Koncertinis maratonas

Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta daug įdomių ir reikšmingų muzikinių įvykių, visų aplankyti tiesiog neįmanoma. Tenka pasirinkti, kam teikti pirmenybę.

Lapkričio 7–30 d. Vilniuje, Valdovų rūmuose, „Vaidilos“ teatre ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vyko įvairūs VI tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalio koncertai, kuriuose apsilankė daugybė melomanų. Jų organizatorė ir meno vadovė, koncertuojanti pianistė profesorė Aleksandra Žvirblytė, kuriai aktyviai talkina jos mama, profesorė Veronika Vitaitė, vedanti didžiąją dalį koncertų, kasmet į šį renginį sugeba pakviesti nemažai ryškių pasaulinių scenos žvaigždžių. Tokiems atlikėjams, įpratusiems už savo pasirodymus gauti nemažus honorarus, atvykti padeda rėmėjai, suprantantys muzikinės kultūros reikšmę. Festivalio atidarymo koncerte lapkričio 7 d. Valdovų rūmuose koncertavo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, kuriam įkvėptai dirigavo jo vadovas Martynas Staškus. Ši muzikos šventė prasidėjo vienu gražiausių kūrinių orkestrui – Čiurlionio simfonine poema „Miške“. Tą vakarą su orkestru griežė ir talentingos šios mokyklos mokinės Paulina Jankovskytė (smuikas) ir Rugilė Juknevičiūtė (violončelė). Paulina profesionaliai atliko Felixo Mendelssohno Koncerto smuikui ir orkestrui e-moll I dalį, o Rugilė klausytojus sužavėjo jautriu romantiškos Arvydo Malcio pjesės „Izabelės sapnas“ atlikimu. Šio trapaus kūrinio autorius asmeniškai sveikino talentingą menininkę. Įdomiai nuskambėjo jauno kompozitoriaus Kristupo Bubnelio naujoviškomis triukšmingomis priemonėmis „sukonstruotas“ Kamerinis koncertas fortepijonui su orkestru, kurį meistriškai paskambino Diuseldorfo aukštosios muzikos mokyklos magistrantas Paulius Anderssonas, sugebėjęs ne tik ryškiu garsu įveikti maksimalų didelio orkestro skambesį, bet ir virtuoziškai berti sudėtingus pasažus. Jaunasis kompozitorius savo opusą dedikavo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Čiurlioniui. Juo toliau, tuo įspūdingiau skambėjo M. Staškaus vadovaujamo orkestro atliekamų kūrinių traktuotės: Edvardo Griego „Simfoninių šokių“ I dalis, Čiurlionio „Bėkit, bareliai“ – pastarojo atlikimas buvo skirtas Sauliaus Sondeckio 90-mečiui paminėti. Jautriai nuskambėjo paskutinis programos kūrinys – Amilcare Ponchielli operos „I Lituani“ („Lietuviai“) uvertiūra.

Lapkričio 10 d. Valdovų rūmuose koncertavo pasaulinio garso trimitininkas iš Izraelio Sergejus Nakariakovas ir pianistė iš Belgijos Maria Meerovitch. Duetu atliekamus kūrinius keitė solo fortepijonu skambinami populiarieji Fryderyko Chopino preliudai iš op. 28, atlikėjai artimi Sergejaus Rachmaninovo preliudai G-dur ir gis-moll iš op. 32 bei „Muzikiniai momentai“ h-moll ir e-moll. Trimito virtuozas gražiu tembru ir išraiškingai atliko populiariausius Piotro Čaikovskio vokalinius kūrinius: Lenskio ariozo ir ariją iš operos „Eugenijus Oneginas“ bei tris romansus. Pianistė įgudusiai talkino trimito meistrui. Naujas savo talento savybes S. Nakariakovas atskleidė sukauptai interpretavęs Vladimiro Turčinskio Kaprisą trimitui ir fortepijonui, masyvoku garsu – Wolfgango Amadeus Mozarto Sonatos smuikui ir fortepijonui e-moll (KV 304) aranžuotę, kurioje netgi nesijautė šio kompozitoriaus kūrybos stilistikos. Maloniai nuteikė trijų Gijos Kančeli Preliudų skambesys, o šauniai, ypač virtuoziškai atliktos Jeano-Baptisto Arbano Variacijos Bellini operos „Norma“ tema sukėlė didžiulę ovacijų audrą ir bisą.

