7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tordo Gustavseno trio Paliesiaus dvare

Koncerto įspūdžiai

Laima Slepkovaitė-Butėnienė
Nr. 29 (1266), 2018-09-21
Muzika
Tordo Gustavseno trio Paliesiuje. A. Vytienės nuotr.
Tordo Gustavseno trio Paliesiuje. A. Vytienės nuotr.

Labai nepatogu iš sostinės keliauti į koncerto vietą dvi valandas – Paliesiaus dvarui pasiekti užtrunkama daugmaž tiek. Nepraktiška. Bet tai yra dvi valandos nuostabių lietuviškų peizažų reginio ir nusiteikimo meninei patirčiai, atotrūkis nuo visų „žemiškųjų rūpesčių“. Dvaro teritorijoje izoliacija nuo jų tampa aklina: dingsta internetas ir mobilusis ryšys. Jų čia neteks pasigesti, nes skambės muzika.

 

Jai skirta ne pokylių menė ir ne kokia nors grakšti pavėsinė, o arklidės! Arklidžių išlikęs tik fragmentas, turintis istorinę vertę ir saugotinas. Užuot atstatę pagal istorikų prielaidas visą architektūros paminklą, dabartiniai dvarininkai apgaubė originalią likusią sieną nauju moderniu statiniu – koncertų sale. Esu girdėjusi anksčiau apie tokį paveldo konservavimo būdą ir palieku diskusijas apie jį architektūros, archeologijos ir istorijos profesionalams. Mano akiai tokia šiuolaikybė klasicistinio dvaro ansamblio visumoje pasirodė svetinga, jauki ir nuteikianti gerai muzikinei patirčiai. Iš vidaus ji atrodo dar patrauklesnė, nes pro stiklo sienas atsiveria žavus kraštovaizdis. Bet tikrasis įspūdis išryškėja tik pasklidus garsui...

 

Garsus tą rugsėjo 12-osios vakarą iš „Steinway“ fortepijono skleidė norvegų pianistas Tordas Gustavsenas su Sigurdu Hole (kontrabosas) ir Jarle Vespestadu (būgnai), pristatantys naujutėlį, paskutinę rugpjūčio dieną išleistą albumą „The Other Side“ (ECM). Ir vos jiems pradėjus tai daryti, paaiškėjo, kad visa ta arklidės likučius nuo drėgmės ir vėjo tausojanti konstrukcija yra tobulų proporcijų: garsas sklinda lengvai ir lygiai. Jis šiek tiek atsispindi nuo sienų, bet labai minkštai: aidas vos paryškina garsą, neiškraipydamas artikuliacijos, nepalikdamas nešvaraus šleifo, subtiliai suliedamas trijų instrumentų partijas į vientisą audinį. Toks akustinis komfortas yra, švelniai pasakius, retas mūsų koncertų salėse. O ši suteikia dar vieną prabangą – būti labai arti muzikantų, kas dar labiau sutirština, intensyvina meninį patyrimą.

 

Koks gi buvo vakaro turinys? Numanau, kad neturėčiau laužtis pro atviras duris ir įrodinėti skaitytojui (klausytojui), kad grota buvo gerai. Tai yra aukščiausio profesionalumo muzikantai, atsakingai nugludinta programa ir idealios sąlygos jai skambėti – gali ateiti prasčiausios nuotaikos, nemėgdamas skandinavų džiazo ir papirktas parašyti ką nors bloga, ir vis vien nerasi prie ko prikibti. Tačiau, nors tai buvo albumo pristatymo koncertas, jis smarkiai skyrėsi nuo albumo. Studijinis džiazo įrašas ir koncertinis atlikimas tiesiog privalo skirtis, čia nieko naujo, bet Tordo Gustavseno trio atveju tas atstumas – labai ryškus ir vertas keleto žodžių.

 

ECM prodiuseris Manfredas Eicheris yra žmogus, turintis aiškią viziją, iškeliantis aukštus estetinius standartus ir darantis muzikantams, su kuriais dirba, didžiulę įtaką. Pokalbyje po koncerto T. Gustavsenas papasakojo, kad koncertuodamas iš dalies jaučia jo buvimą savo muzikoje, bet taip pat būna laisvas, – ir gyvas atlikimas publikai tampa jo ansamblio laboratorija, ieškojimų ir augimo erdve. Po to, sugrįžę į studiją, jie parodo savo atradimus prodiuseriui – kažkas iš to persikelia vėliau į įrašus, kažkas diskutuojama ir paliekama ant darbo stalo tolesniam išbaigimui, bet tas dialogas su leidėju yra reikšmingas ir darantis įtaką galutiniam produktui.

