Kaip senas rylininkas

Penktadienio vakarą, lapkričio 23-iąją, Nacionalinės filharmonijos kaimynystėje įsikūrė Jonas Basanavičius (skulptoriai Gediminas Piekuras ir Algirdas Rasimavičius, architektas Gediminas Antanas Sakalis). Pakito, ir tikrai į gera, pastatų, gatvės, gatvių santakos ir tarp jų susidarančios erdvės – dabar jau besivadinsiančios Basanavičiaus aikšte – santykis, darna. Pabandžius šią skulptūrą nufotografuoti jau sutemus, išnyrantis vaizdas fotoaparato langelyje gerokai skyrėsi nuo to, ką natūraliai suvokė akis. Ir tikrai džiugu, kad aikštė nebus užgrūsta automobiliais, kas jau tapę įvairių simpatiškų Vilniaus gatvių – nuo Žvėryno ligi Senamiesčio – įkyriuoju leitmotyvu. Tačiau minėtas fotoobjektyvo ir akies suvokiamo vaizdo skirtumas paliudijo šaižų ir kiek negailestingą pagrindinio aikštės veikėjo ir pernelyg ryškių (tarytum antro plano, bet įžūliai besiveržiančių į pirmą) reklamų santykį. Įdomu, kaip klostysis jų sambūvis?

Šį vakarą palydėjo Lietuvos kamerinio orkestro, valstybinio choro „Vilnius“, Veronikos Povilionienės ir Petro Vyšniausko koncertas, diriguojamas Giedriaus Pavilionio. Koncertas, kaip ir dera, vyko Nacionalinėje filharmonijoje, į kurią susirinkusi publika vestibiulyje sutiko dar vieną Basanavičių – tai pirmoji bronzinė skulptūra, pastatyta 2005 m., minint Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmetį, sukurta Gedimino Jokūbonio. Ir nors jai jau dešimtmetį buvo lemta tapti įprasta, malonia „uvertiūra“ prieš Filharmonijos koncertus, netrukus šis „dviejų Basanavičių“ epizodas peraugs į abiejų vienatvę. Vienam jų teks pasitraukti ir surasti naujus „namus“.

Iškilmėms lietuvių kompozitorių kūrinių programą parengęs Lietuvos kamerinis orkestras jau kitą vakarą, lapkričio 24-ąją, sugrįžo prie sau įprastesnio repertuaro, sudaręs koncertą iš Franzo Schuberto ir Leonido Desiatnikovo kūrinių. Formaliai programoje būta vidinių ryšių, ką atskleidė pirmoji dalis. O joje skambėjo Desiatnikovo kompozicija smuikui ir styginiams „Kaip senas rylininkas“ („Wie der alte Leiermann“), pasak autoriaus, Schuberto dainos „Rylininkas“ komentaras, taip pat ir Schuberto Penktoji simfonija. O antrosios koncerto dalies „siužetas“ krypo į visai kitokių meninių kategorijų ištarmes (nebent viską, kas susiję su dainos žanru, traktuotume kaip šubertišką pradmenį, bet turbūt taip daryti būtų pernelyg mėgėjiška) – išgirdome Desiatnikovo 12 dalių ciklą balsui, smuikui ir styginiams „Rusų metų laikai“. Abi šio kompozitoriaus partitūros įeina į Gidono Kremerio ir jo vadovaujamo orkestro „Kremerata Baltica“ repertuarą. Aišku viena, kad minimo vakaro atlikėjai, neseniai įrašę Desiatnikovo autorinę kompaktinę plokštelę, papildė savo kūrybinį bagažą nauju, gerai išmoktu repertuaru, kurį panoro pristatyti Vilniaus publikai.

Klausydamas šiuolaikinių kūrinių, pagrįstų jau vertybėmis tapusiomis klasikos citatomis, kartais sutrinki. Vienais atvejais juos suvoki kaip žavią kūrybinės minties žaismę, kitais – kaip gera idėja grįstą infliaciją, nuskandinant pirmąją neva aktualioje šių dienų poreikių jūroje. Desiatnikovo kompozicija „Kaip senas rylininkas“, nepaisant gero atlikimo, skambėjo „per vidurį“, gal labiau priartėdama prie pirmojo atvejo, tačiau nevengdama ir antrojo pagundų. Labai platų muzikinės raiškos potencialą sukaupęs smuikininkas Romanas Mintsas interpretaciniu požiūriu savo partiją griežė kaip ir dera profesionalui. Dirigentas Philippas Chizhevsky organizavo ansamblio stabilumą. Kamerinis orkestras demonstravo dialogo regimybę. Tačiau vėliau skambėjusioje Schuberto Penktojoje simfonijoje šios buvo mažiau. Mat nors simfonija, priskirtina romantikui, alsuoja daininguoju, lyriškuoju pradu, savitais teminio eksponavimo principais, moduliacijomis, vis dėlto ji visa susaistyta klasicizmo gramatikos normomis. Tad, kad ir retsykiais, ne kartu pradėti, ne kartu pabaigti, padauginti emocingumo nėra tobulos interpretacijos ženklas.

Beje, tikrai talentingas dirigentas Ph. Chizhevsky imponavo savo įsijautimu scenoje, tačiau kartais jo gestikuliacija, pernelyg primenanti „kūno teatrą“, trikdė. Ne vienas klausytojas gali pastebėti, kad jaunesnės kartos dirigentai (iki maždaug 35 metų) linkę panirti į tarytum kažkokias šokio scenas, išraiškingą vaikščiojimą. Jų nematydamas, beje, išgirsti kur kas įtaigesnį muzikinį rezultatą. Ar nevertėtų permąstyti tas vizualios išraiškos formas, idant jos virstų prasminėmis užuominomis, konceptualiais gestais?

Ir štai antroje koncerto dalyje skambėjo „Rusų metų laikai“, 12 dalių ciklas, kurio bemaž pusėje solavo Yana Ivanilova, švelnios tėkmės, išraiškingo balso sopranas, – buvo puiku jo klausytis. Keliaujant per šį ciklą, nejučia aidėjo ir jo užnugariai: Stravinskio, Schnittke’s, Ščedrino, Sviridovo kūrybos skiautiniai. Žinoma, ir Reicho, Dufay... O savaip išsidriekė ilgesys išgirsti ką nors iš „kūrybos atsargų“ lobyno, tarkime, Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko ar kitų mūsų kompozitorių ciklus. Juk Lietuvos kamerinis orkestras visada buvo ištikimas ir šių partitūrų draugas.