7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lyg kalnų krištolas

Džiazo pianistas Tigranas Hamasyanas Kongresų rūmuose

Laima Slepkovaitė
Nr. 14 (1251), 2018-04-06
Muzika
Tigran Hamasyan. „Midsummer Vilnius“ nuotr.
Tigran Hamasyan. „Midsummer Vilnius“ nuotr.

Reta prabanga Lietuvoje yra girdėti garsų džiazo muzikantą antrąkart nepraėjus nė metams nuo pirmojo apsilankymo. Festivaliuose pakartotinių vizitų būna, bet juos paprastai lemia kokia nors ypatinga proga (kaip renginio jubiliejus) arba išskirtinis ažiotažas (publikai pageidaujant). Tad dažniausiai turime galimybę papildyti bendrą iš įrašų susidarytą atlikėjo įvaizdį, bet netenka stebėti kuriančio žmogaus kitimo, jo žingsnių... Tai yra visiškai normalu – mažos rinkos bruožas, tačiau „Midsummer Vilnius“ inicijavo nedidelę išimtį: kovo 27 d. Kongresų rūmuose skambino armėnų džiazo pianistas Tigranas Hamasyanas, kurį tik liepos 17-ąją buvome palydėję ovacijomis vidurvasario festivalio lauko scenoje prie Valdovų rūmų.

 

Pirmiausia keli žodžiai apie tai, kas jis. Vos įvedus naršyklės paieškos laukelyje jo pavardę, vien iš nuorodų kiekio tampa akivaizdu, kad tai – pasisekimo ir šlovės lydimas atlikėjas, nors jauno amžiaus (30 metų) ir kuklios laikysenos (teko kalbinti jį ir išklausyti keletą interviu internete – visuose pianistas nuosekliai kalba apie muziką ir nededa menkiausios pastangos pasirodyti įdomus kuo nors kitu nei ji). Jo sėkmės istorija yra neeilinė, netgi pribloškianti. Nuo 2002 m. pradėjo aktyviai dalyvauti džiazo pianistų konkursuose: Martialo Solalo Paryžiuje (III vieta), po metų – Montrė Grand Prix, publikos ir kritikų prizai, 2005 m. jis buvo trečias Maskvos džiazo pianistų konkurse (vėliau šios varžybos neišlaikė pirminio lygmens, bet tąsyk buvo išties masyvus pianistų sąskrydis), 2006 m. tapo Theloniouso Monko pianistų konkurso nugalėtoju ir pelnė II premiją vėlgi Paryžiuje. Tai dar ne visas laurų sąrašas, iš esmės per ketverius metus jis susirinko visų galingiausių pasaulyje žinomų džiazo pianistų konkursų apdovanojimus, ir su tokiu kraičiu galėtų sau be rūpesčių reziduoti Niujorke ir groti bet ką – nors džiazo bendruomenė neteikia didelės reikšmės konkursams, su tokiu CV karjeros laiptai turi virsti eskalatoriumi.

 

Bet sėkmė jo neapkurtino ir neišpuikino. Išaugęs konkursus, jis kryptingai tęsė kūrybinį kelią, pradėjo kurti albumus, eksperimentuodamas, ieškodamas savo kalbos, raiškos. Ir atėjo ta diena, kai suprato esąs... liaudies muzikantas. Apie 2013-uosius jis „atrado“ savo nuo vaikystės girdėtą ir mėgtą gimtąjį folklorą, pajuto, kad čia glūdi galimybė pažinti save per savo šaknis. Netikslu sakyti, kad T. Hamasyanas jungia armėnų folklorą su džiazu ar kad naudoja liaudies kūrybos elementus improvizuodamas. Ta simbiozė daug gilesnė. Jis neklijuoja džiazo akordų po liaudies melodijomis, o bando iškristalizuoti vertikalę iš monodijos – atkoduoti, išplėsti tai, kas toje šimtmečių tradicijoje yra, atidengti jos klodus. Visa ta subtili ornamentika, vingrūs melizmai nėra tiesiog liaudies išmonė, transplantuota į džiazo improvizaciją. Šis pianistas per nuodugnų etnomuzikologinį tyrimą sukūrė savitą naują kalbą, ir mums teko galimybė jos skambesį išgirsti štai jau du kartus.

 

