7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Gaidos“ statistika: 2018-ieji

Žvilgsnis į festivalį

Eglė Gudžinskaitė
Nr. 38 (1275), 2018-11-23
Muzika
Colin Currie ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Colin Currie ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.

Peržvelgusi pastaraisiais metais savo rašytas „Gaidos“ festivalio apžvalgas supratau, kad jau ne pirmą kartą kyla noras paskaičiuoti. Pernai stebėjausi unikalia koncentracija į vieno autoriaus (Davido Lango) muziką, užpernai pastebėjau, kad vien amerikietiško minimalizmo klasikai buvo tiesiogiai dedikuota daugiau nei ketvirtis festivalio. Šiemet supratau, kad laikas patyrinėti pastarųjų metų „Gaidos“ repertuaro tendencijas detaliau, nes mintis, kad lietuviškos muzikos šiemet „Gaidoje“ kaip niekad mažai, nors pats festivalis truko kaip niekad ilgai (net 15 koncertų per tris savaites nuo spalio 20 d. iki lapkričio 10 d.), lydėjo nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą atsiverčiau šių metų programą. Plikas faktas: nuo 2010 m., kai „Gaidos“ programoje lietuvių kompozitorių kūrinių buvo beveik tiek pat (apie 46 proc.), kiek ir užsieniečių, lietuviškos muzikos kiekis stabiliai mažėjo, kol tapo nesiekiančiais net varganų 12 proc. šių metų festivalyje. Ir, beje, nors kūrinių kiekiu (šiemet nuskambėjo 7 kūriniai, iš kurių 6 atlikti pirmą kartą) buvo ir dar skurdesnių metų, pavyzdžiui, prieš penkerius taip pat buvo pristatytos vos 6 lietuviškos premjeros, tačiau vertinant viso festivalio apimtį vietinių autorių kūryba dar niekad nebuvo nustumta į tokias paraštes kaip šįkart.

 

Trys solistui su orkestru skirtos kompozicijos (Loretos Narvilaitės „Skambesys bangų sutampa su dangum“, Alberto Navicko „vakarų saulėtekio“ ir Rūtos Vitkauskaitės „Chrysalis“) ir trys skirtingiems kameriniams ansambliams parašyti kūriniai (Tomo Kutavičiaus „Ritus rhythmus“, Ryčio Mažulio „Carduelis“ bei Egidijos Medekšaitės „BhUtadhAtri“) yra visas šių metų „Gaidos“ užsakymu sukurtos muzikos derlius. Žinoma, galima būtų pamanyti, kad toks lietuviškos muzikos kiekis realiai atspindi mūsų kompozitorių kūrybinį potencialą. Tačiau šiemet, tuo pat metu kaip ir amerikietiškųjų aktualijų prisodrinta oficialioji „Gaida“, Vilniaus koncertų scenose vyko paralelinė lietuviškos muzikos programa. Tarsi alternatyvi „Gaida“. Viskas prasidėjo nuo Šarūno Nako „Kosminių vibracijų“ premjeros, paskui laukė jubiliejiniai Antano Kučinsko ir Teisučio Makačino vakarai, galiausiai atėjo eilė konceptualiai įspūdingam ir savitam Onutės Narbutaitės autoriniam koncertui „Heliografijos“. Žinoma, galima pasidžiaugti, kad šiuolaikinė lietuvių kompozitorių muzika skamba ir be festivalių, tačiau kartu tenka konstatuoti, kad „Gaidos“ orientacija reprezentuoti lietuvių autorių kūrybą yra gerokai nunykusi.