Lapkričio 13 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje susidomėję išklausėme rafinuotą pianisto profesoriaus Jurgio Karnavičiaus interpretuojamą programą „Čiurlionis kitaip“ pagal Rimanto Janeliausko sudarytus „Neatpažintus Čiurlionio muzikos ciklus“.

Tačiau daugiausia dėmesio norėtųsi skirti lapkričio 16 d. Valdovų rūmuose vykusiam koncertui, kuriame skambino prancūzas Pascalis Devoyonas, dabar gyvenantis Japonijoje ir kartais koncertuojantis su savo japone žmona, taip pat pianiste. Rečitalis pakerėjo neįtikėtina pianisto menine įtaiga, aukščiausio lygio profesionalumu, kūrybine vaizduote. Tokių Claude’o Debussy ir Maurice’o Ravelio kūrinių traktuočių dar neteko girdėti.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo šešios Debussy Preliudų ciklo pjesės. Atrodė, jog pianistas be pastangų, mėgaudamasis, lengvais ar lyg vualiu apgaubtais garsais spalvina įvairius vaizdinius, pasitelkia turtingą vaizduotę. Išoriškai – jokių nereikalingų judesių ar vaidybos. Visai kitaip stilistikos požiūriu atliktas Ravelio 6 dalių ciklas „Kupereno kapas“ – grakščiai skambėjo senoviniu stiliumi traktuojamos pjesės. Kilus aplodismentų audrai, P. Devoyono veidą nušviesdavo nuoširdi, plati šypsena.

Antroje koncerto dalyje išgirdome nuostabiai spalvingai ir trapiai atliekamus dar šešis Debussy Preliudus. Subtiliai, tarsi rūke skendinčius ramius skambesius, lengvus, miklius, tylius pasažus keitė deimantų skaidrumo garsai. Užburiantis grožio pojūtis, į kurį staiga įsiverždavo ryškūs menininko temperamento gūsiai. Ugnelių žybčiojimas, liepsnų vaizdiniai pjesėje „Fejerverkai“ gniaužė kvapą. Koks įtaigus perteikimas, emocinis jautrumas!

Ypač vaizdingai ir meistriškai P. Devoyonas traktavo Ravelio ciklą „Nakties Gasparas“. Vyresnieji muzikos profesionalai puikiai prisimena, kokį furorą sukėlė šis ciklas, dar jaunučio Pascalio įtaigiai paskambintas tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse (1978), kai pianistas buvo įvertintas sidabro medaliu. Su nekantrumu laukiau brandaus meistro interpretacijos, kurios meninė vertė pranoko visus lūkesčius. Sunku net suvokti, kaip pianistas sugeba perteikti benardančios bangose „Undinės“ vaizdinį; „Kartuvės“ hipnotizavo niūria didybe, vidiniu sielvartu; klausą magiškai veikė virtuoziškas, audringas ar mistiškai tylus „Scarbo“ skambesys...

Sužavėtiems klausytojams fortepijono genijus bisui pateikė dar dvi Debussy pjeses – „Burės“, kurioje beveik buvo galima pajusti jūros bangelių supamą burlaivį, ir „Mergaitė lino spalvos plaukais“. Viskas skambėjo paprastai, bet labai gražiai.

Po koncerto buvo malonu prieiti ir iš arti pabendrauti su šiuo šypsena spinduliuojančiu menininku. Turėjau progą prisiminti puikų jo Debussy ir Ravelio kūrinių rečitalį Suomijoje, vykusį prieš 25 metus, kai jis dirbo pedagogu Suolahčio tarptautinėje vasaros stovykloje (ten darbavosi bei koncertavo ir įžymus prancūzų pianistas Bernard’as Ringeissenas, ten teko dirbti ir šių eilučių autorei, o režisierius ir operatorius Arvidas Baronas organizatorių buvo pakviestas nufilmuoti šį tarptautinį renginį). Tuomet įdomu buvo stebėti P. Devoyono pedagoginį darbą – geranorišką, bet priekabų dėmesys garso kokybei, kantrybę, studentams savo pavyzdžiu rodant, kokiu būdu galima pasiekti tikslingą skambesį, vaizdingumą.

