Ar buvote seniausiame kultūros renginyje?

Dainų šventė vyko liepą, o dabar rugsėjis, po atostogų į miestą grįžtančius vilniečius pasitinka šurmuliuojantis Gedimino prospektas, visur kabo koncertų, spektaklių skelbimai. Kultūros vartotojai vėl nusiteikę lankytis įvairiuose renginiuose, jiems nekyla klausimų, kodėl reiktų eiti į parodą Nacionalinėje galerijoje, kodėl nepraleisti Knygų mugės ar „Kino pavasario“. Tačiau vasarą mieste pasirodžius Dainų šventės skelbimams buvo abejojančių: „Ko ten eiti? Vėl klausytis tų pačių dainų, žiūrėti tų vilnonių sijonų ir lininių prijuosčių?“ Na, galbūt Dainų šventė jums nepatinka, nevažiuotumėte ir į Gyvosios archeologijos dienas Kernavėje, Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, nenorėtumėte dar kartą perskaityti kurio nors Žemaitės apsakymo. Tačiau psichologai pataria mylėti žmogų tokį, koks jis yra, nenorėti, kad jis būtų kitoks, panašesnis į mūsų susikurtą idealą. Šį patarimą galima pritaikyti ir Dainų šventei, už kurią senesni renginiai yra tik Lietuvos bažnyčiose vykstantys atlaidai.

Privačiuose pokalbiuose ir viešuose pasisakymuose skambėjo ir nuomonė, kad Dainų šventė esanti „sovietinė“. Nors šiais, 2018 metais, vykusi šventė buvo skirta atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui, jos šūkis buvo „Vardan tos...“, tačiau ne vienas tarsi pamiršo, kad ji – 1898 m. sukurtos „Tautiškos giesmės“ amžininkė, kad šios chorų šventės ir „Tautiškos giesmės“, mūsų himno, idėjos panašios: suburti didelį būrį giedotojų, suvienyti ir nuteikti juos bendram tikslui. Galima rasti informacijos, kad pirmosios dainų šventės surengtos Šveicarijoje ir Vokietijoje (1843 m. įvyko šventė Ciuriche, 1845 m. – Viurcburge), iš tenai atėjo į liuteroniškas Baltijos šalis Estiją ir Latviją. Pirmosios šventės buvo regioninės, į jas suvažiuodavo gretimų parapijų bei įvairių draugijų nariai, kartu giedodavo, pasijusdavo suvienyti bendro tikėjimo ir tautinio atgimimo judėjimo. Kiek vėliau bendro giedojimo / dainavimo tradicija pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Nuo 1895 m. į lietuviškus vakarus tautiečius ėmė kviesti Tilžės giedotojų draugija, kuriai vadovavo Vydūnas, regioninėms dainų šventėms prilygo iki 1000 dalyvių sutraukdavusios Joninės ant Rambyno piliakalnio. Tačiau net ir minint dainų švenčių pradininku laikytino Vydūno metus, vis kartota, kad šventė „sovietinė“, niekaip neįsisąmoninta, kad ji turėtų būti įrašyta į liuteroniškų lietuvių kultūros vertybių sąrašą. Keisčiausia, kad apie renginio „sovietiškumą“, būtinybę atsikratyti to laikotarpio atgyvenų kalbėjo net filosofė Nerija Putinaitė, nemažai rašanti apie reformatišką kultūrą, nors jai būtų tikę kalbėti apie renginio ištakas, susieti jį su Mažosios Lietuvos kultūrine tradicija.