 

Bet galbūt reiktų į šią situaciją pažiūrėti ir kitaip? Dar prieš gerą dešimtmetį nemaža dalis „Gaidos“ koncertų vykdavo pustuštėse salėse, į kurias didžioji dalis klausytojų ateidavo su kvietimais. Panašiai šiemet atrodė ir Lietuvos ansamblių tinklo koncertas, nors jame buvo atlikta rekordiškai daug naujų kūrinių (net 4 iš 6), o tarp jų ir du lietuviški (Egidijos Medekšaitės bei Vykinto Baltako). Tačiau dabar tuščios kėdės „Gaidoje“ labiau išimtis nei taisyklė. Pastaraisiais metais festivalis pritraukia klausytojų, jie išties perka nepigius bilietus, užpildo sales, kartais netgi sausakimšai. Komercinio pobūdžio renginiai, kadaise buvę lyg priedas prie „Gaidos“ (neretai su post scriptum ženklu), dabar jau tapo reikšminga festivalio dalimi, kaip kad Laurie Anderson programa „The Language of the Future“, pradėjusi šių metų festivalio maratoną. Tradiciškai Šiuolaikinio meno centro erdvę užpildanti elektroninės muzikos gerbėjų auditorija turbūt buvo ta priežastis, kodėl šiemet tokiai muzikai skirti jau net trys vakarai, per kuriuos pasirodymus surengė „Mouse on Mars“ duetas, Kanding Ray, Byetone, taip pat trimitininkas Markusas Stockhausenas su Martux-M. O šalia jų vietos užteko ir lietuvių elektroninės muzikos kūrėjams (Miša Skalskis, „Fume“). Jau prieš porą metų rašiau, kad tokios muzikos poreikis vertas arba atskiro festivalio, arba daugiau dėmesio pačios „Gaidos“ programoje. Todėl gerokai išplėsta šių metų elektroninė scena išties nudžiugino.

 

Ką jau kalbėti apie nuoseklų publikai vis nepabostančio amerikietiškojo minimalizmo ir įvairiausių jo atmainų reprezentavimą „Gaidoje“. Abiejų šiemet Filharmonijoje vykusių simfoninės muzikos koncertų akcentas ir traukos taškas buvo Philipo Glasso ir Johno Adamso fortepijoniniai koncertai, kaip ir jų atlikėjai – Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto duetas (orkestrui diriguojant Robertui Šervenikui) bei jaunasis Lukas Geniušas (diriguojant Karoliui Variakojui). Festivalio programos sudarytojams, regis, neatrodė labai svarbu, kad Adamso „Century Rolls“ lygiai prieš dešimtmetį „Gaidoje“ jau skambėjo (tik tuomet su tuo pačiu orkestru ir toje pačioje salėje jį atliko Petras Geniušas). Į kviestinių kompozitorių sąrašą šiemet įtraukę niujorkietę Julią Wolfe, rengėjai dabar jau gali didžiuotis, kad jų festivalyje svečiavosi ir išskirtinio dėmesio paeiliui sulaukė visa žymiosios „Bang on a Can“ grupės įkūrėjų trijulė (Michaelis Gordonas, Davidas Langas ir Julia Wolfe). O įrašius čia ir kitus minimalistinės muzikos klasikus, per pastarąjį dešimtmetį apsilankiusius ir pagerbtus čia įvairių jubiliejų proga, galėtume sakyti, kad savo akimis jau regėjome kone visą minimalizmo panteoną.

 

