Muzika

Marija Paškevičiūtė

Apžvalga iš perspektyvos

Prieš mėnesį pasibaigė šiųmetinis šiuolaikinės arba, kaip jį įvardina organizatoriai, aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Festivalis turi ilgą istoriją: pirmoji „Gaida“ įvyko 1991 m., per tą laiką keliskart pasikeitė jo organizatoriai, keitėsi ir koncepcija. Pasibaigus šiemetinės „Gaidos“ koncertams, norisi apžvelgti festivalį iš platesnės perspektyvos: kiek „Gaida“ reikšminga muzikos scenai Lietuvoje? Kokios tendencijos jame vyrauja? Kokį vaidmenį jame atlieka Lietuvos kompozitorių muzika? Kiek festivalio programos aktualios jo lankytojams ir kas gi ta šiandieninė festivalio publika?

Pirmaisiais metais finansinės galimybės neleido pasikviesti žymių užsienio atlikėjų ir kompozitorių, todėl į festivalio programą įtraukti kūriniai, kurių daugumą atlikdavo vietinės atlikėjų pajėgos. 1991 m. lietuviška muzika sudarė du trečdalius festivalio programos, likusią dalį – latvių, estų, lenkų bei švedų kūriniai. Skaitant pirmąsias recenzijas matyti, kad festivalis buvo nišinis, aktualus beveik tik kompozitoriams, muzikologams ir studentams. Atidarymo ir uždarymo koncertai vyko pustuščiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir, anot Lino Paulauskio, „viskas daugmaž gerai, tik atlikėjai groja bei kūriniai skamba ne tomis dienomis, kaip parašyta buklete“. Nenuostabu, kad iš pradžių „Gaidoje“ lankydavosi daugiausia profesionalai – festivalis tuomet laikėsi labai nuosaikios ir saugios pozicijos. Programą sudarė akademinės krypties kūriniai, nebuvo būtinos išankstinė reklama ir informacija apie renginius.

Beata Baublinskienė

Pokalbis su operos dainininke Soile Isokoski

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje viešėjo garsi operos dainininkė, vienas žymiausių Europos lyrinių sopranų Soile Isokoski. Lapkričio 22–23 d. viešnia iš Suomijos vedė meistriškumo kursus pradedančioms dainininkėms.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Keleto įspūdingų koncertų Vilniuje ir Paliesiuje apžvalga

Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta daug įdomių ir reikšmingų muzikinių įvykių, visų aplankyti tiesiog neįmanoma. Tenka pasirinkti, kam teikti pirmenybę.

Vytautė Markeliūnienė

Savaitgalio renginiai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir jos prieigose

Penktadienio vakarą, lapkričio 23-iąją, Nacionalinės filharmonijos kaimynystėje įsikūrė Jonas Basanavičius (skulptoriai Gediminas Piekuras ir Algirdas Rasimavičius, architektas Gediminas Antanas Sakalis). Pakito, ir tikrai į gera, pastatų, gatvės, gatvių santakos ir tarp jų susidarančios erdvės – dabar jau besivadinsiančios Basanavičiaus aikšte – santykis, darna.

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Kauno pučiamųjų orkestro „Ąžuolynas“ ir violončelininko Deniso Šapovalovo koncerto Kauno filharmonijoje įspūdžiai

Tikriausiai nieko nenustebinsiu prisipažindama į pučiamųjų orkestrus žiūrinti ne tiek nerimtai, kiek šventiškai. Manau, pučiamųjų orkestras daugeliui primena šventę – jie gražūs, pasitempę, žygiuojantys, šventišką dieną grojantys. Tokį „mano sieloj šiandien šventė“ jausmą patyriau lapkričio 17-osios vakarą. Ir tai buvo kitokia šventė, nei prieš tai minėjau.

Ieva Kananavičiūtė

Koncerte Oslo universiteto auloje apsilankius

Lankantis svečioje šalyje dažniausiai norisi kuo išsamiau susipažinti su jos kultūriniais ypatumais. Tad renkantis, į kokį koncertą nueiti, akį traukia autentiška šalies muzika ir jos atlikėjai. Šio impulso vedamas žvilgsnis užkliuvo už festivalio „Spill norsk“ („Grok norvegiškai“) koncerto „Nuo norvegų liaudies melodijų iki neoromantizmo“, vykusio lapkričio 18 d. Oslo universiteto auloje.