Kaimynų mokslininkai į dainų šventes žiūri daug palankiau (gal todėl ten šventiškiau nusiteikusi būna ir visuomenė). Latvių išeivijos mokslininkas Guntis Šmidchenas yra parašęs knygą „Dainos galia“ („Power of Song“, Vašingtono universitetas, 2014), kurioje nušviečia Baltijos šalių nacionalizmo raidą, tautinių giesmių, dainų ir valstybinių himnų kūrimo istoriją, taip pat ir visame pasaulyje nuskambėjusį taikų nepriklausomybės siekimą 1988–1990 m., vadinamą „dainuojančia revoliucija“. Knygoje teigiama, kad dainavimo tradiciją palaikę estai, latviai ir lietuviai XIX–XX a. pradžioje save suvokė kaip „dainių tautas“, tai buvo bendras jų moderniojo nacionalizmo įvaizdis (p. 103). Pasak Šmidcheno, didžiausias chorinio dainavimo malonumas – galimybė girdėti savo balsą skambant kartu su kitų balsais ir jausti, kad visi jie sudaro darnią keturbalsę harmoniją. Dainų šventėje ypač gera dainuoti gimtąja kalba, visiems kartu išgyventi tas pačias emocijas. Dainavimo malonumas ir kuria tautinės vienybės pojūtį. Dainuodami tėvynės meilę, prisirišimą prie jos gamtos žmonės išgyvena tarsi įsimylėjimą, stiprų romantišką jausmą (p. 207).

Kaip žinome, tarpukariu visose trijose Baltijos valstybėse buvo rengiamos iškilmingos, daugybę dalyvių sutraukiančios Dainų šventės. Pirmoji visuotinė lietuvių Dainų šventė įvyko 1924 m. Kaune (joje dalyvavo 86 chorai, apie 3000 dainininkų). Ruošdamasis šventei, jos iniciatorius Juozas Žilevičius domėjosi kaimynų estų ir latvių patirtimi, konsultavosi su klaipėdiškiais. Tuo metu Klaipėdos kraštas jau buvo prijungtas prie Lietuvos, buvo mezgami ryšiai su ilgus amžius už sienos gyvenusiais tautiečiais (kultūros veikėjai ir politikai plaukdavo garlaiviu į garsiąsias Jonines ant Rambyno, šie svečiai buvo maloniai sutinkami). 1928 m. Kaune įvyko antroji visuotinė Dainų šventė, joje pasirodė ir Klaipėdos krašto jungtinis choras, atlikęs atskirą programos dalį – vieną giesmę ir tris harmonizuotas liaudies dainas (dirigavo Antanas Vaičiūnas). Tarpukariu puikiai žinota šventės kilmė, ją reikėtų žinoti ir šiais laikais. Jos neužmiršti, kaip ir faktų, kad Mažosios Lietuvos švietėjai išleido 12 pirmųjų lietuviškų knygų, kad šiame krašte hegzametru parašyti „Metai“, išleistas pirmasis liaudies dainų rinkinys, čia sukurta himnu galėjusi tapti daina „Lietuviais esame mes gimę“, šio krašto kultūrinių draugijų narės pirmosios ėmė puoštis tautiniais drabužiais.

1946 m. Dainų šventė vyko jau okupuotoje Lietuvoje, Vilniuje. Taip, ji tapo sovietinė, okupacijos metais pasikeitė jos repertuaras, sumažėjo liaudies dainų ir lietuvių kompozitorių kūrinių, ėmė skambėti komunizmą šlovinantys kūriniai. Tačiau šventė jau buvo spėjusi tapti tradicinė, tad ir per sovietmetį išliko tautinio atgimimo renginiu, joje visuomet buvo nuorodų į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių kultūrą. Galbūt su totalitarine sistema šventę pradėta sieti dėl jos masiškumo, jungtinio choro didumo? Tačiau choristai į repeticijas eina, koncertuoja ir tarpusavyje bendrauja savanoriškai, jie nėra totalitarinės mašinos sraigteliai. Mėgėjų choras buvo ir yra demokratinė organizacija. Okupacijos metais visose vadinamose Pabaltijo respublikose dainų šventės vykdavo kas penkerius metus. Oficialiose programose skambėdavo privalomi idėjiniai kūriniai ir kelios cenzorių leistos tautinės dainos, jas choristai dainuodavo ypač nuoširdžiai, o pasibaigus programai dažniausiai dar nesiskirstydavo – toliau traukdavo mėgstamas liaudies dainas. Kiek laisviau dainuoti buvo galima ir žygiuojant šventinėje eisenoje. Pasak G. Šmidcheno, oficialiose švenčių programose rodyta apsimestinė meilė partijai, sovietinei tėvynei, suvaidintas optimizmas ir tikėjimas šviesia ateitimi, o neoficialiose dalyse buvo reiškiami užslopinti tautiniai jausmai, tad tautiškumo raišką sovietmečio Dainų šventėse galima pavadinti „dainuojančia opozicija“ (p. 174).

