„Nesijaudink, būk laimingas“

Tikriausiai nieko nenustebinsiu prisipažindama į pučiamųjų orkestrus žiūrinti ne tiek nerimtai, kiek šventiškai. Manau, pučiamųjų orkestras daugeliui primena šventę – jie gražūs, pasitempę, žygiuojantys, šventišką dieną grojantys. Tokį „mano sieloj šiandien šventė“ jausmą patyriau lapkričio 17-osios vakarą. Ir tai buvo kitokia šventė, nei prieš tai minėjau.

Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ Kauno pučiamųjų orkestro „Ąžuolynas“, diriguojamo Giedriaus Vaznio, koncertas „Musica academia“ sužavėjo įdomia, netgi sudėtinga programa. Nuskambėjęs kitą dieną po paskutinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ renginio, jis tapo tarsi festivalio tęsiniu – savo programa, užmoju ir žaižaruojančiu skambesiu. Ypač nustebino spalvingi kūriniai, sukurti specialiai pučiamųjų orkestrui.  

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo austrų kompozitoriaus Friedricho Guldos Koncertas violončelei ir pučiamųjų orkestrui. 1980 m. parašytame penkių dalių koncerte autorius supynė klasikinę muziką, džiazą, senovinį menuetą, roką, maršą ir polką. Violončelininkas, kompozitorius ir dirigentas Denisas Šapovalovas savo partiją atliko itin lengvai ir net su regimu malonumu, galvos ir rankų mostais pritardamas orkestro skambesiui, kūrinio finale ragino publiką ploti ir, regis, net veržėsi padėti diriguoti. Guldos Koncertas – savito grožio, žėrintis, kintantis, įtraukiantis. Po koncerto girdėjau, kad ne vienam klausytojui koncertas skambėjo kaip filmų muzika. Išties, visi vakaro kūriniai dvelkė filmų muzikos stilistika, bet kol kas neįsivaizduoju filmo, kuris atlieptų  Guldos Koncertui.

Kauno publika D. Šapovalovui plojo atsistojusi. Atlikėjas pasisveikino lietuviškai ir, išsitraukęs iš stilingo frako tamsius akinius, angliškai pasakė „turįs pasiūlymą“ – ir užgrojo Bobby McFerrino „Don’t Worry, Be Happy“ („Nesijaudink, būk laimingas“). Prie jo prisijungė kontrabosininkas, gitaristas ir, beveik neraginama, visa publika.

Antroje koncerto dalyje skambėjo kūriniai pučiamųjų orkestrui: amerikiečių Samuelio Roberto Hazo „Ride“, Erico Whitacre’o „Equus“ („Arklys“) ir brito Philipo Sparko „Dance Movements“. Neilga Hazo kompozicija „Ride“, įkvėpta Pensilvanijos greitkeliais lekiančių automobilių srauto, jau nuo pirmų akordų mintimis nukelia į kino teatrą, kur, atrodo, vyksta gaudynių filmo finalas. Mane absoliučiai sužavėjo amerikiečių kompozitoriaus ir dirigento Whitacre’o kompozicija. Atrodo, per šį kūrinį beveik nekvėpavau – neleido užgriuvusi ritmų ir spalvų lavina. Koncerto pabaigoje skambėjo vienas žymiausių Lietuvoje ne kartą viešėjusio britų kompozitoriaus Philipo Sparko kūrinių, keturių dalių „Dance Movements“. Tai – vėlgi filmų muzikos dvasia sukurta šokių siuita su itin spalvinga (ypač mušamųjų) instrumentuote. Šio kūrinio norisi klausytis dar ne kartą.

Pernai dirigentas Giedrius Vaznys jau 57 metus skaičiuojantį „Ąžuolyną“ (įkurtas 1961 m.) apibūdino kaip ambicingą, puikių atlikėjų kolektyvą. Sakyčiau, ir pats dirigentas, gerai pažįstantis šį orkestrą, yra dar viena kolektyvo sėkmės priežastis. Jo noras įgyvendinti įdomias programas, kelti orkestro meistriškumą puikiausiai atsiskleidė koncerto programoje. Čia derėjo orkestro ir dirigento profesionalumas, violončelininko D. Šapovalovo charizma, apgalvotai parinkta programa, puiki nuotaika ir žavus Justės Jankauskaitės koncerto vedimas. Nuotaika tarsi naujametiniuose koncertuose! Aš jau laukiu kitos „Musica academia“ programos.