7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Realybe tapusios idėjos

Pokalbis su projekto „Virtualus choras: Lietuva [Vol. 2]“ iniciatore ir prodiusere Ingrida Alondere

Vaida Urbietytė-Urmonienė
Nr. 15 (1252), 2018-04-13
Muzika
„Virtualus choras“. 2016 m. projektas. D. Matvejevo nuotr.
„Virtualus choras“. 2016 m. projektas. D. Matvejevo nuotr.

Kas gali garantuoti sėkmę kuriant naujus, kai kam galbūt keistus ir, rodos, neįgyvendinamus projektus? Ar tikrai užtenka turėti gerą idėją ir visa kita įvyks savaime? Atsakymų gali būti įvairių. Vienas tokių išskirtinai įdomių projektų – Virtualus choras – buvo įgyvendintas 2016-aisiais, o šiemet, minint Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metį ir tęsiant sėkmingai pradėtą darbą, bus pristatytas naujas „Virtualus choras: Lietuva [Vol. 2]“, apie kurį pasakoja jo sumanytoja, organizatorė ir siela Ingrida Alonderė.

 

Išgirdus žodžius „virtualus choras“, ko gero, ne man vienai kyla daug klausimų. Pirmiausia įdomu, kaip gimė mintis tokį chorą pristatyti Lietuvoje? Kaip sekėsi sumanymą įgyvendinti?

Kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko priėmimas į muzikos teorijos ir kritikos specialybę, pristačiau savo temą, į kurią norėjau gilintis per ateinančius metus. Tai buvo žymaus amerikiečių kompozitoriaus Erico Whitacre’io virtualaus choro sukūrimo ir įgyvendinimo eiga. Maniau, jog apie tai tik studijuosiu ar rašysiu, tačiau viskas apsivertė, kai supratau, jog iš tiesų galiu pamėginti tai sukurti ir Lietuvoje. Net neįsivaizdavau, nuo ko pradėti. Žinojau, kaip turi atrodyti virtualus choras, kas jame turi dalyvauti, bet visa eiga, įrašų darymas, rinkimas, garso ir vaizdo montavimas man buvo nauja, teko sugalvoti, kaip tai įgyvendinti. Dar vienas nemenkas iššūkis – paskatinti choristus dalyvauti projekte, nes jie bijojo dainuoti po vieną, nors visi žinojo, kad galiausiai soliniai takeliai buvo suvedami į bendrą chorą. Taip pat trūko sklaidos, viešinimo – todėl judėjome į priekį sunkiai. Daug pagalbos ir palaikymo sulaukiau iš Muzikos ir teatro akademijos. Sujungus jėgas pirmasis lietuviškas virtualus choras buvo parodytas per Kultūros naktį 2016 metais.

Kai kam projektas atrodė per daug kompiuterizuotas, nenatūralus, kiti sakė, kam kartoti tai, kas jau parodyta Whitacre’io, jei negali padaryti kitaip arba geriau. Tačiau visada jaučiau paramą ir didelį palaikymą iš savo vyro Andriaus, dėstytojų ir draugų – tai ir padėjo nesustoti. Iš tiesų buvau labai laiminga galėdama tokia forma įgyvendinti savo magistro darbą ir parodyti pirmąjį Lietuvos virtualų chorą. Praėjo dveji metai po pirmojo projekto, manau, aš paaugau, ir dabar viskas atrodo kur kas lengviau. Džiaugiuosi galimybe tokiu būdu prisidėti prie Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečio. Mano nuomone, tai puiki galimybė suvienyti po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius bendram tikslui. Pirmiausia, norėjosi ko nors ypatingo ir tautiško – o kas gali būti geriau už Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“? Antra, noriu parodyti ir ką nors naujo, kas turėtų išliekamąją vertę. Taip buvo sugalvota sukurti visiškai naują kūrinį, konkrečiai skirtą šiai medijai.


Šių metų projekte „Virtualus choras: Lietuva [Vol. 2]“ dalyvauja ir dvi Lietuvos kultūrai nusipelniusios asmenybės – Modestas Pitrėnas ir Vaclovas Augustinas. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?