Po šio jaudinančio koncerto buvo sunku patikėti, kad ne mažiau ryškių įspūdžių galima patirti jau kitą dieną. Paliesiaus dvaro meninių renginių organizatorės, pianistės ir kompozitorės Ievos Baranauskaitės lapkričio 17 d. buvau pakviesta pasiklausyti dviejų talentingų atlikėjų koncerto dvaro Pasagos salėje, garsėjančioje savo puikia akustika ir jaukumu. Beveik sutapo ir tai, kad išvakarėse žavėjęs P. Devoyonas dabar gyvena Japonijoje, o pasaulinio garso violončelininkas Aleksandras Kniazevas į Paliesių taip pat atvyko iš gastrolių Tokijuje. Ypatingoje Paliesiaus dvaro aplinkoje atlikėjas, kaip ir kiti žinomi muzikai – Gidonas Kremeris, Andrius Žlabys, įrašinėjo savo kompaktinę plokštelę. Ta proga surengtame koncerte A. Kniazevui įkvėptai talkino pianistas Kasparas Uinskas. Tai, kad aukščiausio pasaulinio lygio violončelininkas pasirinko muzikuoti su šiuo pianistu, ne atsitiktinumas, abu koncertuoja ne pirmą kartą. 2015 m. jie Vilniuje ir Kaune pateikė sudėtingas Césaro Francko, Sergejaus Rachmaninovo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus sonatas. Šiemet, birželio mėnesį, K. Uinskas dalyvavo legendinės pianistės Marthos Argerich festivalyje Hamburge. Įdomu, kad numatytą M. Argerich ir Jevgenijaus Božanovo duetą (atliekant pianistei dedikuotą Sergejaus Prokofjevo baleto „Pelenė“ Michailo Pletniovo aranžuotę) itin sėkmingai pakeitę J. Božanovas su K. Uinsku sulaukė palankaus tūkstantinės publikos įvertinimo.

Paliesiaus dvaro koncertą pradėjo A. Kniazevas, labai įtaigiai pagrieždamas Johanno Sebastiano Bacho 6 dalių Siuitą violončelei solo Nr. 5 c-moll, kurioje Preliudas ir Fuga sujungti į vienį. Bacho muzikoje jautėsi iš menininko sklindanti galingo liūto jėga, o po nedidelės pertraukos interpretuotos Johanneso Brahmso 4 dainos violončelei ir fortepijonui nuskambėjo visiškai kitaip. Vien jų pavadinimai – „Vienatvė laukuose“, „Jei žinočiau kelią atgal“ ar „Neviltis“ – nuteikė kitokiai nuotaikai: šiltai, ilgesingai, emociškai įtaigiai traktuojami nuostabaus grožio violončelės garsai lyrinėje muzikoje puikiai derėjo su įkvėptais, mistiškais, skaidriais fortepijono išgaunamais skambesiais. Po koncerto nustebino pianisto prisipažinimas, kad jam labai įdomu dėmesingai įsiklausyti į nepaprasto partnerio muzikavimą, o šiuos kūrinius jie atliko beveik be repeticijos...

Įspūdingai nuskambėjo centrinis programos kūrinys – Brahmso Sonata altui ir fortepijonui, op. 120 Nr. 1, kurio aranžuotę violončelei parašė pats A. Kniazevas. Šiame, vėlyvajame autoriaus opuse atsiskleidžia kompozicinė branda, turinio sudėtingumas, intensyvi vaizdinių plėtotė. Įtaigiai atliekama keturių dalių sonatos muzika tiesiog hipnotizavo. Čia buvo pastebimi ir muzikų dinamikos traktuotės skirtumai: violončelės garsai liejosi jaudinamai, šiltai ir sodriai, o fortepijono partijoje buvo juntama stipri valia, temperamentas, tikslingas užsidegimas. Dar vieną Brahmso dainą atlikėjai pasirinko bisui.

Lapkričio 18 d. į „Vaidilos“ teatro salę Čiurlionio muzikos festivalis sukvietė daugybę vokalo muzikos mėgėjų bei baritono Mindaugo Rojaus, soprano Vilijos Kuprevičienės ir pianistės Aleksandros Žvirblytės gerbėjų. Girdėjome populiarias Franzo Leháro, Gioacchino Rossini, Ruggero Leoncavallo, Giuseppe’s Verdi operų ir operečių arijas. Gražių, stiprių balsų, skirtingo emocinio ir vaidybinio nusiteikimo dainininkai ryškiai atliko savo numerius ir puikiai derėjo duetuose. Ypač meistriškai jiems talkino patyrusi pianistė. Sudėtingas orkestro partijas A. Žvirblytė skambino rafinuotai, nuotaikingai, subtiliai, negožė vokalistų balsų. Nustebino koncerto pabaigoje galingai V. Kuprevičienės padainuota Turandot arija iš Giacomo Puccini operos – įveikti šiai sudėtingai muzikai reikia ištvermės.