Viena vertus, negali smerkti organizatorių už norą pamaloninti klausytojus tuo, ką jie puikiai žino, mėgsta ir perka. Kita vertus, stebint tendenciją tokiais maloniais „papirkinėjimais“ okupuoti vis didesnę „Gaidos“ programos dalį, vėl kyla tas pats klausimas – kas ta aktuali, šiuolaikinė muzika, kuri lyg ir turėtų būti „aktualiosios muzikos festivaliu“ save vadinančios „Gaidos“ ašimi? Magnusas Lindbergas – antrasis šių metų kviestinis kompozitorius – skirtinguose koncertuose buvo pristatytas 6 kūriniais, iš kurių 5 buvo orkestrinės partitūros, sukurtos jau po 1990-ųjų. Orkestras išties yra šio suomių kompozitoriaus didžioji meilė ir tiesiog neįmanoma nesižavėti, kaip puikiai jo „rankose“ jis visada suskamba. Tačiau ta vėlyvojo romantizmo estetika, puikiai deranti prie Beethoveno Devintosios arba Richardo Strausso orkestro bangavimo, kuria pasižymi pastaruosius 30 metų kuriama Lindbergo muzika, šiuolaikinės muzikos festivalyje skamba tiesiog anachronistiškai. „Orkestras man yra kaip instrumentas, kuriam kurti muziką – didžiausias malonumas. Tačiau norėdamas, kad ji skambėtų, būtų atliekama ryškiausių pasaulio orkestrų, turėjau prisitaikyti“, – savo konformistinių nuostatų pokalbyje neslėpė kompozitorius.

 

Trečiasis „Gaidos“ svečias Phillas Niblockas – žymusis eksperimentininkas ir tarpdisciplininio meno kūrėjas, dar vienas niujorkietis, taip pat dar vienas klasikas (šįkart drone muzikos) – atvirkščiai, jokio prisitaikymo prie klausytojų lūkesčių ir normų nežadėjo. Sužavėjęs pusvalandį trukusiu glissando gausmu kompozicijoje „#9.7“, kurią atliko violončelininkas Juho Laitinenas ir Klaipėdos kamerinis orkestras, kitą dieną apkurtino elektroninio drone triukšmu savo autoriniame koncerte. Tokia garso filosofija bent jau provokavo, o pamatyti savo akimis legenda tapusį menininką išties buvo smalsu. Tačiau juk iš festivalio, pretenduojančio į aktualumą, realiai norėtųsi šio to daugiau, ypač žinant, kaip plačiai ir įvairiai drone muzikos estetika propaguojama šiandien.

 

Laiko ir publikos patikrinta muzika yra tarsi saugus buvimas komforto zonoje. Panašus į tradicija tapusį kokios nors perkusininkų grupės koncertą „Gaidos“ festivalyje. Nors nuo tada, kai 1931 m. Edgaras Varèse’as išdrįso sukurti kūrinį vien tik mušamiesiems („Ionisation“), praėjo jau 87 metai, tokio pobūdžio muzika koncertų afišose vis dar atrodo šiek tiek egzotiškai ir patraukliai. Taigi vežti į festivalį vieną po kito geriausius pasaulio perkusininkų ansamblius organizatoriams turėtų būti visai komfortiška, kas puikiai atsispindi „Gaidos“ statistikoje. Nuo 2010 m. čia koncertavo jau 7 mušamųjų ansambliai, įskaitant ir šiemet pusiau rokerišką programą surengusius „Mantra Percussion“ iš JAV. Bet lietuviški kūriniai tokiuose koncertuose dar niekad neskambėjo, jų galbūt ir nėra. Tačiau kartais taip norėtųsi, kad „Gaidos“ organizatoriai, ypač tokiose tradicija tampančiose situacijose, išdrįstų dažniau paprovokuoti (kompozitorius, atlikėjus, klausytojus) ir surizikuoti žengti žingsnį į šoną, o gal ir į priekį. Kad nuspėjamai tvarkingą ir sėkmingą įvaizdį iškeistų į azartiškai drąsų ir intriguojantį.

Colin Currie ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Colin Currie ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Rikterė, Zbignevas Ibelhauptas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.D. Matvejevo nuotr.
Rūta Rikterė, Zbignevas Ibelhauptas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Karolis Variakojis. D. Labučio nuotr.
Lukas Geniušas ir Karolis Variakojis. D. Labučio nuotr.
Markus Stockhausen. D. Matvejevo nuotr.
Markus Stockhausen. D. Matvejevo nuotr.
Markus Stockhausen ir Martux-M. D. Matvejevo nuotr.
Markus Stockhausen ir Martux-M. D. Matvejevo nuotr.