Kurdama viziją, įsivaizduodama, kaip atrodys jau sukurtas projektas, supratau, kad himnui reikės Lietuvoje žinomo dirigento, kuriam paklustų daugybė dainuojančių žmonių. Tad pakviečiau diriguoti maestro Modestą Pitrėną, o jis maloniai sutiko bendradarbiauti. Antroji užduotis – surasti chorinės muzikos kompozitorių, norėsiantį sudalyvauti. Kadangi nuo mažens dainuoju chore, esu atlikusi daug lietuviškų kompozicijų, pagalvojau, kad labiausiai man įsiminusi yra Vaclovo Augustino muzika. Nedvejodama pasiūliau jam sukurti kūrinį. Dar ir dabar prisimenu, kokia laimė buvo gauti teigiamą atsakymą, be to, jis net sutiko padiriguoti. Taip buvo sukurtas naujas opusas „Sanctus“ ir atsirado du „Virtualaus choro Lietuva [Vol. 2]“ dirigentai.

 

Žinau, kad tau teko bendrauti ir su pačiu Whitacre’iu. Ar būtent ši pažintis tau suteikė dar daugiau polėkio ir noro judėti pirmyn?

Ericas Whitacre’is Lietuvoje lankėsi 2016-ųjų pabaigoje, dalyvavo projekte su choru „Bel Canto“. Džiaugiuosi, kad turėdamas mažai laiko ir įtemptą dienotvarkę jis sutiko susitikti ir pabendrauti. Man pavyko parengti interviu, kuris vėliau buvo publikuojamas portale „lrytas.lt“. Tai neįkainojama patirtis ir įdomi pažintis su virtualaus choro medijos išradėju, pirmuoju jos kūrėju. Jis labai šiltas ir paprastas žmogus, su kuriuo buvo gera bendrauti, pasikalbėti apie kūrybą. Maestro mane pasveikino pirmo tokio lietuviško projekto proga ir palinkėjo šią mintį plėtoti toliau, kurti ir skleisti chorinę muziką. Šie žodžiai iš aukščiausio meistriškumo choro dirigento ir kompozitoriaus skambėjo tikrai įkvepiančiai.


Pirmajam chorui įrašus žmonės siuntė ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Kokia situacija dabar? Ar jau daug įrašų gauta?

Pirmajame chore dalyvavo 100 žmonių: 95 tautiečiai iš Lietuvos, 4 iš JAV ir vienas iš Ispanijos. Dainininkai atliko Juozo Gudavičiaus kūrinį „Kur giria žaliuoja“. Dabartinio projekto organizatorė yra LMTA, tad sulaukiu didelės pagalbos, viskas vyksta kur kas paprasčiau. Atsirado platesnė sklaida, choristai labiau domisi, nori dalyvauti, rašo, kviečia atvykti į miestus padėti nufilmuoti ir įrašyti atliekamas partijas. Projektas paskelbtas beveik prieš mėnesį, jis po truputį įgauna pagreitį. Labai dėl to džiaugiuosi.


Aplinkui visko vyksta tiek daug, kad kartais sunku atsirinkti, suspėti visur dalyvauti. Kuo virtualus choras yra išskirtinis ir kodėl jis reikalingas?

Tokie projektai paįvairina chorinės muzikos sklaidą, pagyvina kultūrinį gyvenimą, leidžia įsitraukti labai skirtingiems žmonėms į bendrą veiklą. Virtualiame chore gali dainuoti visi – ir mėgėjai, ir profesionalai. Beje, šiame unikaliame projekte dirigentas matomas irgi netradiciškai: žiūrovai, klausytojai, stebintys jau galutinį vaizdo klipą, turi galimybę išvysti dirigentus ne iš nugaros, kaip įprasta koncertuose, o iš priekio. Ypač džiugu, jog šių metų projektui buvo sukurtas naujas opusas chorui. Tikiu, jog V. Augustino „Sanctus“ bus dainuojamas ne tik virtualioje erdvėje, taps chorinės muzikos aukso fondo dalimi.