 

Parsinešdami iš koncerto CD, mes gavome koncentruotą filosofinių, jautrių pasisakymų tomą – išgrynintą, iki menkiausių detalių apgalvotą, ištobulintą ir tyrą... Albumas turi stiprios dvasinės įkrovos: prieš pat prasidedant įrašams, pianistas palaidojo tėvą, ir sakralios Johanno Sebastiano Bacho choralų bei norvegų liaudies melodijomis grįstų giesmių temos, kurios ir anksčiau jaudino bei įkvėpė T. Gustavseną, tapo pamatu kontempliacijai apie metaforinę kelionę „į kitą pusę“ – link šviesos, atsklindančios iš amžinybės. To neturėtume traktuoti kaip albumo programos. Muzika yra abstrakti, labai melodinga (kadangi ir originalios pianisto kompozicijos turi daug bendra su archajinėmis skandinavų folkloro intonacijomis ir ne tokiu archajiniu roku), šviesi ir atvira įvairioms interpretacijoms, aprėpianti platų būsenų ir nuotaikų spektrą.

 

Koncerte buvo atliktos kompozicijos iš albumo – tokios pat ryškios, paveikios, įsimenamos. Tik jos tapo... didesnės. Aš kalbu ne tik apie improvizacijos mastelius, kurie koncertuose visuomet išauga: muzikantai žino, kad jie užvaldo publikos dėmesį, joks nekantruolis neturi galios „prasukti“ nė vienos sekundės ir netenka mąstyti tuo metu apie išliekamąją improvizacijos vertę, tiesiog dalytis čia ir dabar kylančių idėjų srautu. Ir tai būna fantastiška. Šiuo atveju keitėsi pačių kompozicijų reljefas, jos prisipildė fizinės jėgos, melodijų srovelės išsiliejo upėmis – srauniomis ir triukšmingomis, plačiomis ir lėtomis, niekuomet neužmiegančiomis, nesustabdomai tekančiomis į „kitos pusės“ jūrą. Albume gali justi susitaikymo, ramybės ieškojimo ir filosofinio anapusybės apmąstymo nuotaiką, o koncerte ji įgijo stipresnes dalijimosi grožiu su gyvaisiais, entuziazmo, aistros dimensijas.

 

T. Gustavsenas, beje, yra vienas iš tų muzikantų, kuriems dalijimasis grožiu su kitais yra toks neplanuotas šalutinis jo veiklos efektas. Jis groja sau. Siekia patenkinti save kaip klausytoją. Ir jeigu jam pavyksta, kyla tikimybė, kad teigiamų išgyvenimų patirs ir klausytojas. Ką gi, taip ir buvo.

 

Kartkartėmis, išsivadavusi iš šiaurietiškų sąskambių hipnozės, dirstelėdavau į publiką. Muzikos magnetizmo poveikį galėjau matyti veiduose, akyse, sekančiose kiekvieną pianisto plaštakų judesį ar primerktose susitelkus į kiekvieno garso pervėrimą per savo esybę. Publika ir muzika tapo vieniu. Tai nebuvo tas koncertas, po kurio išeinama ir klausiama pažįstamų: „na, kaip?“ Vietoj to, nutilus biso garsams, buvo skubama ieškoti gražiausių angliškų žodžių dėkingumui išreikšti. Arba, tiksliau, niekur neskubama, pabūnama dar šiek tiek meno kerų aureolėje, kuri neišsisklaidys per visą ilgą naktinį kelią namo.

 

Kaip gera, kai atvykti į koncertą būna nepatogu. Kai negali tiesiog užbėgti į salę po darbų, o privalai suplanuoti, paskirti visą vakarą ir palikti sau šią patirtį labai gryną, ryškią ir tikrą, įvykusią ne tarp kita ko paros šurmuly didmiesčio vidury, o ypatingoje vietoje tam specialiai skirtu laiku.

Tordo Gustavseno trio Paliesiuje. A. Vytienės nuotr.
Tordo Gustavseno trio Paliesiuje. A. Vytienės nuotr.
Jarle Vespestad, Tord Gustavsen, Sigurd Hole. H.F. Asbjørnseno nuotr.
Jarle Vespestad, Tord Gustavsen, Sigurd Hole. H.F. Asbjørnseno nuotr.
Koncerto akimirka. Organizatorių nuotr.
Koncerto akimirka. Organizatorių nuotr.
Paliesiaus dvaro koncertinė erdvė. A. Jakšto nuotr.
Paliesiaus dvaro koncertinė erdvė. A. Jakšto nuotr.