Dar keletas minčių apie „Gaidą“

Prieš mėnesį pasibaigė šiųmetinis šiuolaikinės arba, kaip jį įvardina organizatoriai, aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Festivalis turi ilgą istoriją: pirmoji „Gaida“ įvyko 1991 m., per tą laiką keliskart pasikeitė jo organizatoriai, keitėsi ir koncepcija. Pasibaigus šiemetinės „Gaidos“ koncertams, norisi apžvelgti festivalį iš platesnės perspektyvos: kiek „Gaida“ reikšminga muzikos scenai Lietuvoje? Kokios tendencijos jame vyrauja? Kokį vaidmenį jame atlieka Lietuvos kompozitorių muzika? Kiek festivalio programos aktualios jo lankytojams ir kas gi ta šiandieninė festivalio publika?

Pirmaisiais metais finansinės galimybės neleido pasikviesti žymių užsienio atlikėjų ir kompozitorių, todėl į festivalio programą įtraukti kūriniai, kurių daugumą atlikdavo vietinės atlikėjų pajėgos. 1991 m. lietuviška muzika sudarė du trečdalius festivalio programos, likusią dalį – latvių, estų, lenkų bei švedų kūriniai. Skaitant pirmąsias recenzijas matyti, kad festivalis buvo nišinis, aktualus beveik tik kompozitoriams, muzikologams ir studentams. Atidarymo ir uždarymo koncertai vyko pustuščiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir, anot Lino Paulauskio, „viskas daugmaž gerai, tik atlikėjai groja bei kūriniai skamba ne tomis dienomis, kaip parašyta buklete“. Nenuostabu, kad iš pradžių „Gaidoje“ lankydavosi daugiausia profesionalai – festivalis tuomet laikėsi labai nuosaikios ir saugios pozicijos. Programą sudarė akademinės krypties kūriniai, nebuvo būtinos išankstinė reklama ir informacija apie renginius.

Laikui bėgant, festivalio programa tapo vis turtingesnė ir įvairesnė. Gerėjant Lietuvos ekonominei situacijai, pradėta kviesti žymius užsienio atlikėjus, atliekančius ne tik užsienio kompozitorių kūrinius, bet ir specialiai jiems parašytas lietuvių kompozicijas. Jau pirmaisiais metais festivalyje skambėjo elektroakustinė muzika, vėliau jos vis daugėjo. Tapo matomos organizatorių ambicijos išplėtoti „Gaidą“ iki tikro tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio. Ir, matyt, ilgainiui tai pavyko: festivalis 2005 m. buvo pakviestas į europinį tinklą „Réseau Varèse“, o 2008 m. gavo teisę surengti ISCM Pasaulio muzikos dienas. Tačiau net ir įvykus tokiems pokyčiams, festivalio publika dar nebuvo tokia gausi kaip pastaraisiais metais.

Todėl šiandieninė padėtis, kai didesnė dalis „Gaidos“ koncertų vyksta pilnose ar net perpildytose salėse, neabejotinai džiugina, ypač turint omenyje, kad susidomėjimas klasikine ir šiuolaikine akademine muzika pasaulyje mažėja: sparčiai krenta „Metropolitan“ operos bilietų pardavimai, 2017 m. JAV klasikinės muzikos įrašų pardavimai sudarė 1,1 proc. visų muzikos įrašų pardavimų, ir drįsčiau spėti, kad tokios muzikos klausosi kur kas mažiau nei 1 procentas Lietuvos gyventojų. Akivaizdu, kad nedidelėje šalyje šiuolaikine „rimtąja“ ar eksperimentine muzika besidominčių žmonių tikrai nėra tiek daug, kad jie užpildytų koncertų sales. „Gaidos“ festivalio rengėjai bando pritraukti vis gausesnę publiką ir sykiu išlaviruoti koncertų programos patrauklumu – greta pakviestų pasaulinio garso vardų (ir atlikėjų, ir kompozitorių) įtraukiami ir mūsų kūrėjų kūriniai. Pavyzdžiui, atėję pasiklausyti Philipo Glasso, klausytojai išgirsta ir Lietuvos kompozitorių kūrinių premjeras, nors tik į jų koncertą bilieto greičiausiai nebūtų pirkę. Tačiau norint įgyvendinti tokią strategiją, festivalis buvo priverstas išeiti iš komforto zonos ir rizikuoti.

Tiesa, palyginus su pirmaisiais „Gaidos“ metais, lietuvių kompozitorių kūrinių ženkliai mažiau. To tikrai nelaikau festivalio trūkumu – nesinorėtų, kad vietiniai kompozitoriai būtų kviečiami tik tam, kad užpildytų programą. Lietuvių kompozitorių kūrinius neretai festivalyje atlieka užsienio ansambliai, bet kiek jų užsieniečiai vėliau įtraukia į savo programas? O kiek iš jų būna užmiršti iškart po premjeros? Muzikologė Paulina Nalivaikaitė viename 2017 m. festivalio koncerte skambėjusius lietuvių kūrinius vertino kritiškai: „Išėjo taip, kad lietuvių kompozitorių premjeros buvo dvigubai užtemdytos dviejų kulminacijų – dramatiškosios Davido Lango ir lyriškosios Arvo Pärto. Ko gero – būkime realistai – apskritai nėra gudru šalia D. Lango groti lietuvių kūrėjų opusus. Kad ir kokie būtume savos muzikos patriotai, jau praėjus keletui valandų nėra paprasta atsakyti, kuo mūsų kūrėjų opusai galėtų būti verti toliau gyvuoti muzikos lauke.“ Tai tikrai nereiškia, kad neturime dėmesio vertų kompozitorių ar kad jie vis neprilygsta tarptautinio pripažinimo sulaukusiems kūrėjams. Tačiau aukšto lygio įspūdingų kūrinių sukuriama nedaug. Apie tai dar 1996 m. rašė Osvaldas Balakauskas: „Štai ir „Gaidos“ kryžkelė: ar būti Kompozitorių sąjungos plenumu, kur nariai „turėtų galimybę“, ar tapti solidžiu tarptautiniu festivaliu? Aš manau, kad Lietuvoje sukuriama nemažai geros muzikos, ir ji galėtų būti programos pagrindas, su sąlyga, jei pavyktų užtikrinti atranką pagal vienintelį – kokybės – kriterijų.“

