Išdalyti 72-osios Berlinalės prizai
Geriausiu šių metų Berlyno kino festivalio filmu tapo ispanų režisierės Carlos Simón darbas „Alkarasas“ („Alcarràs“, Ispanija, Italija). Ankstesnis režisierės filmas „Vasara, 1993-ieji“ („Estiu 1993“, 2017) populiarumo susilaukė ir Lietuvoje. Filme pasakojama apie ūkininkų šeimą, jau 80 metų auginančią persikus mažame Alkaraso kaimelyje Katalonijoje. Filmą galima pavadinti saulėta kronika medžių paunksmėje apie kaimo ekonomikos žlugimą.
Trumpos kino recenzijos
Gaila, Lietuvoje turbūt taip ir nepamatysime septyniems „Oskarams“ nominuoto Kennetho Branagh asmeniško „Belfasto“ (2021) ir turėsime tenkintis tik dar vienu jo filmu apie Erkiulį Puaro. Detektyvai man patinka, bet nesu didelis režisieriaus įkūnyto Puaro gerbėjas. Jis man pernelyg teatrališkas ir emociškai nestabilus – kelia balsą, ašaroja ir, atrodytų, mieliau nei pilkąsias smegenų ląsteles valdo pistoletą. Jokio subtilumo.
Apie vieną kino utopiją
Praėjusių metų pabaigoje daug atgarsio sukėlė per Žmogaus teisių tarybos posėdį įvykęs režisieriaus Aleksandro Sokurovo ginčas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turėdamas omenyje Čečėnijos gubernatorių Ramzaną Kadyrovą, Sokurovas kalbėjo, kad būtina tramdyti Kaukazo „sultoną“, ir net siūlė leisti Šiaurės Kaukazo respublikoms laisvai palikti Rusijos Federaciją.
Pokalbis su režisieriumi Andriumi Lekavičiumi
Kaip sako režisierius Andrius Lekavičius, Vytautą Kernagį lengviausia apibūdinti vienu žodžiu – artistas. Tačiau pabandžius išsiplėsti, ši užduotis tampa sudėtinga. Lietuvoje išgarsėjęs po Algirdo Aramino vaidybinio filmo „Maža išpažintis“ (1971), V. Kernagis daugiau kaip tris dešimtmečius aktyviai praleido scenoje, o vėliau ir televizijos ekranuose. Sunku atrasti žmogų, kuris nežinotų šios asmenybės ar nebūtų girdėjęs bent vienos jo dainos. Bet koks jis buvo užgesus prožektorių šviesoms?
Krėsle prie televizoriaus
Alfonso Cuaróno „Gravitacijos“ (BTV, 19 d. 22 val.) siužetas gana paprastas. Astronautė daktarė Stoun (Sandra Bullock) ir erdvėlaivio kapitonas Metas Kovalskis (George Clooney) išėjo į atvirą kosmosą remontuoti kosminio teleskopo. Bet paprasta procedūra baigėsi katastrofa, mat rusai nusprendė sunaikinti seną palydovą, jis suiro į daugybę mažų dalių, kurios skriedamos neregėtu greičiu sunaikino ir erdvėlaivį, ir netoliese įsikūrusią kosminę stotį. Likę gyvi astronautai turi oro, kurio užteks kvėpuoti pusantros valandos (tiek trunka ir filmas). Ar jiems pavyks pasiekti kitą kosminę stotį, paaiškės tik filmo pabaigoje.
Nauji filmai – „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Dar filmui nepasirodžius didžiuosiuose ekranuose, NASA suskubo „Twitter“ platformoje paskelbti, kad „Moonfall: Mėnulio kritimo“ („Moonfall“, D. Britanija, Kinija, JAV, 2022) įvykiai tikrovėje niekada nenutiktų. Tai buvo eilinis viešųjų ryšių triukas, nors naujasis režisieriaus Rolando Emmericho („Nepriklausomybės diena“, „Diena po rytojaus“, „2012-ieji“) darbas užpildytų kino teatrų sales ir be tokios reklamos. Filmo aprašymas iš tikrųjų pažadina vaizduotę: neaiški jėga išmuša Mėnulį iš orbitos ir šis ima skrieti į mūsų planetą. Trijų žmonių grupelė leidžiasi į pavojingą kelionę, kad išspręstų kosminę dilemą.








Nauji serialai – „Namas“
Aštuntajame dešimtmetyje namų keliamas nejaukumas tapo svarbia siaubo kino tema. Čia žmogaus, o ne monstrų kuriamas blogis perkeliamas į mums artimiausią erdvę. Namai figūruoja tokiuose visų matytuose siaubo filmuose kaip „Kruvinos skerdynės Teksase“ („The Texas Chain Saw Massacre“, 1974), „Egzorcistas“ („The Exorcist“, 1973) ar „Švytėjimas“ („The Shinning“, 1980). Dėl pasaulyje įvesto karantino ši tema ir vėl tapo aktuali – juk nūdien namai tapo savotišku kalėjimu.
Pokalbis su Rasa Paukštyte
Šių metų birželį jau tryliktą kartą Lietuvos kino kūrėjams bus įteikti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai. Apie tai, kodėl reikia švęsti kiną, kalbamės su kino kritike Rasa Paukštyte.
Eidama 91-uosius Romoje mirė Monica Vitti, pati neitališkiausia italų kino žvaigždė, intelektualaus kino ir „itališkosios komedijos“ deivė, Michelangelo Antonioni mūza.
Krėsle prie televizoriaus
Skaitau Grzegorzo Uzdańskio pastišą „Wypiór“ apie trisdešimtmečių Varšuvos hipsterių porą, kurių nuomojamo buto Varšuvos centre spintoje gyvena vampyras Adomas Mickevičius. Jis nebekuria eilių, kaip ir buto šeimininkai yra priklausomas nuo socialinių medijų – net rašo komentarus apie futbolo rungtynes, internete klausosi Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, dirba naktiniu sargu.