Abu T. Hamasyano koncertai Lietuvoje buvo identiško formato: pianisto solo rečitalis su šiek tiek elektronikos, bet kita aplinka, iš dalies kitokia programa, ir – tas ypatingai krito į ausį – jis pats kitoks: po kelių mėnesių brandinimo skambinimas keičiasi, taip pat sukurta naujų kompozicijų. Per tą laiką jis išleido naują rinkinį „For Gyumbri“ (tik vinilo plokštelės pavidalu), bet rečitalio Vilniuje gerą pusę tebesudarė ankstesnio albumo „An Ancient Observer“ (2017) medžiaga. „Fides Tua“, „Lilac“ ir „Markos&Markos“ buvo tie pavojingi pakartotinio klausymosi taškai... Visuomet, antrą kartą patirdami tą pačią meninę apraišką, atsiduriame situacijoje, kai lūkesčiai būna ganėtinai apibrėžti, ir iškyla nusivylimo pavojus. Ypač tai aštru džiazo koncertuose, kur mes tikimės improvizacijos, tai yra – amžinai naujos, kitokios patirties. Šioje programoje improvizacijos ne itin gausu, bet tai ir nėra reikšminga. Po pergalės Th. Monko konkurse improvizuotojas jau neprivalo kiekvienam naujam klausytojui įrodinėti savo kompetencijų. Didžioji dalis idėjų, visa struktūra yra šiose kompozicijose stabilios. Tiesa, koncertinis jų pavidalas skiriasi nuo užfiksuoto albume, jos yra kur kas labiau išplėtotos, kas yra aiškus ženklas, kad kūriniai evoliucionuoja, tebėra auginami ir tobulinami. Ir jų techninis sudėtingumas yra mobilizuojantis, reikalaujantis iš kuriančio atlikėjo maksimalaus budrumo. Todėl ir atlikimas nepraranda to „nervo“, dėl kurio taip aukštai vertinamas džiazo spontaniškumas, netgi esant nedidelei improvizacijos koncentracijai. Dangiškai melodinga „Markos&Markos“ yra kone ištisai sukomponuota, bet ir vasariniame, ir šiame rečitalyje tai buvo viena kulminacinių akimirkų.

 

Kitą programos dalį sudarė negirdėta muzika: „Revolving“ iš „For Gyumbri“, viena mano neidentifikuota pjesė ir Franko Churchillio Snieguolės dainelė „Someday My Prince will Come“, džiazo standartas, kurį T. Hamasyanas, beje, atliko ir pirmajame savo Vilniaus rečitalyje bisui, o šį kartą pateikė kaip baigiamąją programos kompoziciją. Interpretacija šiuokart buvo panaši į jau girdėtą, tačiau dar didesnė, išauginta į pilnakrauję fortepijoninę baladę, nuostabiai efektinga ir pelnytai palydėta ovacijų lavina, išsiliejusia publikai stovint. Išreikalauti biso buvo nesunku. Panašu, kad ir pats T. Hamasyanas išgyvena dar tą fazę, kai programa mylima, rūpi, yra gludinama ir jis žengia į sceną pilnas įkvėpimo ir troškimo dalintis ja. Solo būna svarbus momentas bet kuriam džiazo pianistui. Bet šiame rečitalyje buvo ir kitų iššūkių. Sakykime, net klastingų povandeninių rifų.

 

Vieno „rifo“, atrodo, niekas net nepastebėjo – tai kur kas labiau įpareigojanti nei lauko scena uždaros patalpos aplinka, kurioje būtų girdimas menkiausias atlikimo netikslumas, jeigu tokių būtų... T. Hamasyanui šios sąlygos atvėrė galimybę pasigėrėti niuansais, visomis smulkiomis melizmų kaligrafijos detalėmis ir nuostabiu jo išgaunamu garsu. Vienintelė kliūtis negrįžtamai paskęsti čiurlenančiuose, banguojančiuose ir pulsuojančiuose fortepijono vaizdiniuose buvo paties pianisto generuojami elektroniniai garsai.

 

Kam ir kodėl jis naudoja elektroniką, yra ganėtinai aišku. Jis puikiai manipuliuoja tais prietaisais, jo sufantazuojamos „kilpos“ yra turtingos, sodrios, subtilios ir originalios. Beje, šiame koncerte jis eksploatavo elektroniką dar ryškiau ir iškalbingiau negu vasarą, ir jam tikrai pavyko tuo papildomu garsynu sustiprinti muzikos mistiškumo efektą. Savaime šitoks archajinių dermių sugretinimas su moderniais prietaisais yra paveikus ir pateikia didelių galimybių. Tačiau tikrai nelengva pasiekti visiškai sklandžią sintezę viską atliekant gyvai scenoje. T. Hamasyano muzikoje sintezė buvo beveik sklandi: nejutau tembrinio konflikto, neblogai subalansuotas garsas, ir muzikinės minties tėkmė išliko vientisa bei logiška. Vienintelis kliuvinys – net ir labai graži „elektroninė kilpa“ įkyri ir išsikvepia beveik iš karto, kai nustojama auginti, gerokai anksčiau negu muzikantas leidžia jai nusileisti į tylą, nes fortepijono įstojimas neužmaskuoja jos sukimosi monotonijos. Man pasigirdo, kad T. Hamasyanas yra pakeliui į iš tiesų virtuozišką abiejų medijų gretinimą. Nenustebsiu, jeigu netolimoje ateityje mes išgirsime jo muzikos, dar labiau įsileidžiančios dirbtinį garsyną.

 

Laiku išgirdome T. Hamasyaną. Kai džiazo garsenybės importuojamos į Lietuvą po kartą per gyvenimą, mes išgirstame žmones, kurių braižas jau žinomas, aiškus, kurie nuspėjami, arba subėgame klausytis naujų įsižiebusių talentų, kurie dar nesukūrė svarbių savo opusų, dar neatsiskleidė. O T. Hamasyaną mums pasisekė išgirsti esantį nuostabiame etape, kai jis atrado kelią, kurio prasmingumu pats tiki, kai jau subrandino solo albumą ir kartu tebėra mįslė.

Tigran Hamasyan. „Midsummer Vilnius“ nuotr.
Tigran Hamasyan. „Midsummer Vilnius“ nuotr.