7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Įsiklausykime į nebyliojo kino muziką

Įspūdžiai iš nebyliojo kino ir gyvo orkestro vakaro Nacionalinėje filharmonijoje

Laura Svirskaitė
Nr. 14 (1251), 2018-04-06
Muzika
Kadras iš nebylaus filmo „Senasis įstatymas“, akompanuoja „Orchester Jakobsplatz München“, diriguoja Danielis Grossmannas. D. Matvejevo nuotr.
Kadras iš nebylaus filmo „Senasis įstatymas“, akompanuoja „Orchester Jakobsplatz München“, diriguoja Danielis Grossmannas. D. Matvejevo nuotr.

Šiandien nebylusis kinas, verta pasakyti, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra gana unikalus reiškinys, nes šią archyvinę klasiką jau seniai užgožė mums įprasti dabartiniai įvairaus žanro filmai. Galbūt ir dėl šios priežasties kovo 28-ąją į Lietuvos nacionalinę filharmoniją susirinko itin daug žmonių, kurie panoro išvysti naujai restauruotą, suskaitmenintą ir vos prieš porą mėnesių pasaulinėje premjeroje Berlyne nuskambėjusį režisieriaus Ewaldo André Dupont’o (1891–1956) ir šiuolaikinio prancūzų kompozitoriaus Philippe’o Schoellerio bendrą darbą – filmą „Senasis įstatymas“ („Das alte Gesetz“, 1923). Kita priežastis – išgirsti gyvą filmo akompanimentą, atliekamą Miuncheno Jokūbo aikštės orkestro („Orchester Jakobsplatz München“), diriguojant Danieliui Grossmannui.

 

Filmo siužetas pasakoja apie liberalią XIX a. 7-ojo dešimtmečio Vieną ir žydų asimiliaciją to meto Europoje. Pagrindiniu veikėju pasirenkamas iš štetlo kilęs rabino sūnus Baruchas, svajojantis būti aktoriumi. Nepaisant tėvo rūstybės, motinos kančių ir sunkių išbandymų, pagrindinis veikėjas gauna pagrindinį vaidmenį prestižiniame Vienos teatre, įsitraukia į aukštuomenės aplinką, tačiau grįžta į gimtąjį štetlą, susiranda čia nuotaką. Tėvo rūstybei dar nenuslūgus, jaunoji pora išvyksta į Vieną. Vis dėlto itin svarbus vaidmuo skiriamas muzikai, kurią sukūrė nebyliajam kinui muziką rašantis ir tuo garsėjantis P. Schoelleris. Kaip teigiama renginio buklete, „kūrėjo muzika nebyliesiems filmams tiesiogiai bendrauja su vaizdu ir užima lygiavertę poziciją, iš kino juostos perima tam tikrus impulsus, tekstūrą ir naratyvą. Muzika neskuba užbėgti filmui už akių, bet jautriai stebi ir reaguoja į filmo meninę kompoziciją, montažą bei operatoriaus darbą“.

 

Griežusio orkestro meno vadovo bei dirigento Danielio Grossmanno teigimu, šiuolaikinė muzika filme nebūtinai atliepia veiksmus kino juostoje. Kompozitorius labiau susitelkia į vaizdinyje dominuojančią emociją, į bendrą filmo scenos veiksmą ir nuotaiką. Šie dirigento žodžiai, ištarti renginio pradžioje, akivaizdžiai buvo išpildyti. Muzika iš tiesų preciziškai ir taikliai padėjo atspindėti kino juostos nuotaiką bei nepriekaištingai įsiliejo į bendrą kontekstą. Prie to, be abejonės, prisidėjo ir D. Grossmanno įkurtas, tarptautinį pripažinimą pelnęs bei žydų kultūros sklaidą puoselėjantis dvylikos muzikantų Miuncheno Jokūbo aikštės orkestras, kurį šį vakarą sudarė akordeonas, styginiai, mediniai pučiamieji bei mušamieji instrumentai. Įnikus į kino juostos veiksmą kartkartėmis tekdavo pamiršti, jog skamba ne garso takelis, o gyvai grojama muzikinė medžiaga, nes kolektyvo muzikavimo kokybe suabejoti neteko. Orkestras stebino subalansuotais dinamikos parametrais, preciziškai išgrotais sąskambiais. Matyt, čia atsiskleidžia ilgametė Miuncheno orkestro patirtis, o jo repertuare – nebyliojo kino koncertai, kuriuose skamba istoriniai originalūs Paulo Hindemitho, Richardo Strausso bei Vokietijos žydų kompozitoriaus Maxo Deutscho kūriniai.

 

Kadangi prieš filmą ne vieną kartą buvo akcentuojama, jog prancūzų kompozitoriaus muzika pasižymi modernumu, galbūt šiame kontekste šiuolaikiškumo ir pritrūko. Nors gyvas įgarsinimas puikiai tiko ir atitiko kino juostą, pati muzikinė medžiaga pasirodė ne visai moderni – tarsi jau girdėta ir gana įprasta tokio tipo filmuose bei gana iliustratyvi. Styginių instrumentų grupė ypač dažnai taikė pizzicato artikuliaciją – taip įtaigiai vaizdavo sumišimo nuotaikas, mediniai pučiamieji akcentavo liūdesį ir sielvartą, mušamieji instrumentai dažniausiai įgarsindavo ryškesnius veiksmo bei judėjimo pokyčius, o visą garsinę medžiagą jungė bei užpildė akordeono garsai. Ilgainiui jau buvo galima pastebėti ir publikos nekantrumą. Šių dienų greitas gyvenimo tempas visuomenę pripratino prie nuolatinio skubėjimo, tad susirinkusiems savito tempo dviejų valandų trukmės filmas galėjo ir prailgti.

 

Šiaip ar taip, iš įvairių pasaulio kampelių surinkti E. A. Dupont’o filmo „Senasis įstatymas“ fragmentai, kino menotyrininkės profesorės Cynthios Walk ir Vokietijos kino ir televizijos muziejaus pastangomis restauruota bei suskaitmeninta kino juosta neabejotinai turi didžiulę istorinę vertę, kuria svečiai pasidalijo ir Lietuvoje. Išraiškinga ir įtaigi specialiai sukurta muzika bei jos sąveika su vaizdu pateikė tikrai patrauklią filmo versiją, kuri skatina toliau domėtis ir atidžiau dairytis senojo kino meno ir jį lydinčios naujos muzikos kūrybos pasaulyje.

Kadras iš nebylaus filmo „Senasis įstatymas“, akompanuoja „Orchester Jakobsplatz München“, diriguoja Danielis Grossmannas. D. Matvejevo nuotr.
Kadras iš nebylaus filmo „Senasis įstatymas“, akompanuoja „Orchester Jakobsplatz München“, diriguoja Danielis Grossmannas. D. Matvejevo nuotr.
„Orchester Jakobsplatz München“ diriguoja Danielis Grossmannas. D. Matvejevo nuotr.
„Orchester Jakobsplatz München“ diriguoja Danielis Grossmannas. D. Matvejevo nuotr.
Dirigentas Danielis Grossmannas. D. Matvejevo nuotr.
Dirigentas Danielis Grossmannas. D. Matvejevo nuotr.
Kadras iš filmo „Senasis įstatymas“. D. Matvejevo nuotr.
Kadras iš filmo „Senasis įstatymas“. D. Matvejevo nuotr.
Kadras iš filmo „Senasis įstatymas“. D. Matvejevo nuotr.
Kadras iš filmo „Senasis įstatymas“. D. Matvejevo nuotr.