Psichologų patarimus negailėti gražių žodžių artimam žmogui turbūt reikėtų pritaikyti plačiau, neužmiršti jų ir kalbant apie savo valstybę bei savo kultūrą. Žinoma, daugybė šventės dalyvių ir žiūrovų džiaugėsi, kad Dainų dienos programa buvo puiki, Ansamblių vakaras pilnas netikėtumų, pučiamųjų orkestrų koncertas labai šiuolaikiškas, mėgėjų teatrų ir folkloro ansamblių programos labai patriotiškos. Tačiau dalis žiūrovų piktinosi, kad jiems koncertų programos ar scenarijai buvo nuobodūs, naujovių pasirodė mažoka, o įspūdžiai liko blankūs. Be to, Dainų šventės rengėjai kritikuoti, kad nesugebėjo suorganizuoti dalyvių maitinimo, vieną dieną ne ten buvo nuvežtos pusryčių porcijos, kitą kažkam neužteko pietų... Tačiau niekas nepagyrė, kad visiems ir laiku buvo pasiūti tautiniai drabužiai, kad jie buvo ne bet kokie, kad dizaineriai išstudijavo įvairiems Lietuvos regionams būdingus siluetus, spalvas. Ar kas pasidžiaugė, kad šių metų šventės kostiumai buvo patys gražiausi?

Ar nepasitenkinimas viskuo, kas pastaruoju metu kuriama, nevirto savotiška mada? Prisiminkime atsiliepimus socialiniuose tinkluose – nepatiko viskas: ir Dainų šventės programos, ir valstybės 100-mečio proga skulptorių sukurti paminklai, ir Lietuvos istorijos temomis sukurti filmai. Klausantis kritiškų pareiškimų, kartais atrodė, jog mūsų menininkai tokie niekam tikę, jų kūryba tokia prasta, kad beveik kiekvienas kultūros vartotojas galėtų nulipdyti „daug geresnę“ Vyčio skulptūrą, parašyti įmantresnę kompoziciją kanklių ansambliui arba „daug įtikinamiau“ filme suvaidinti partizaną. Bet ar tikrai įvairių sričių kūrėjai taip nesistengia, nieko naujo nesugalvoja, nieko visuomenei priimtino nepateikia? Gal reikėtų atidžiau vertinti naujus kūrinius? Tarkime, pastebėti, kad ne toks ir vienodas, o kaskart atnaujintas būna Dainų dienos repertuaras, kad jame yra ne tik Maironio laikų dainų, bet ir Sąjūdžio metais sukurtų, net ir visai neseniai parašytų kūrinių, kurie netgi sudėtingi, ne taip lengva juos atlikti.

Žinoma, senutėlė šventė ne tokia įspūdinga kaip XXI amžiaus festivaliai, kur kas geriau atitinkantys šių dienų žiūrovų poreikius ir lūkesčius. Ne vienas turėtume pasiūlymų, kaip, kuria linkme Dainų šventė galėtų keistis. Mano nuomone, ji galėtų būti panašesnė į Gatvės muzikos dieną, kai į Vilnių iš visos Lietuvos suvažiavę chorai, pučiamųjų orkestrai, kiti kolektyvai galėtų pasirodyti įvairiose miesto aikštėse, skveruose, būti arčiau publikos. Tačiau nenorėčiau, kad šventė pasikeistų neatpažįstamai, kad joje nebeliktų tų vilnonių sijonų, lininių prijuosčių ir šimto metų senumo dainų. Turbūt ir kiti naujovių bei pokyčių šalininkai nebūtų laimingi, jei labai šiuolaikiška būsimoji Dainų šventė niekuo nesiskirtų nuo Eurovizijos.