Verta taip pat paminėti, kad naujų lietuvių kūrinių atsiradimu „Gaidoje“ dažniausiai rūpinasi ne tik „Vilniaus festivaliai“, bet ir Lietuvos kompozitorių sąjunga, kuri pastaraisiais metais gerokai sumažino užsakomų kūrinių kiekį. Kodėl? Negana to, kuris nors solidesnis Europos tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis naujus kūrinius užsako netgi skirtingų šalių kompozitoriams. Įdomu, kada „Gaidoje“ išgirsime naujo kūrinio užsakymą užsienio kompozitoriui?

Kalbant apie festivalio programą, į akis krenta ir tai, kad „Gaidoje“ jau keletą metų nemažai minimalistinės krypties muzikos. Šiemet girdėjome Philipo Glasso Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui, atliekamą Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto, diriguojant Robertui Šervenikui, minimalistų kūriniai skambėjo „Mantra Percussion“ koncerte, Lukas Geniušas atliko Johno Adamso fortepijoninį koncertą, Manuelis Zurria – naujausią Ryčio Mažulio kūrinį „Carduelis“ ir keletą kitų minimalistinių kūrinių. Dar nepamirškime kviestinės festivalio kompozitorės Julios Wolfe kūrybos. Toks programos pasirinkimas nestebina, juk Lietuvoje turime stiprias minimalizmo tradicijas, kurias puoselėjo Bronius Kutavičius ar Mindaugas Urbaitis, pastarasis, anot Šarūno Nako, yra „ryškiausias krypties ideologas, studijavęs ir propagavęs minimalistinę muziką paskaitose ir perklausose“, o vėliau ir daugybė kitų skirtingą braižą turinčių šios stilistikos Lietuvos kompozitorių.

Kadangi „Gaida“ įvardijama kaip aktualiosios muzikos festivalis, kyla klausimas, kas yra ta „aktualioji muzika“? Kiek „Gaida“ turėtų atspindėti eksperimentinę ir vadinamąją „rimtąją“ ar klasikinę šiuolaikinės muzikos dalį? Dešimto dešimtmečio pradžioje „Gaidoje“ skambėjo daug muzikos, klausomos beveik vien tik profesionalų, bet didelė jos dalis, vadinama eksperimentine, tokia toli gražu nėra: ji tik išoriškai kopijuoja eksperimentinės muzikos skambesį, tačiau joje nėra nieko, kas laužytų įsigalėjusias paradigmas.

Sąvoka „akademinė eksperimentinė muzika“ apskritai skamba kaip oksimoronas – argi eksperimentinės muzikos kūrėjai neturėtų stengtis nutolti nuo institucijų ir įsigalėjusių šablonų, užuot mokykliškai „eksperimentavę“ pagal akademijose studijuojamas eksperimentavimo taisykles? Gal tuomet Mouse on Mars, jungiantys skirtingų žanrų elementus ir sukuriantys visiškai unikalų stilių, yra kur kas aktualesni ir provokatyvesni nei institucijų remiami kompozitoriai, kurių muzika skamba filharmonijose?

Todėl organizatorių pasirinkimas paįvairinti programą yra išties drąsus žingsnis – nebeapsiribojama saugiais pasirinkimais ir tik muzikologų bei kompozitorių bendruomenėje žinomais vardais. Ypač džiugina, kad „Gaidoje“ išgirstame vis daugiau elektroninės muzikos atlikėjų, kuriuos pasikviesti būtų sunku arba apskritai neįmanoma, negaunant jokio finansavimo. O pastaraisiais metais klausėmės Squarepusher, Alva Noto, Monolake, Ryoji Ikeda, „Autechre“ ir kitų elektroninės muzikos klausytojams puikiai žinomų kūrėjų, negana to, šiemet elektroninės muzikos koncertų buvo daugiau nei bet kada anksčiau: grojo Markusas Stockhausenas su MartuX-M, Mouse on Mars, Kangding Ray, Byetone, Lifecutter, lietuviai Fume ir Miša Skalskis.

Taigi būtų galima teigti, kad festivalis „Gaida“ meniškai ir švietėjiškai veikia pozityvioje zonoje, laviruojančioje tarp gebėjimo pritraukti platesnį klausytojų ratą, eksperimentavimo ir akademiškumo taip, kaip esamomis sąlygomis tai jiems pavyksta padaryti. Kaip svarbiausią pokytį festivalio gyvavimo laikotarpiu įvardyčiau tai, kad išgirstame vis daugiau muzikos, kuri išties aktuali, ir ne tik mažoje akademikų bendruomenėje: pradedant Johnu Adamsu, šiuolaikinę muziką įtaigiai ir su polėkiu atliekančiu ansambliu „Synaesthesis“ ir drone meistru Phillu Niblocku, baigiant elektroninės muzikos atlikėjais, kurie įdomūs ir profesionalams, ir klubuose dažniau nei klasikinėse salėse besilankantiems klausytojams.