Ona Jarmalavičiūtė

Interviu su austrų kompozitoriumi Thomasu Wally

Vienoje gyvenantis ir kuriantis kompozitorius, smuikininkas bei pedagogas Thomasas Wally (g. 1981) nuo ankstyvos vaikystės savo gyvenimą paskyrė muzikai. Šiandien jis gali džiaugtis įvairialype bei sėkminga muziko karjera. Jo kūryba palankiai vertinama ir atliekama daugelyje pasaulio scenų. Kaip kviestinis smuikininkas T. Wally dirba Vienos filharmonijos ir Vienos operos orkestre, griežia „Lux“ styginių kvartete. Taip pat T. Wally dėsto Vienos muzikos ir scenos menų universitete. Daugelis apibūdina jį kaip virtuozinės ir techniškai sunkios muzikos kompozitorių. Savo kūryboje T. Wally dažnai siekia išlaikyti balansą tarp griežtai konstruojamos partitūros bei organiško, malonaus ausiai skambesio. T. Wally pavyko sutikti Vienoje ir pakalbinti apie muziką jo gyvenime, kūrėjo bei atlikėjo amplua.

Eglė Gudžinskaitė

Žvilgsnis į festivalį

Peržvelgusi pastaraisiais metais savo rašytas „Gaidos“ festivalio apžvalgas supratau, kad jau ne pirmą kartą kyla noras paskaičiuoti. Pernai stebėjausi unikalia koncentracija į vieno autoriaus (Davido Lango) muziką, užpernai pastebėjau, kad vien amerikietiško minimalizmo klasikai buvo tiesiogiai dedikuota daugiau nei ketvirtis festivalio.

Domantas Pūras

  „Vilnius Mama Jazz“ recenzijų konkursas

Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ rengėjai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedra organizavo projektą „Vilnius Mama Jazz recenzijų konkursas“, skirtą LMTA studijuojantiems jauniesiems muzikologams bei kitų specialybių studentams. Dalyviai rašė recenzijas apie kurį nors vieną festivalio koncertą. Publikuojame konkurso nugalėtojo Domanto Pūro darbą.

Muzikos festivalį galima būtų lyginti su TV serialu: vienas siužetas pateikiamas per daugybę epizodų su skirtingais aktoriais, scenarijais ir galbūt režisieriais, – taip teigė Domantas Razauskas per festivalio diskusijų popietę, pavadintą „Paraštėmis“. Manau, šis teiginys neatsiejamas ir nuo „Vilnius Mama Jazz“.

Algirdas Klova

„Vilnius Mama Jazz 2018“ įspūdžiai

Dėl Nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos festivalis „Vilnius Mama Jazz“ laikinai persikėlė į Lietuvos rusų dramos teatro patalpas. Tik įėjus į jas, pasitiko labai graži ir informatyvi fotografijos meistro, galėtume sakyti, festivalio fotometraštininko Dainiaus Labučio paroda „Retrospektyva“, skirta festivalio istorijai apžvelgti. Dainius yra gerai žinomas fotografijos pasaulyje Lietuvos spaudos fotografų draugijos narys, mėgstantis džiazo temą, dirbantis taip pat ir su tapyba.

Laiptų aikštelėje išrikiuotos kėdės išdavė, kad čia vyks pokalbiai su pagrojusiais scenoje muzikais. Pokalbius, kaip ir festivalį, vedė Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius.

Prie įėjimų į salę, kaip visada, buvo galima įsigyti CD ir vinilo plokštelių, kurias siūlė „Thelonious“ ir Rūdninkų knygynas. Nori to ar ne, atėjęs į šį festivalį prisimeni vieną ryškiausių ir įdomiausių pasaulio džiazo muzikos leidyklų ECM (Edition of Contemporary Music), kuriai kitais metais sukaks penkiasdešimt. Sunku ir renginio programoje nepastebėti šios savitą skambesį puoselėjančios, talentingiausius muzikantus pritraukiančios, išskirtinės estetikos leidyklos auros. Ir ne tik dėl Rūdninkų knygyno, kuris yra oficialus ECM atstovas Lietuvoje ir turi daugybę šios firmos vinilo plokštelių bei CD.