotografų užfiksuotos koncertų akimirkos, taip pat muzikantų veidai. Dar daugiau nuotraukų sukosi ir ekrane. Prieš koncertus ir tarp jų buvo galima įsigyti daugybę muzikos įrašų ir įvairių metų festivalio atributikos. Gaila tik, kad nesuspėjo pražysti įspūdingieji Birštono krokai, bet čia jau gamta pagailėjo šilumos.

Birštono džiazo festivalis daugiausia atspindi lietuvišką džiazą, o užsienio muzikantai paprastai kviečiami tik tie, kurie groja su lietuviais. Bet šiemet buvo ir dvi grupės iš užsienio. Pirmasis svetimšalis, grojantis lietuviškame kontekste, – vibrafono ir perkusijos virtuozas meksikietis Victoras Mendoza, muzikavęs su Kauno bigbendu, kuris šiuo metu priklauso koncertinei įstaigai „Kauno santaka“, o jam vadovauja Jievaras Jasinskis. Labai džiugino smarkiai išaugęs orkestro profesionalumas, muzikinis lankstumas, brandumas ir sugebėjimas įveikti sudėtingas V. Mendozos aranžuotes. Solistas ne kartą pažymėjo, kad laiko šį kolektyvą vienu geriausių Europoje. Koncerte skambėjusios muzikos stilistiką puikiai atskleidžia programos pavadinimas – „La Fiesta Latin Jazz“. Virtuoziškumu, menine branda ir gera nuotaika išsiskiriantis muzikas puikiai atstovauja savo šalies muzikinei kultūrai, derindamas ją su džiazo ir ypač su bigbendinio džiazo specifika.

Živilė Ramoškaitė

Koncertas Leonardo Bernsteino ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

Paskutiniu metu beveik kiekvienas Nacionalinėje filharmonijoje ir ne tik joje vykstantis koncertas turi kokią nors antraštę. Įsivaizduoju, kaip vargsta tas, kuriam pavesta antraštes kurti, juk su panašiais galvosūkiais susiduriame ir mes, recenzijų autoriai. Kiekvieną kartą jas perskaitę ar išgirdę per radiją sukame galvą, apie ką jos informuoja ir kam skirtos. Ko gero, skirtos tik tiems, kurie, paraginti miesto reklaminiuose skyduose „skanaus“ vaizdelio su tiesmuku reklaminiu šūkiu „Šiandien – dar didesnis!“, mėgaujasi mėsainiais su bulvytėmis. Pavartykime šio pusmečio filharmonijos bukletą: „Varis ir stygos“, „Baltijos laisvė“, „Begalinis judėjimas“, „Garsų paveikslai“, „Klasikos ir egzotikos banga“, „Nė dienos be muzikos!“ Paskutinis pavadinimas – apie koncertą, kuriame skambėjo Leonardo Bernsteino (pasirodo, tai išimti iš konteksto jo žodžiai) ir Vytauto Germanavičiaus kūriniai. Įdomu, ar šis „intriguojantis“ pavadinimas turėjo bent minimalios įtakos kovo 17 d. gausiai susirinkusiai filharmonijos publikai? Spėju, kad ne. Bet jis tikrai vertė ne vieną muzikos mėgėją pasijusti kažin kokiu provincialiu nesubrendėliu... Gal palikime tuos „išraiškingus“ pavadinimus rajono kultūros namų teminiams vakarams, o filharmonijai ir kitoms koncertus rengiančioms organizacijoms leiskime paprasčiausiai informuoti publiką, kas ir ką atliks, kaip visada darė ir tebedaro rimtos viso pasaulio koncertų salės, tarp jų ir mūsų filharmonija.

Sakyčiau, gana dirbtinai šiame koncerte, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pridurtas dar vienas, amerikiečių kompozitoriaus ir dirigento Leonardo Bernsteino šimtmetis. Jei jau norėta šį kompozitorių pagerbti, būtų gražiau surengti atskirą jo kūrinių koncertą. O mūsų valstybės šimtmečio vakarą prasmingai greta V. Germanavičiaus naujo veikalo papildytų populiaresni (jei siekiama gausios publikos) anksčiau kūrusių autorių retai skambantys opusai. Kad ir Balio Dvariono Koncertas smuikui, Eduardo Balsio Antrasis koncertas smuikui, gal Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ gražiausi fragmentai. Išvardijau tik pirmiausia šovusius galvon.

Brigita Jurkonytė

Laimio Vilkončiaus miuziklo „Benediktas ir Žirafa“ premjera Vilniaus kongresų rūmuose

„Kurti muziką vaikams, dainuoti ir klausytis mane paskatino Sigito Gedos šiai auditorijai skirta poezija. Sigitas mokėjo su vaikais kalbėtis „suaugusiųjų kalba“. Kažkokiu stebuklingu būdu buvo perpratęs vaikų mąstyseną ir pačių mažiausiųjų žodyną. Taigi Sigito poezijoje neužtikau taip dažnai pasitaikančio dirbtinumo, kai bendraujama ne su tokiais vaikais, kokie jie yra iš tikrųjų, o su tokiais, kokiais norėtume, kad būtų“, – savo inspiracijomis dalijosi kompozitorius Laimis Vilkončius.