Lapkričio 21 d. „Vaidiloje“ stebėjome teatralizuotą koncertą „Mistinis Čiurlionis“. Tai projekto „Kosminis Čiurlionis“ tęsinys. Žinomi Lietuvos atlikėjai – saksofonininkas Petras Vyšniauskas, gitaristas Juozas Milašius, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir dailininkas Arnas Špakauskas – sukūrė įspūdingą performansą, improvizuodami pagal Čiurlionio ir kitų autorių (Bacho, Beethoveno, Chopino, Brahmso, Skriabino, Prokofjevo, Šostakovičiaus) muziką. Prie garsų derėjo ir įdomiai pateikti vaizdai, šviesų žaismė, vaidyba. Šio renginio režisierė Agnė Sunklodaitė, vaizdo projekcijų autorius Kornelijus Jaroševičius įdomiai sujungė visas detales į darnią visumą.

Taip sutapo, kad beveik tuo pačiu metu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje „Naujoji muzikų karta“ surengė pianisto Jevgenijaus Božanovo rečitalį. Savito atlikimo braižo menininkas labai neįprastai traktavo skirtingo laikotarpio kūrėjų kūrinius: Domenico Scarlatti Sonatas (f-moll, K. 466, F-dur K. 6 ir F-dur K. 107), Beethoveno Sonatą, op. 27 Nr. 2 („Mėnesienos“) ir tris valsus – Debussy „La plus que lente“, Chopino „Grande valse“, op. 42, ir Ravelio „La Valse“. Stebino ne tik tobulai įvaldyta pianisto technika, bet ir tai, kad visus šiuos kūrinius jis skambino panašiai. Atlikimo stilius, kai grožimasi gležnais, spalvingais, pernelyg tyliais skambesiais, meistriškai naudojantis dešiniuoju pedalu bei lanksčiu rubato, nuolat svyruojančiu tempu, ypač tiko Scartatti sonatoms, pavergusioms savo grožiu. Neįprastai atrodė mėgavimasis kiekviena akimirka ir kituose kūriniuose.

Visai kitaip J. Božanovas interpretavo Ferenco Liszto Sonatą h-moll. Čia pianistas tarsi paniro į mistikos pasaulį. Ramiuose, aukšto registro epizoduose lyg sustingdavo skaidrūs, dangiški skambesiai, o vietoj įprastai atlikėjų perteikiamų filosofinių apmąstymų ar aistringų proveržių pianistas pasitelkė piktą, tūžmingą, triuškinančią jėgą. Tikrai įspūdinga.

Lapkričio 24 d. Valdovų rūmuose įvyko Čiurlionio muzikos festivalio uždarymo koncertas. Jame skambino pianistas Kevinas Kenneris iš JAV, sėkmingai dalyvavęs prestižiniuose tarptautiniuose F. Chopino, P. Čaikovskio konkursuose. Kaip sakė koncertą vedusi A. Žvirblytė, K. Kenneris žavisi lenkų muzika, tad vakaro programoje jis atliko Chopino ir Ignacijaus Jano Paderewskio kūrinius.

Chopiną atlikėjai dažniausiai skambina romantiškai šiltu garsu, naudoja pedalą, kiekvienas savaip pasitelkia rubato. K. Kennerio interpretacijoje tyliuose epizoduose vyravo tyras, šaltas, skaidrus garsas, o dramatiškuose – taip pat ne šiltas, o kietokas, sausokas, galingas skambesys. Patraukė pianisto susikaupimas, muzikinės medžiagos analizė, racionaliai perteikiami gilūs išgyvenimai, net sielvartas. Kartkartėmis prasiveržė vyriškai aštrios, įtemptos kulminacijos, temperamentas.

Visai kitaip K. Kenneris traktavo Paderewskio muziką – virtuoziškai, temperamentingai, bet ne manieringai, kas kartais būdinga autoriaus kompozicijoms. Publikai nepaprastai patiko virtuozinių galių demonstravimas, todėl bisui pianistas paskambino Paderewskio „Fantastinį krakoviaką“ – jame pasigirdo daugiau spalvų, net grakštumo. Kitas bisas klausytojams visiškai užgniaužė kvapą – su neįtikėtinu miklumu praskrido Chopino „Didysis valsas“.