 

Kaip manai, kodėl turėtų būti įdomi ir aktuali šiuolaikinių technologijų ir chorinės tradicijos jungtis?

Šiandieniame pasaulyje kiekvieną dieną atsiranda vis kas nors naujo, menininkai stengiasi būti unikalūs, išskirtiniai ir naujoviški. Choro menas – ne išimtis. Dabar yra svarbu ne tik gerai dainuoti. Aplinka, choristų ir dirigento įvaizdis, koncerto atmosfera ir įvairios technologijos prisideda prie chorinio meno suvokimo ir jo kūrimo. Visi šie veiksniai yra svarbūs šiuolaikinėje scenoje ar virtualioje erdvėje. Manau, kad dabartinės medijos, siūlančios savo produktus, nebėra tik „komunikacijos kanalai“, jos greičiau veikia kaip tarpininkai, sukuriantys kultūrinį foną, kuriame klausytojai drąsinami įgyti ypatingas tapatybes: medijos suteikia „gamybos technologijas“, skirtas tiems, kurie nori susikurti naują įvaizdį ar patobulinti senąjį. Virtualus choras – vienas iš pavyzdžių.

 

O kokią žinią žmonėms neša tokios idėjos?

Žmonėms, gyvenantiems skirtinguose pasaulio kraštuose, būdingos tos pačios dominuojančios kultūros tendencijos, pasiekiančios mus per globalias medijas. Whitacre’io ir lietuviškasis virtualus choras yra puikus pavyzdys, kaip galima sujungti choro mėgėjus ir profesionalus pasitelkiant šiuolaikinių technologijų galimybes. O jos prieinamos visur – užtenka tik paspausti mygtuką, ir jos mus pasiekia kelyje, darbe, namuose, parduotuvėse. Nors jos pasiekiamos masinei auditorijai, kartu veikia labai asmeniškai, sukuria erdvę, padedančią atrasti save, o kartu konstruoja bendrystės jausmą, tradicijos tęstinumą. Manau, virtualus choras kiekvieną veikia labai skirtingai ir, tikriausiai, kiekvienam dalyviui ir klausytojui (žiūrovui), skleidžia asmeninę žinutę, gyvą unikalią patirtį.


Ko palinkėtum jauniems muzikantams, menininkams, norintiems padaryti ką nors nauja, bet nedrįstantiems?

Išdrįsti. Linkiu svajoti, turėti tikslų ir visada stengtis juos įgyvendinti. Kai labai nori, apie tai galvoji, nuoširdžiai stengiesi – visas pasaulis yra kartu su tavimi. O visa kita tik smulkmenos. Kad įgyvendinčiau savo siekius, aš pati tai nuolat sau kartoju!

 

Kada planuojamas „Virtualaus choro Lietuva [Vol. 2]“ pristatymas?

Projektą planuojame parodyti šių metų liepos 6-ąją dieną, minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną.

 

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį, linkiu neblėstančio entuziazmo ir naujų kūrybinių idėjų.

Taip pat noriu pakviesti visus, neabejingus chorinei muzikai, dalyvauti projekte!

Daugiau informacijos: www.virtualuschoras.lt

 

Kalbino ir parengė Vaida Urbietytė-Urmonienė

„Virtualus choras“. 2016 m. projektas. D. Matvejevo nuotr.
„Virtualus choras“. 2016 m. projektas. D. Matvejevo nuotr.
„Virtualus choras“. Įrašai Muzikos inovacijų studijų centre. Asmeninio archyvo nuotr.
„Virtualus choras“. Įrašai Muzikos inovacijų studijų centre. Asmeninio archyvo nuotr.
Modestas Pitrėnas. Projekto organizatorių nuotr.
Modestas Pitrėnas. Projekto organizatorių nuotr.
Vaclovas Augustinas. Projekto organizatorių nuotr.
Vaclovas Augustinas. Projekto organizatorių nuotr.
Ingrida Alonderė ir Eric Whitacre. Asmeninio archyvo nuotr.
Ingrida Alonderė ir Eric Whitacre. Asmeninio archyvo nuotr.