Grigališkasis choralas kaip laisvės mokykla

„Grigališkasis choralas – tai laisvės mokykla“, – vasaros kursų dalyviams sakė dirigentas, pripažintas grigališkojo choralo žinovas Jaanas-Eikas Tulve (Estija). Rugpjūčio 5–12 d. Marijampolėje vyko tarptautinė XI grigališkojo choralo savaitė. Vasaros kursus Marijos mieste (lot. Polis Mariae) jau aštuntus metus organizuoja Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studija, iki tol trejus metus juos rengusi Pažaislyje. O pirmosios grigališkojo choralo stovyklos Lietuvoje įvyko dar anksčiau – 1993 ir 1996 m. Kretingoje. Būtent 1996-aisiais Kretingoje kaip vienas iš mokytojų lankėsi estų choro dirigentas J.-E. Tulve, anuomet – Paryžiaus konservatorijos absolventas ir šioje aukštojoje mokykloje grigališkąjį choralą dėstančio autoritetingojo profesoriaus Louis-Marie Vigne’o asistentas bei Paryžiaus grigališkojo choro vadovas.

Po 22 metų pertraukos J.-E. Tulve sugrįžo į Lietuvą būdamas plačiai po pasaulį koncertuojančio, tarptautinių apdovanojimų pelniusio estų vokalinio ansamblio „Vox Clamantis“ vadovas, o europinėje grigališkojo choralo erdvėje jis vertinamas kaip puikus mokytojas ir dirigentas. Beje, savo 1996 m. įkurto ansamblio pavadinimui J.-E. Tulve pasirinko grigališkajame giesmyne rastą eilutę iš Izaijo pranašystės „Vox clamantis in deserto“ – „Tyruose šaukiančiojo balsas“. Tačiau ansamblio repertuare – ne tik vienbalsis choralas, bet ir ankstyvasis viduramžių daugiabalsumas (garsiajame Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“ skamba šio estų ansamblio atliekama Perotino giesmė „Beata viscera“) ir šiuolaikinės kompozicijos. Tarp jų ypatingą vietą užima Arvo Pärto opusai, už kurių įrašus „Vox Clamantis“ buvo apdovanotas „Diapason D’Or“, „Grammy“ ir kitais prizais. Ansamblis atlieka ir žymiausios vidurinės kartos estų kompozitorės, dirigento žmonos Helenos Tulve kūrinius. „Vox Clamantis“ koncertuoja ne tik Europoje, bet ir Kanadoje, Kolumbijoje, Australijoje, Libane, Izraelyje ir kt., leidžia įrašus firmose „ECM Records“ ir „Arion“.

Tam tikra prasme J.-E. Tulve yra unikalus, nes, būdamas pripažintas scenos meistras, jis nesibodi darbo su bendruomenėmis, kurių giedojimo tikslas nėra koncertinė karjera. Jis yra kviečiamas mokyti giedoti vienuolius, daugiausia benediktinus, mat jų dienotvarkėje giedojimas kaip maldos forma užima itin reikšmingą vietą. Rečiau dirigentas dirba su pasauliečių bendruomenėmis – chorais, ansambliais. Tiesą sakant, atnaujinti ryšius su J.-E. Tulve lietuvius paskatino pernai įvykęs Europos grigališkuosius chorus jungiančios organizacijos „Europa Gregoriana“ susitikimas Romoje, kuriame dalyvavo ir Vilniaus katedros choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Į Romą grigalistai buvo nuvykę dalyvauti Pelenų trečiadienio pamaldose, J.-E. Tulve’i diriguojant. Beje, svarstoma 2019 m. „Europa Gregoriana“ suvažiavimą rengti Vilniuje. Aptariant šiuos planus Marijampolėje J.-E. Tulve pašmaikštavo, kad jei susitikimas vyktų per Devintines (kai miesto gatvėmis eina giedanti procesija), galima būtų suformuoti antrąjį Baltijos kelią. Tereikėtų pakviesti ir Latvijos grigalistų. Čia vertėtų pabrėžti, kad protestantiškais kraštais laikomose Estijoje ir Latvijoje gyvuoja ir katalikiškos bendruomenės, o pats J.-E. Tulve nestandartiškai pasamprotavo apie protestantišką mentalitetą, kurio kartais taip pavydime šiauriečiams. Pasak jo, iš protestantiško mentaliteto kylanti nuostata sunkiai ir daug dirbti, kad pasiektum kuo daugiau, nuolat eitum į priekį, nėra vienareikšmiškai teigiama, nes skatina nepasotinamumą, nerimą. Menas ir palaima yra tenkintis tuo, ką turi, džiaugtis būnant ten, kur esi.

Galima spėti, kad iš gilios vidinės ramybės kyla ir šio dirigento profesinės nuostatos dirbant su choru. Marijampolės kursų dalyviai ne kartą girdėjo raginimus atsipalaiduoti, nekontroliuoti kiekvienos natos, pasiduoti muzikos tėkmei („choralas yra laisvės mokykla“), pasitikėti ja. Tiesiog tikėti tuo, ką giedi: kaip Petras pasitikėjo Jėzumi eidamas vandeniu (pagal Mato evangeliją), o kai suabejojo, pradėjo skęsti... Kalbant muzikiniais terminais, skambesio takumą apibūdina žodis legato, bet nėra paprasta pasiekti tokios giedojimo kokybės, kai lygiai, išlaikant melodinę kryptį ir vedimą, teisingai išryškinami pagrindiniai žodžiai ir garsai, o greta – be jokių trikdžių laisvai paleidžiama melodinė ornamentika, papuošimai. Be to, visus subtiliausius niuansus reikia atlikti giedant chore: tad būtina ir pačiam vesti, nesislepiant už kitų balsų, ir klausytis šalia giedančiųjų, taikytis prie jų.

Savaitę trukusių kursų meninis rezultatas – rugpjūčio 11-osios vakarą Marijampolės bazilikoje vykęs visų dalyvių choro „Cantores Montis Paces“ koncertas. Rezultatų pristatymu galima pavadinti ir savaitės metu transliuotas mišias per Marijos radiją. Tačiau platesne prasme rezultatas – tai tas sakralinės muzikos kultūros supratimas, kurį kiekvienas kursų dalyvis išsivežė į savo miestą ar šalį (į Marijampolę atvyko dalyvių iš Lietuvos, Estijos, Švedijos, Olandijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos), į savo bažnyčią, chorą, bendruomenę, atskirais atvejais – ir į koncertų sales. Mat grigališkojo choralo atveju profesionalumo riba gana sunkiai nubrėžiama: šios tradicijos giedojimo bent jau pas mus galima išmokti tik per praktiką, geriausiai – giedant natūralioje, t. y. bažnytinėje, aplinkoje, o muzikinis išsilavinimas (dainavimo ar chorvedybos studijos) nebūtinai padeda. Tai nėra grynoji muzika, čia labai svarbus yra reikšminis kodas: tiek atliekamo teksto, tiek konkretaus kūrinio vietos liturgijoje supratimas, nes grigališkasis choralas – tai išgiedota malda. Taigi net ir koncertiškai atliekant grigališkąjį choralą neįmanoma atsiriboti nuo jo etoso.

Galima būtų paklausti, tai kurgi čia toji laisvė, jei yra tiek išlygų? Sakyčiau, kad ji pajuntama giedant. Jei netikite – pamėginkite!