Apžvalga iš perspektyvos
Prieš mėnesį pasibaigė šiųmetinis šiuolaikinės arba, kaip jį įvardina organizatoriai, aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Festivalis turi ilgą istoriją: pirmoji „Gaida“ įvyko 1991 m., per tą laiką keliskart pasikeitė jo organizatoriai, keitėsi ir koncepcija. Pasibaigus šiemetinės „Gaidos“ koncertams, norisi apžvelgti festivalį iš platesnės perspektyvos: kiek „Gaida“ reikšminga muzikos scenai Lietuvoje? Kokios tendencijos jame vyrauja? Kokį vaidmenį jame atlieka Lietuvos kompozitorių muzika? Kiek festivalio programos aktualios jo lankytojams ir kas gi ta šiandieninė festivalio publika?
Pirmaisiais metais finansinės galimybės neleido pasikviesti žymių užsienio atlikėjų ir kompozitorių, todėl į festivalio programą įtraukti kūriniai, kurių daugumą atlikdavo vietinės atlikėjų pajėgos. 1991 m. lietuviška muzika sudarė du trečdalius festivalio programos, likusią dalį – latvių, estų, lenkų bei švedų kūriniai. Skaitant pirmąsias recenzijas matyti, kad festivalis buvo nišinis, aktualus beveik tik kompozitoriams, muzikologams ir studentams. Atidarymo ir uždarymo koncertai vyko pustuščiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir, anot Lino Paulauskio, „viskas daugmaž gerai, tik atlikėjai groja bei kūriniai skamba ne tomis dienomis, kaip parašyta buklete“. Nenuostabu, kad iš pradžių „Gaidoje“ lankydavosi daugiausia profesionalai – festivalis tuomet laikėsi labai nuosaikios ir saugios pozicijos. Programą sudarė akademinės krypties kūriniai, nebuvo būtinos išankstinė reklama ir informacija apie renginius.